– Nuo ekonomikos iki psichologijos didžiulis šuolis – kaip kilo noras taip pakeisti profesinę kryptį?
– Ekonomika ir psichologija atrodo kaip visai skirtingi poliai, bet tai man duoda gyvenime balansą. Ekonomikos magistras man davė supratimą, kad galima kalbėti konkrečia kalba – skaičiai, prognozės, pinigai, riboso, o psichologijoje galima kalbėti ir kita kalba – jausmais, emocijomis, išgyvenimais, būsenomis.
Bendraujant su vaikais, šeimoje esu labai išaukštinusi balansą. Tai yra – tarp savo ir vaikų poreikių, tarp dėmesio sau ir vaikams, meilės sau, vaikams ir vyrui, poilsio sau ir darbų atlikimo. Turėti balansą tarp motinystės ir savirealizacijos, tarp prioritetų ir kasdienybės.
– Kodėl pasirinkote būtent Geštalto kryptį – kuo ji ypatinga?
– Geštalto psichoterapija – tai humanistinė egzistencinė psichoterapijos kryptis. Tai pilnas santykis išgyvenant dabarties momentą su savimi, su kitu žmogumi ir su aplinka. Pagrindinis geštalto psichoterapijos tikslas – lavinti sąmoningumą. Kai laviname sąmoningumą, labiau jaučiame save, pastebime kitus, bei matome save santykyje su žmonėmis, atpažįstame savo ir kitų poreikius, bei elgesio modelius.
Remdamasi savo mokslų teorija ir praktika, sukūriau vaikams ir tėvams emocijų plakatą „Koks Tavyje šiandien oras?“ Vaikas gali parodyti savo viduje esančią būseną, emocijas ir taip jaustis labiau suprastas bei išgirstas.
Taip tėvai su vaiku ugdo emocinį intelektą, vaikai rodo savo viduje esančius „orus“, o tėvai rodo savo. Pas mus šeimoje yra tradicija, kiekieną vakarą aptarti, remiantis šiuo paveikslu, kaip jaučiasi kiekvienas šeimos narys.
– Kaip atsirado socialinės paskyros, grupė „Vaiko emocijos“?
– Studijuojant geštalto psichoterapiją, auginant dvi dukras ir esant motinystės atostogose gimė projektas „Vaiko emocijos“. Tai tiesiog erdvė tėvams apie vaikų emocijas, emocijų pažinimo, supratimo, įvardinimo būdus ir priemones.
Mano vizija – kad tai būtų įkvėpimas tėvams didinantis supratingumą, kad visos emocijos yra teisingos, teisėtos ir jos visos turi teisę būti išjaustos ir išgyventos. Tai projektas ir apie tėvų emocijas, būnant šeimoje, būnant su vaikais. Juk tarkime, kaip svarbu, kokias emocijas patiria mama ar tėtis, tarkime – tuomet kai vaiką migdo, o jis nenori užmigti.
Daug emocijų atsiranda pirmą kartą moteriai tapus mama, kiek viduje retorinių klausimų: ar būsiu gera mama, ar būsiu gera savo vaikui, ar pakankamai mylėsiu, ar mokėsiu rūpintis?
Tad šis projektas – erdvė, kurioje noriu rodyti savo pavyzdžiu grįstus principus, suvokimus, įkvėpimus, savo patirtimi grįstą kasdienybę, kaip galima lengviau suprasti savo emocijas ir kaip lengviau išmokti su jomis gyventi.
– Kaip jus pačią pakeitė motinystė?
– Motinystėje atradau save naujai: jautrume, atsidavime, pasiaukojime, begalinėje meilėje ir pavargime. Kiekvieną dieną iššūkis tampa – dovanoti meilę, o ne tvarką, ne švarias grindis ar langus. Tokią meilę, kokią supranta vaikai: per žaidimą, juoką, kritimą su jais ant lovos ir apsikabinimus bei klegesį.
Dovanojamos meilės kiekis tiesiogiai susijęs su tuo, kaip aš jaučiuosi, kiek leidžiu sau „atsijungti“ nuo namų pareigų, kiek meilės sau skiriu. Jeigu mano širdis tuščia, tai ir vaikai būna priversti gauti tik meilės trupinius, bet jeigu aš prisipildau meile sau – vaikai maudosi meilės fontane. Laiminga mama = laimingi vaikai, ir ne kitaip.
Motinystėje taip skleidžiasi, auga mano meilė sau: atsakinga, pagarbi, rami ir ori. Didžiuojuosi savimi, kai leidžiu sau garsiai išsakyti savo poreikius vardan savęs, vardan šeimos.
Todėl šią akimirką keliu sau užduotį, kad mano meilę sau, mano meilę vaikams ir vyrui – neužgožtų buities darbai, nuovargis, maistas, skalbiniai ir t.t. Kad meilė ir poreikių išgirdimas – būtų prioritetas, aš to mokausi ir apie tai šis projektas.
– Labai gražiai savo paskyroje rašote, kad pirmąją dukrą auginote „viena koja“ – gal galite plačiau paaiškinti?
– Motinystėje su pirmąja dukra iš pasimetimo, nežinojimo ėjau su viena koja – buvau viską paaukojusi vardan, tik kad būtų dukrytei geriau, gerai, geriausia. O savo, kaip Kristinos, poreikius buvau padėjusi į lentyną – „vėliau“. Tuo metu, man atrodė, kad taip teisingiausia elgtis.
Dabar, gimus antrąjai dukrai, turiu patirtį, kad su viena koja einant, greitai „įsijungia“ avarinis režimas, mamų pažįstamas, kaip pervargimas. Norėdama to išvengti turiu eiti ir kita koja, tai yra paisyti savo prigimties ir veikti tai, kad save realizuočiau ir turėčiau balansą viduje.
– Sukūrėte unikalų žaidimą – emocijų teatras. Kas tai yra ir kam skirta?
– 8 metus lankiau teatro būrelį ir jis mano gyvenime paliko svarbią žymę.
Emocijų teatras, tai 16 medinių, natūralaus uosio kaladėlių, su keturiomis emocijomis: džiaugsmas, pyktis, nuostaba ir liūdesys. Šis teatras – tai bendravimo būdas tėvams ir vaikams.
Pavyzdžiui, vaikas stato herojų laimingą, o tėtės ar mamos herojų piktą. Tuomet turi užduotį – susitarti vienas su kitu, ką veiks vakare. Vaikas – įsijaučia į laimingą herojų, o tėvai į piktą ir vaikas gali iš šono pažiūrėti ką kalba piktas tėtis ar mama ir taip mokytis nusiraminimo būdų.
Tarkime, vaidinant mama sako: „Aš dabar tokia pikta, kad ir vėl reikia tvarkyti virtuvę, dabar 3 kartus pakvėpuosiu ir kad pasijusčiau geriu, turiu išeiti į lauką apeiti vieną ratą stadione, tuomet pasijusiu ramiau ir geriau ir tuomet galėsime veikti ką tu norėsi“. Laimingas herojus,šiuo atveju vaikas, pasako, ką jis norės veikti. Ir piktasis herojus vaizdingai pakvėpuoja ir „nubėga“ į lauką.
Tuomet galima apsikeisti su vaiku rolėmis. Va taip ir mokomės emocinio intelekto, bežaidžiant, bekuriant ir save stebinant.
– Daugelį patarimų labai gražiai iliustruojate vizualiai. Kodėl?
– Man labai patinka estetika ir pati informaciją suprantu vizualiai. Jeigu matau – tada tai lieka atmintyje. Šio projekto idėja – dalinuosi tai kas man veikia, ir kas mane padeda. Turiu daug idėjų su gražiu estetišku kūriniu, bet tai parodysiu vėliau. Išduosiu tik tiek, kad tai bus skirta labiau mamoms, save įkvėpti ir nuraminti.
– Ko palinkėtumėte tėvams?
– Be mamų nebūtų vaikų. Noriu išaukštinti prigimtį, motinystę ir balansą! Nei viena gyvenimo situacija tiek neišmokė, tiek neatskleidė, tiek nedavė kiek motinystė! Tai etapas, kuriame „mokiausi“ vaikščioti iš naujo, mokausi ir dabar: suprasti save ir savo vaikučių pasaulį ir tarp šių pasaulių turėti taiką! Todėl visiems tėvams ir linkiu – taikos.
