Kalėdos senovės vaikų akimis
Dabar dažniausiai vaikai žino Kalėdas krikščioniškame kontekste, kaip kūdikėlio Jėzaus gimimo dieną, bet ši šventė buvo ypatinga ir senovės lietuviams.
„Žiemos saulėgrįža buvo viena didžiausių metų švenčių. Ši šventė apipinta mitais, burtais ir laukimu kada gi saulė grįš į dangų ir dienos pradės ilgėti bei šviesėti. Dabar, gyvendami pasaulyje, pilname elektros lempučių ir ekranų, galėtume sakyti, kad gal ta saulė nėra jau tokia svarbi, galima ir kitaip pasišviesti, bet vis tiek, ilgimės jos, nekantriai laukiame, kada gi jau saulė sugrįš į dangų ir dienos pradės ilgėti. Tegaliu tik įsivaizduoti, kiek kartų tas saulės ilgesys didesnis buvo mūsų protėviams, tamsius vakarus leidusiems žvakės šviesioje. Žiemos saulėgrįža žymi virsmo laiką, vienas metų ratas pasibaigia, prasideda naujas, pilnas naujų jėgų ir vilčių , spėjimų ir būrimų, kokie bus ateinantys metai“, – pasakoja G.Narusevičienė.
Laukimo procese ir saulės sugrįžtuvių šventėse įsitraukdavo ir vaikai.
„Vaikai būdavo šalia ir stebėdami gyvenimą mokėsi iš suaugusių. Vaikai dalyvaudavo ir laidotuvėse, ir vestuvėse, matė visas kalendorines šventes ir pasiruošimą joms. Todėl ir Kalėdų laiku vaikai buvo įtraukiami į visą namų ruošą“, – pastebi moteris.
Vaikams būdavo patikimas namų puošimas, jie darydavo papuošimus, juos kabindavo. Vaikai dirbo ir savotiškais kurjeriais, pasiuntinukais, kurie nubėgdavo pas kaimynus kažką nunešti, perduoti, paskolinti ar pasiskolinti.
„Seniau buvo labai ugnis saugoma ir jei ji namie užgesdavo, jau ištikdavo bėda. Eidavo pas kaimynus ugnies skolintis, tačiau galiojo vienas draudimas: siųsdavo vaiką, kuris jokiu būdu jis neidavo į trobą, tik tylėdamas sustodavo prie durų ir jau kaimynė suprasdavo, kame bėda – tylėdama ugnį perduodavo“, – dalijasi istorija Gerda.
Vaikai kartu su suaugusiais meldėsi, dainuodavo laukimo ir pačių švenčių metu. Dalyvaudavo visose tradicijose lygiavertiškai, nes, tiesą sakant, nelabai kas leisdavo nedalyvauti. Jei vyksta malda, Kūčių vakarienė, dalyvauja visa šeima nuo mažiausio iki didžiausio.
„Vaikus Kalėdų diena pradžiugindavo dovanomis. Seniau, žinoma, tai nebuvo naujausias „Lego“ ar planšetinis kompiuteris, bet dovanodavo riešutus, kurie tuo laiku aukoti ir dievams, obuolius, o vėlesniais laikais pradžiugindavo saldainiais“, – šypsosi G.Narusevičienė.
Per vaikus tradicijos lieka gyvos
Šiuolaikiniai vaikai Kalėdų laukimą pajungta nuo gruodžio 1 dienos, kai pradedami atidarinėti šokoladinių ir ne tik Advento kalendorių langeliai. Pasak Gerdos, Baltų tradicijose Kalėdų laukimas prasidėdavo nuo Vėlinių, kurios žymi tamsiojo laikotarpio pradžią, tamsos ir mirties laiką.
„O per Kalėdas kalviui Televeliui nukalus ir į dangų įkėlus saulę, tamsos laikotarpis baigiasi. Saulė atneša gyvybę ir šviesą“, – pasakoja moteris.
Ji įsitikinusi, kad vaikai yra gyvosios tradicijos saugotojai ir perduodami protėvių išmintį, švenčių paročius, mitus ir ritualų prasmes, išlaikome šias tradicijas gyvas, egzistuojančias kasdienybėje, o ne tik knygose.
„Žinoma, gyvoji tradicija yra kintanti, bet esminiai dalykai yra perduodami iš kartos į kartą – ta pasaulėžiūra, papročiai, išmintis. Mūsų sukurtas „Laumių Pėdų Elnio devyniaragio paštas“ kaip tik ir kuria tokią naują šventinę tradiciją. Mūsų protėviai buvo nuostabūs pasakotojai, labai daug tautos išminties ir istorijų iš kartos į kartą buvo perduodama pasakojant padavimus, legendas ir pasakas. Deja, šis nuostabus įgūdis po truputį dingsta ir labai retas savo vaikams pasakas seka, o ne skaito iš knygos. Tas pats vyksta kalbant su vaikais apie tradicijas, papročius ir mitologijoją. Mūsų kuriamas laiškas padeda tėvams kalbėtis su vaikais apie tradicijas ir mitologiją, perduoti jiems tą gilesnį šventės turinį ir prasmę“, – viliasi Gerda.
Ji prisipažįsta, kad laišką sukurti paskatino natūralus poreikis protėvių išmintį perduoti savo vaikams. Apie juos galvodamos „Laumių pėdos“ ir kūrė laišką, o sukūrusios, negalėjo nepasidalinti su kitais.
„Elnio devyniaragio pašto“ laišku vaikai gaus kalėdinę istoriją, paremtą senaisiais mitais ir tradicijomis, gyvą ir jaukų pasakojimą apie šventės prasmę.
„Stengiamės, kad laiškas senąją išmintį, mitus sulietų su dabartimi ir atrodytų, kad niekas nepasikeitė, kad mes vis dar gyvename toje tradicijoje, esame jos tęsėjai. Laiške kūrybiškai suliejame šiandieną su praeitimi ir skatiname patikėti stebuklais. Tikime jais ir pačios“, – šypsosi mama.
Nors laiškas ir adresuojamas mažiausiems, tačiau tai skaitinys visai šeimai, šventiniame lėkime truputį visus suburiantis draugėn ir raginantis kalbėtis apie aukštesnius dalykus nei mūsų kasdienybė, primenantis papročius ir tradicijas, ir siūlantis ne tik apie jas žinoti, bet ir patiems išbandyti. Laišką iki gruodžio 4 dienos galima užsisakyti: https://forms.gle/
Mįslėse užkoduota išmintis
Šventinis laukimas Narusevičių šeimoje prasideda dar lapkričio mėnesį.
„Šio laukimo variklis, žinoma, yra vaikai, jiems nuolatos kyla daugybė klausimų, kur ta saulė pradingo, kodėl atsikėlus dar tamsu, kodėl jau sutemo, o dar vis diena, kada saulė griš, gal mes galim ją išvaduoti? Tad kalbėjimas apie mitus yra mūsų šeimos šio laikotarpio kasdienybė, vaikai juos kuria patys, peržaidžia, savaip interpretuoja ir kuria savo istorijas“, – džiaugiasi Gerda.
Į šį laukimą po truputį įsilieja ir pasiruošimo darbai – šeima kartu gamina kalėdinius papuošimus, dainuoja kalėdines leliumų dainas. Tradiciškai, prieš pat šventę kartu tvarko namus, puošia eglutę, ruošia valgius. Kūčių vakaras, žinoma, neapsieina be būrimų, o kartu sėdint prie stalo dainuojamos dainos, kalbama apie prabėgusios ir būsimus metus.
Kaip audėja, G.Narusevičienė primena, kad ir senovės baltų moterys prieš šventes ištraukdavo puošnesnes antklodes, staltieses, patiesdavo takelius, pakabindavo balčiausius rankšluosčius.
Žinoma, Kalėdų laukimas neapsieidavo ir be žaidimų, kuriuos tikrai žaisdavo ir vaikai, ir suaugę.
„Tai ir snaudala snaudžia, kai šokdavo ratu, o vienas žmogus viduryje rinkdavo vadinamus fantus, kuriuos reikia išsipirkti. Ir ievaro tiltas, kai eidavo vienas prieš kitą, o padarę lyg tunelį iš rankų, vieno nepraleisdavo. Taip pat mindavo mįsles, sekdavo pasakas. Mįslių minimas tuo laiku ypač buvo svarbus, net ritualinis užsiėmimas. Mįslėse užkoduoti mūsų mitologiniai vaizdiniai, o juos įminęs, perpratęs – tampi labai išmintingas“, – primena mums protėvių tradicijas Gerda.
