Catherine Cho 2017 m. pagimdė sūnų. Po trijų mėnesių jai prasidėjo psichozė. Moteris prieš savo valią atsidūrė psichiatrijos ligoninėje Naujajame Džersyje, buvo atskirta nuo vyro ir sūnaus, nepajėgė suprasti, nei kas ji, nei kaip pateko į ligoninę. Catherine buvo diagnozuota reta pogimdyminės psichozės forma, kuri pasitaiko 1–2 moterims iš tūkstančio.
Kai Catherine su vyru nusprendė palikti Londoną ir plačiai po Jungtines Valstijas išsibarsčiusiems giminaičiams parodyti naujagimį sūnų, nė nenutuokė, su kokiais iššūkiais teks susidurti. Pas ką tik neapsistodavo, visi priekaištaudavo, kad Catherine ir jos vyras nepaiso korėjiečių papročio pirmąsias 100 dienų niekam nerodyti kūdikio, be to, rizikuoja savo sveikata, nes siaučia gripas. Cho perėmė jų nerimą, pradėjo abejoti savo kaip motinos sugebėjimais. Galiausiai vieną dieną paėmusi sūnų ant rankų išvydo, kad jo akys kaip velnio. Per kelias valandas ji prarado laiko pojūtį, įsivaizduodama, kad yra pragare ir kad jos sūnus mirs kaip atpirkimo už jų nuodėmes auka.
Catherine prasidėjo psichozė. Nežinodamas, ko griebtis, vyras žmoną nuvežė į artimiausią psichiatrijos ligoninę, kurioje ši pradėjo sunkų savo tapatybės atkūrimo darbą, trukusį dvi savaites.
Šiuose bauginančiuose prisiminimuose Catherine leidžiasi savęs suvokimo keliu – pradėdama nuo vaikystės korėjiečių imigrantų šeimoje, per traumuojančius praeities santykius iki užsimezgusios draugystės ir santuokos su Jamesu. Šias praeities istorijas ji sumaniai supina su ligoninėje praleistų dienų prisiminimais.
Catherine Cho knyga „Pragaras“ buvo nominuota „Sunday Times“ jaunųjų rašytojų prizui.
Dalijamės knygos ištrauka:
Išėjusi iš darbo ir pradėjusi dirbti kaip laisvai samdoma darbuotoja, nusprendžiau persikelti į Niujorką. Įsikrausčiau į nedidelį butuką Kvinso rajone, miegojau ant grindų miegmaišyje.
Niujorkas buvo didžiulis ir visiems prieglobsčio ieškotojams atviras miestas, jame galėjai likti nepažįstamas, bet savas.
Mieste ėmiau susitikinėti su Džeimso mama. Pradžia buvo netikėta – ji paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau išgerti kavos. Tada nusivedė į kavinę Mažojoje Italijoje; ilgai vaikščiojome siauromis alėjomis, kol suradome vietelę, kuri, kaip ji tikino, garsėjo gardžiausiais kepiniais. Gėrėme espreso kavą ir valgėme kanolio desertą. Laiko leidimas su mama man priminė Džeimsą. Ji pasakojo, kaip mėgdavo sėsti į autobusą ir važiuoti pasivaikščioti po Niujorko apylinkes. Pasirinkdavo vis kitą rajoną, užeidavo į kiekvieną parduotuvėlę, išvaikščiodavo klaidžias gatveles ir pasiklysdavo.
– Kol buvo mažas, Džeimsas keliaudavo kartu, – tarė ji. – Jis labai mėgo vaikštinėti su manimi. – Jos žodžiuose skambėjo ilgesys.
Dažnai susitikdavome. Ji nusivedė mane į savo pamėgtas kavinukes Bronkse, valgėme karštas bandeles ir empanadas.
Sėdėjome kioske ir klausėmės ispaniškų pašnekesių.
– Ši vieta man primena Argentiną, – sakė ji. – Aš ten užaugau.
Džeimso mama Korėją paliko būdama trylikos. Motina nusprendė, kad jos santuoka bus suplanuota. Pati išrinko Džeimso tėvą, nes jis buvo gydytojas ir krikščionis – pasižymėjo gero vyro savybėmis.
– Man labai pasisekė, – prisipažino ji. – Jis – geras žmogus, – tarė šypsodamasi.
Retkarčiais tarp mudviejų kildavo nesusipratimų. Džeimso mama turėjo įprotį garsiai išsakyti savo nuomonę ir duoti pastabas – mane tai siutino.
– Kodėl tu taip apsiavusi? – kartą paklausė manęs, kai į šeimos gimtadienį atėjau su balerinomis. – Reikėtų nuvažiuoti į parduotuvę nusipirkti batelius, kad padarytum gerą įspūdį.
Vėliau sužinojau, ji taip rūpinosi todėl, kad jos anytai, Džeimso senelei, nepalikau gero įspūdžio. Kodėl man buvo vis vien, ką žmonės pagalvos apie mane? Mane erzino jos pastabos ir užuominos. Atrodė, neprivalau taikstytis su reikalavimais, tačiau jutau, kaip mano pečius slėgė tradicijų, nusistovėjusių apribojimų ir per kartas susiformavusių lūkesčių našta.
Vis dėlto labiausiai erzino jos pastaba apie tai, kad turiu išmokti „nusileisti“.
– Kai esi ištekėjusi, turi prisitaikyti, – įspėjo ji mane. – Nusileisti.
– Aš nusileidžiu, – dažniausiai Džeimso motinos vartojama frazė. Pasakydavo ir juokdavosi, omeny turėdama vyrą ir sūnus.
Kodėl? Svarsčiau. Kodėl reikia nusileisti? Ir pamaniau, kad už jokius pinigus nesutikčiau to daryti. Apie šį susierzinimą neprasitariau savo mamai, nes žinojau, ką pasakytų. Supyktų ir primintų, kad buvo mane įspėjusi apie anytas, galiausiai imtų pasakoti korėjiečių istorijas apie jų žiaurumą. „Vyro giminė“, – ištardavo ji ir akyse sužibėdavo tamsios kibirkštys.
Prisiminiau jos pasakojimą apie tėvo šeimą. Po vestuvių viena nuvyko pas juos padėti pasiruošti senelio šešiasdešimtmečio sukakčiai. Jie paėmė jos pasą ir prieš jos valią laikė namie: nutarė išmokyti ją, kaip būti gera žmona ir marčia. Kai galiausiai leido sugrįžti į Jungtines Valstijas, mama atsidūrė ligoninėje – ar dėl išsekimo, ar dėl patirto streso, tiksliai nežinau. Tėvas daug metų atsisakė kalbėtis su namiškiais.
Džeimso mamai prabilus apie būtinybę nusileisti, imdavau galvoti apie korėjiečių liaudies pasakas, savo mamą ir jos pasakojimus. Bet paskui mudvi ir vėl juokavome gerdamos kavą, ir man kildavo mintis, ar nebūsiu pati sukūrusi įtampą. Tuo tarpu mudu su Džeimsu pakaitomis lankėme vienas kitą. Kad susitaupyčiau pinigų skrydžiams, ploviau indus pobūviuose, dirbau korepetitore ir kitą laisvai samdomą darbą. Kaskart atskridus į Londoną, atrodė, jog laikas nebuvo praėjęs ir manęs laukė paralelinis pasaulis. Tai buvo keistas jausmas – nebežinojau, kur yra mano namai. Kiekvieną kartą įėjus į oro uostą, atrodė, kad žengiu per durų slenkstį.
Džeimsas pasipiršo tų pačių metų pavasarį. Medžių šakos tebebuvo padengtos šerkšnu. Jis padovanojo man dienoraštį, kurį ištisus mėnesius pildė apie mudviejų santykius, ir žiedą, spindintį tarytum žvaigždė.
Kai Džeimsas mano mamos paklausė, ar turėtų prašyti tėvo leidimo mane vesti, ji liepė nesukti galvos:
– Tai Ketrinos sprendimas.
Paskambinome Tedžiui pranešti naujienos. Jis keliavo po Nepalą.
– Jėga! – buvo jo reakcija. Balse skambėjo ilgesys.
Mama atrodė laiminga dėl manęs, dėl mudviejų. Tėvai nė karto neužsiminė, kad Džeimsas yra profesorius, kaip ir mano tėvas, o jeigu mūsų istorijose ir matė panašumų, juos nutylėjo. Mama niekada neklausė, kodėl man nepasisekė Honkonge, – panašu, kad susitaikė, jog šios istorijos durys jau uždarytos.
Susituokėme San Fransisko rotušėje, praėjus lygiai metams nuo pažinties dienos. San Fransiską pasirinkome atsitiktinai ten tuokėsi mūsų draugai. Džeimsas atskrido iš Londono, o aš – iš Niujorko. Nuėjome į draugų vestuves, per kurias šokome džiazą ir pozavome sulėtinto vaizdo kamerai. Kitą dieną apsirengėme panašiai kaip pažinties dieną, sėdome į taksi ir nuvažiavome į rotušę. Džeimsas atrodė susijaudinęs su smokingu ir pabrolio kaklaraiščiu, o aš vilkėjau juodai baltą suknelę.
Rankose laikiau hortenzijų puokštę, kurią pasiėmiau nuo draugų vestuvių stalo; jos buvo melsvo atspalvio. Buvome tik mudu ir pora draugų liudytojų. Iš jaudulio drebėjau, stengiausi giliai kvėpuoti, lėtai skaičiuoti.
Lipdama rotušės laiptais prisiminiau mūsų pažinties akimirką. Įsivaizdavau, kad esame vaikai: Džeimsas – tylos išsiilgęs jauniausias brolis, o aš su Tedžiu gaudanti jonvabalius. Gyvenimas su Džeimsu atrodė stabilus, saugus ir aiškus. Be sielvarto, be primestos aukos. Mėginau įsivaizduoti, ką pagalvotų senelė, jei matytų mudu, susikibusius už rankų ir lipančius marmuriniais laiptais.
Mudu stovėjome vienas priešais kitą lyg atspindžiai. Valstybės tarnautojas ištarė keletą žodžių – ir tapome vyras ir žmona.
Savo hortenzijas atidaviau porai, kurią sutikome išeidami.
– Teatneša jums laimę! – palinkėjau. – Perduokite toliau!
Mudu plačiai šypsojomės žiūrėdami vienas į kitą; apsvaigę iš laimės. Vestuvių puota buvo su lietiniais ir šampanu netoliese esančioje užeigoje, o paskui patraukėme tiesiai į oro uostą – aš išskridau atgal į Niujorką, o Džeimsas – į Londoną.
Į Londoną persikėliau po kelių mėnesių, neįtikėtina – Naujųjų metų išvakarėse. Tik šį kartą kirtau ne Ramųjį, o Atlanto vandenyną. Ir vietoj Driu buvo Džeimsas. Atspindys. Lėktuve niekas neskaičiavo paskutinių sekundžių iki vidurnakčio; atrodė, lyg buvome pakilę virš laiko. Žinojau – kai nusileisiu, bus rytas, pradžia.
Į nediduką Džeimso butą persikrausčiau nešina dviem lagaminais. Dienas leidau vaikščiodama po Haid parką bei Viktorijos ir Alberto muziejaus sales. Apžiūrinėjau eksponatus, gėrėjausi daiktais, tokiais trapiais, bet stebėtinai išlikusiais per ilgus amžius. Rankinių veidrodėlių rinkinį, rašiklį, audinio atraižą. Jeigu mano gyvenimas būtų daiktų rinkinys, neįsivaizdavau, iš ko jis susidėtų. Atrodė, jog išsilaisvinau iš grandinių, o dabar iš naujo per Džeimsą tapau susieta su pasauliu. Žinojau, kad jis manęs nepaleis.
Po metų su šeima ir draugais Londone švenčiant mūsų vestuves, mudviejų pirmasis šokis buvo svingas pagal Rėjų Čarlzą. Džeimsas segėjo petnešas, o aš sukausi ant parketo su sportbačiais. Gėrėme burboną iš krištolinių taurių, naktis spindėjo tarsi brangakmenis.
Tai nebuvo pasaka; mane ir toliau kankino košmarai. Taip ryškiai sapnavau košmarus, kad nubusdavau išpilta prakaito, lyg po gero maratono. Nubudusi manydavau, jog esu Honkonge, su Driu, tada imdavau rėkti, nes pagalvodavau, kad mane smaugia. Džeimsas buvo kantrus; išklausydavo ir švelniai primindavo, jog esu kartu su juo; mudu kalbėdavomės, kol nustodavau bijoti.
***
Vakaras. Žinau, nes dabar vaistų laikas.
Atsistoju į eilę ir klusniai nuryju kartų skystį, šį kartą žinau, kad reikia užsigerti apelsinų gėrimu „Sunny Delight“. Akys apsunkusios, burna išdžiūvusi.
Laukiu tikėdamasi, gal paskambins Džeimsas, bet pakėlus ragelį signalo nėra.
Kažkas įeina, išjungia šviesą televizoriaus kambaryje, ir mes vienas paskui kitą iššliuriname lauk. Darbuotoja priešais mano kambarį kažką pasižymi lentelėje ir linkteli uždarydama duris.
Žinau, kad skyriuje esu jau kurį laiką, bet atrodo, lyg tai būtų mano pirmoji naktis. Girdžiu garsus, jaučiu tylą, paklodes. Tyliai stoviu prie lovos ir svarstau, ar nusirengti. Valantis dantis, rankos juda mechaniškai, įspraudžiu dantų šepetuką į prie praustuvo esančią kiaurymę, tada pradeda bėgti vanduo. Ant odos atsispindi šalta liuminescencinių lempų šviesa, skubėdama drebančiomis rankomis į praustuvą nutraukiu pieną.
Nenusirengiu, megztinis suteikia saugumo, savasties jausmą. Paklodė trinasi į skruostą, staiga imu ilgėtis namų, nuosavos lovos.
Iš koridoriaus prasiskverbia šviesos ruoželis. Girdžiu užtrenkiamas duris, kažkas šaukia, girdėti prislopinti balsai. Atsidaro durys, užmerkiu akis ir nejudėdama, sustingusi guliu. Durys užsidaro, iškvepiu orą suvokdama, kad veikiausiai darbuotojas skaičiuoja ligonius.
Jaučiuosi pavargusi, kūnas apsunkęs, merkiasi akys. Stengiuosi galvoti apie namus, apie ankstesnius įvykius, kaip patekau čia, bet mintys padrikos ir painios.
Ką veikčiau, jei nebūčiau čia? Prisimenu Kato, trumpam šmėkšteli mintyse. Tas prisiminimas, jausmas, įspūdis, kad savo rankose laikau kūdikį, tebėra gyvas. Mėginu įsivaizduoti jo veidą, bet kūnas taip susiriečia iš skausmo, kad atrodo, jog kažkuri mano dalis yra kiaura. Aš atsitraukiu ir dėkoju už tamsą.
Nusprendžiu atidžiau stebėti supančią aplinką. Darbuotojų veidus matau lyg per miglą. Pirmiausia juos atpažįstu iš šukuosenų ir tik vėliau, geriau įsižiūrėjusi, – iš veidų. Dauguma darbuotojų yra imigrantai iš Karibų ir Afrikos. Angliškai kalba su stipriu akcentu. Kartais tarpusavyje juokauja ir kalbasi gimtąja kalba.
Džynė nešioja trumpai kirptą bobo šukuoseną ir tiesius kirpčiukus. Ji – kieta, ją puikiai apibūdina posakis „Neimk į galvą tų nesąmonių!“ Kalba užsikirsdama, bet yra viena nuoširdžiausių skyriaus darbuotojų. Už savo pinigus nuperka vaišių, paskui, nutaisiusi rūsčią miną, atneša mums į valgyklą. Iš jos elgesio ir palankumo spėju, kad pati yra užaugusi šioje sistemoje. Nonos plaukai – ploni, banguoti ir tamsūs, balsas primena paukščio čiulbėjimą. Ji pirmoji nuvedė mane į dušo kambarį, nuvilko drabužius ir kalbėjo laužyta anglų kalba.
– Ne, ne! – šaukė man, kai mėginau atsukti čiaupą. Padavė dantų šepetėlį, kurį įspraudžiau į šalia dušo čiaupo esančią kiaurymę, kad pradėtų bėgti vanduo. Jis buvo ledinis.
– Krūtis, krūtis, – šaukė ji, rodydama, kad turiu spausti. Aš spaudžiau atsargiai, krūtyse buvo dideli ištinę guzai. – Turi greičiau pasveikti ir važiuoti namo pas kūdikį, – pridūrė.
Nė viena iš jų nesistebi mūsų elgesiu, ir žinau, jog kiti ligoniai jas už tai gerbia. Vienintelė išimtis – Klerė, jauna šviesiaplaukė slaugytoja. Ji dirba pamainomis. Būdama tarp mūsų labai įsitempia; mes tai jaučiame. Nežiūri į akis ir saugosi, kad prasilenkdami nepaliestume jos. Ji dažnai nepagalvojusi ką nors lepteli.
– Tamyra? Tu vėl čia? Toks įspūdis, kad mane persekioji! – sako juokaudama, bet vėliau suabejoja.
Mikas sulaiko pašaipią šypseną, o Tamyra sukibirkščiuoja akimis, paskui keistai, dirbtinai nusišypso. Pradeda sekioti Klerę, atsistoja prie pat, vos nesiliesdama. Prunkšteli į kaklą, Klerė sustingsta ir ima elgtis taip, lyg ją būtų užpuolęs pasiutęs šuo.
Klerė kiekvieną rytą pamatuoja mūsų kraujo spaudimą ir širdies pulsą. Pasistato kėdę priešais stiklinę pertvarą ir šaukia po vieną, aplanke pasižymėdama vardus. Aš atsisėdu ant kėdės, ji nervinasi, skuba, tarsi bijodama suklysti. Noriu pasakyti, kad atsipalaiduotų, nusišypsau, bet ji nusigręžia nuo manęs, lyg galėčiau ją užkrėsti.
Einame pietauti. Koridoriuje ant grindų sėdi Dženė ir verkia. Dreba visa, kalena dantimis. Ją atvežė šįryt. Gražią dviejų vaikų mamą, maždaug trisdešimt dvejų trejų metų, tamsiais pasišiaušusiais plaukais ir ryškiais akių kontūrais. Turi du priekinius dantis, visi kiti parudavę ir išgedę.
Kai ją atvežė, pirma apžvelgė palatą, paskui priėjo prie manęs ir Emos pasikalbėti. Dženė – baltaodė, dirba Target parduotuvių tinkle, todėl stengiasi laikytis atokiai nuo kitų. Man rodos, ji pažįstama su Tamyra: susitikusios linktelėjo viena kitai, bet stengėsi laikytis per atstumą.
Mąstau apie visus skyriaus ligonius. Kaip elgtumės susitikę už skyriaus ribų? Žinau, kad į mane visi žiūri kaip į svetimą – ne dėl magistro laipsnio ar garsios firmos tamprių. Aš turiu namus. Manęs kažkas laukia. Aš – privilegijuota. Net ir Dženė su išgedusiais dantimis ir drebančiomis rankomis yra privilegijuota. Kartais kiti į mane žiūri taip, kad pasijuntu kalta. Žinau – man pasisekė.
– Šaunuolė! – vėl pasakė Ali šįryt. – Vertinu tai, ką darai. Tu – gudri.
Neklausiu, ką norėjo pasakyti, nes ir taip žinau. Jis daro lygiai tą patį.
Mūsų vieta ne čia. Vaikštome nuleidę galvas. Galvoju apie tai matydama, kaip Dženė dreba ant grindų.
– Ar tau viskas gerai? – klausia Vilas.
Dženė drebėdama purto galvą.
– Jie neduoda mano vaistų, – sako ji.
Išėjus iš valgyklos, atvyko paramedikai. Dženė gulėjo ant grindų.
– Atsitraukite, – paliepė vienas darbuotojas.
– Kas atsitiko? – klausia Ema čiuožinėdama vienomis kojinėmis.
– Man atrodo, ją ištiko epilepsijos priepuolis, – ramiai atsako Vilas.
– Atsitraukite! – pakartoja darbuotojas. Paramedikai pasilenkia virš Dženės, ir mes nieko nebematome. Elgiasi taip, lyg nesuprastų, kad mes žiūrime.
Šiandien desertui – konservuotos ananasų riekelės. Mama pasakojo, kaip girtas senelis nupirkdavo konservuotų ananasų. Tai buvo didelė prabanga, todėl senelė bardavo jį, verkdavo, kaip visą savaitę reikės išmaitinti vaikus. O mama plodavo rankomis – ananasai! Kai sirgdavau, mama sutrupindavo paracetamolio tabletę, sumaišydavo su apelsinų sultimis, kad nejausčiau kartumo, ir dar ant krištolinės lėkštutės pridėdavo apskritų ananasų riekelių.
Pati jų nevalgydavo.
