– Iš kur ta paplitusi baimė „esu bloga mama“?
– Po žodžiais „esu bloga mama“ slepiasi baimė sukurti vaikui sunkią patirtį, dėl kurios jis bus traumuotas arba susilpnės ryšys su vaiku. Dabar ypač daug kalbama apie vaikystės traumas ir tėvai prisiima pernelyg daug baimių dėl traumų, nors jos taip lengvai nesusiformuoja. Bet koks sudėtingesnis įvykis ar emocija toli gražu nėra trauma, tai – natūralūs procesai, kai vaikas mokosi išgyventi, susidurti su įvairiomis situacijomis. Bet tėvai, ypač rūpestingos mamos, įsibaimina kažko neduoti vaikui arba duoti kažko per daug, kas sukels jam neigiamų pasekmių gyvenime.
Dirbančių arba norinčių dirbti mamų didžiausia baimė, kad jos neteks ryšio su vaiku. Netgi tose mamose, kurioms, atrodo, tikrai nėra ko nerimauti, yra labai daug kaltės jausmo.
Iš dalies tai susiję su informacijos gausa ir daug skirtingų nuomonių. Kai perskaitai 20 knygų apie vaikų auginimą, visada rasi, kur prie savęs prisikabinti. Mamos blaškosi ir jaučiasi kaltos – ar aš gerą vaikų auginimo būdą pasirinkau?
Kaltės jausmą pastiprina aplinkinių – močiučių, tetų, kaimynų ir kitos aplinkos – komentarai. „O varge, varge, vargšas tavo vaikas“, „tu blogai darai, vaikas liks traumuotas“ – tokie dalykai labai slegia. Jeigu finansinės aplinkybės spiria, kad mama dirbtų, tada vyras pradeda graužti save, kad jis yra blogas vyras, nes neišlaiko šeimos. Ir taip kaltės ratas sukasi.
Mamas graužia pripažinti, kad joms reikia asmeninės ir profesinės erdvės – pakeisti aplinką, realizuoti save, neprarasti savo profesinių įgūdžių. Šiame kontekste mamos galvoja „kaip aš drįstu galvoti apie savo norus“. Visa tai drasko mamas.
– Ar tikrai į darbą einanti mama gali sukelti vaikui traumą?
– Rekomenduojama, kad iki 2-3 metų vaikas būtų su kažkuriuos iš tėvų. Nuo 3 metų buvimas su vaiku jau labiau yra pačios mamos noras, o ne vaiko poreikis, nes standartiškai jam jau reikia sociumo ir bendravimo su bendraamžiais, todėl buvimas namuose vien su saugusiais jam galbūt netgi labiau pakenktų.
– Paminėjote visuomenės komentarus – kaip mamoms neįsileisti jų į širdį?
– Nėra mygtuko, išjungiančio jausmus. Pirmiausia padėtų paklausti savęs – o kodėl aš taip perimu tuos komentarus, ką manyje jie užkabina? Paklausti savęs racionaliai, ne emocionaliai, tuo pačiu neatmetant savo jausmo. Nes jeigu atmetame jausmą, tai jį užgniaužiame ir jis atlieka savo „juodus“ darbus.
Dar siūlau išsigryninti – kodėl aš noriu dirbti, kodėl aš dirbu? Tai gali būti ir finansinės priežastys, ir aukštesni tikslai – noriu tobulėti, realizuoti save. O gal būdama namuose jaučiuosi kaip tuščia stiklinė – ką tuomet aš galiu duoti vaikui ir šeimai? Dirbdama aš išeinu pasisemti resursų, tobulėti, pakeisti aplinką, siekti savo tikslų kaip žmogus.
Koks atsakymas ateina automatiškai paklausus savęs – kas aš esu? Jei sakau „esu trijų vaikų mama“ – susiaurinu savo apibrėžimą. Aš, pavyzdžiui, esu žmogus, Milda, mama, žmona, psichologė, dukra, draugė, kolegė ir t.t. Kai įsisamoninu visus man svarbius vaidmenis, tada lengviau neprisiimti tos kaltės.
– Kur būdama aš galiu suteikti daugiausiai vertės savo vaikui?
– Galiu paliudyti iš savo praktikos, kad šeimose, kurios labai pergyvena dėl vaikų, niekur nevažiuoja be vaikų, viską daro tik su vaikais ir apie vaikus, dažniausiai konfliktų ir pašlijusių santykių būna daugiau negu kitose šeimose.
Įvairovė ir balansas yra vertingiau vaikams. Sveikiausia gyventi ne dėl vaikų, o su vaikais. Tai reiškia, kad mes gyvename kartu ir tame yra ir mūsų poreikiai, kaip tėvų, ne tik vaiko poreikiai. Faktas, kad būdama laiminga mama vaikui duoda daugiau, nei pavargusi ir išsekusi.
– Kokias vertybes vaikams perduoda dirbanti mama?
– Savirealizacijos, savo poreikių suvokimo, savęs supratimo, tobulėjimo – kaip sveika augti ir neužsisėdėti vienoje vietoje. Atvirumo pasauliui, žingeidumo – aš noriu eiti ir daugiau sužinoti. Taip pat ir atsakomybės, derinimo, bendradarbiavimo, nes tai paskatina namie pasiskirstyti pareigas, tuo pačiu vaikai labiau įsitraukia į šeimos gyvenimą. Savo pavyzdžiu rodome pavyzdį ir vaikams.
– Kaip su vaikais kalbėti apie darbą? Ar darbo prasmės parodymas vaikui sumažina kaltės jausmo?
– Tėvams verta kasdien pasidalinti savo patirtimi apie darbą. Mes dažnai vaikų klausinėjame – kaip tau sekėsi, ką veikei, ką valgei, bet patys pasakojame mažai, kad neapkrautume vaiko.
Dažnai vaikai, paklausti „ką tavo tėvai dirba“, sako „visą dieną sėdi prie kompo, o man neleidžia“. Kai mes pasipasakojame apie savo darbus, tai vaikui suteikia artumo jausmą „aš esu svarbus, nes ir man pasakoja“. Pasakodami apie darbą mes galime vaiką pamokyti ir problemų sprendimo, ir atsakomybės, ir parodymo, kad visiems kyla visokių jausmų ir ką su tuo galima daryti.
Papaskokite detaliau, ką jūs darote prie kompiuterio, nusivežkite vaiką į darbą, kad pamatytų, kaip vyksta darbo organizavimas, gal net paprašyti jo pagalbos. Labai svarbu parodyti, kokią prasmę mano darbas suteikia – tiek man, tiek visuomenei. Dar svarbu vaikui perduoti, kad darbas nėra katorga: aš galiu būti pavargusi ir susierzinusi, bet kokia to vertė? Tada vaikas visai kitaip mato tėvų išėjimą į darbą, didžiuojasi, kad tėvai kažką sukūrė.
– Gera ar bloga mama jaučiuosi – tai susiję ir su vidiniu monologu. Kaip jį nukreipti sau naudinga linkme?
– Nuo ko dažniausiai pradedame sukti plokštelę savo galvoje: kitų vaikams geriau, visi kiti turi ir daro geriau negu mes... Dažnai graužiamės, nes mums atrodo, kad mes vieninteliai tokie, o visiems kitiems yra geriau. Tačiau nematome, kad realiai visos šeimos susiduria su panašiais iššūkiais ir sunkumais.
Pabandykime įsivaizduoti, kad apie savo sunkumus ir jaučiamą kaltę man pasakoja mano artimas žmogus, gera draugė. Ką aš tai draugei galėčiau pasakyti? Kai įsijauti į tą vaidmenį, tada dažnai ir kalba pasikeičia.
Kitas patarimas – įsivaizduokite, kad jau užauginote savo vaiką, jau turite anūkų ir jūsų vaikas jums skundžiasi, koks jis jaučiasi esantis blogas tėtis ar bloga mama. Ką sakytumėte savo vaikui, išsakykite tuos žodžius sau dabar ir tas vidinis monologas sušvelnės, pradės keistis.
– Ką žmonės jums išsikalba apie darbo aplinką – kaip ši priima dirbančias mamas ir tėčius, ypač kai tenka atsitraukti nuo darbo dėl šeiminių rūpesčių?
– Labiausiai žmonėms darbe reikia supratimo ir priėmimo. Nesvarbu, koks geras darbuotojas bebūtų, vaikas įneša savo ritmą, naują rutiną. Žmogus gali dažniau pavėluoti, nes trimetis vaikas atsiguls kryžiumi ir sakys „nesiregsiu“. Vaikai suserga neplanuotai. Arba vaikas darželyje susilaužė ranką ir tai negali palaukti.
Tiesiog reikia paprasto supratingumo, kas yra vaikas. Toks dirbančių tėvų elgesys, kai jiems reikia išeiti iš darbo dėl vaikų, nėra piktybiškas, dėl to žmogus netampa blogesniu darbuotoju.
Jeigu pasakysi vaikui „aš negaliu ateitį į tavo Kalėdų šventę ir pažiūrėti, koks tu būsi nykštukas, nes turiu svarbų projektą“ – tai jau būtų sunkus patyrimas vaikui. Čia reikia supratingumo.
Taip pat akivaizdu, kad tėvai, ypač mamos, dažnai įgyja papildomų įgūdžių – organizuoti, planuoti laiką, valdyti emocijas, geriau suprasti kitus, kantrybės, pakantumo, dėmesingumo. Visi šie įgūdžiai – kaip raumenys, mes juos treniruojame tėvystėje. Todėl matykime ne tik trūkumus, kad darbo metu išlekiame dėl vaikų, bet turime ir stiprybių!
Sulaukę priėmimo ir supratimo darbe, dirbantys tėvai jaučia daug dėkingumo ir dirba dviguba jėga. Ir atvirkščiai, jeigu tėvai jaučia nepriėmimą darbe, kaupiasi dar didesnis kaltės debesis, dėl kurio gali prasidėti ir daugiau išsiblaškymo bei klaidų.
Taigi – dirbančių tėvų supratingumas ir vertės matymas yra didžiausia dovana, kurią gali padaryti darbinė aplinka. Priėmimas ir supratingumas grįžta dvigubai – tiek darbdaviui, tiek visuomenei.
– Kita terpė šalia darbo aplinkos yra plačioji visuomenė. Kartais atrodo, kad visuomenės nariai keršija mamoms, tėkšdami nekorektiškus komentarus?
– Supraskime, kad mamos ir tėčiai turi daugiau atsakomybių, jų nervų sistema yra labiau perkrauta nuo viso to organizavimo, tad į komentarus jie reaguoja dar jautriau. Nereikia mamoms patarimų, moraliukų, tik reikia paprasto žmogiško palaikymo. Patapšnojimo per petį ir pasakymo „šaunuolė, kaip tu gerai varai, esi pati geriausia mama savo vaikams“ arba „nuostabi darbuotoja šioje srityje“. Tas labiausiai padėtų.
