„Kine neišeina kalbėti apie normalų darbo ir motinystės derinimą, kai yra 12-kos valandų darbo pamainos. Tad mano, kaip pradedančiosios kino prodiuserės, vienas iš tikslų yra ieškoti ir per tam tikrą laiką surasti modelius, kurie padėtų išspręsti šią problemą kino gamybos aikštelėje. Dabar moteris, turinti vaikų, realiai negali normaliai išeiti dirbti į ilgalaikį kino projektą, filmuojamą daugiau negu 3 pamainas, nes tu dingsti iš gyvenimo, tik dirbi ir miegi. Todėl svarbu ieškoti palengvinimų“, – sako G. Akcijonaitė.
Skandinavijos pavyzdys
Vienas iš variantų – pasekti Skandinavijos šalių pavyzdžiu, kurie kino pramonės darbo dieną sutrumpino iki 8 valandų.
„Man visi sako, kad Lietuvoje tai neįmanoma, bet man nėra žodžio „neįmanoma“. Bent jau bandau ir ieškau būdų eiti į viduriuką. Kitas svarstomas variantas – organizuoti vaikų priežiūrą filmavimo aikštelėje. Sukurti tam atskirą skyrių. Kad filmavimo aikštelėje, šalia darbo, būtų tarsi vaikų darželis. Nes kino aikštelėje yra ir žindančių mamų, kurios ką tik pagimdžiusios eina filmuotis dideliuose projektuose. Tikiu, kad visų dirbančių mamų neapleidžia kaltės jausmas nuolat derinant darbą ir norą pasirūpinti vaikais, o tuo pačiu norisi save realizuoti profesinėje veikloje. Tokių palengvinimų gali būti, tik reikia žvelgti giliau“, – įsitikinusi G. Akcijonaitė.
Dabar ieškojimų stadijoje esanti Greta planuoja imtis pirmųjų veiksmų – atlikti dirbančiųjų kino industrijoje apklausas, kas realiai jiems padėtų derinti asmeninį ir profesinį gyvenimą.
Asmeninis receptas, kaip suderinti darbą ir motinystę
Noras palengvinti kino pramonėje dirbančių moterų darbo ir motinystės derinimą Gretai kilo iš asmeninės patirties auginant du sūnus, 9 ir 11 metų.
„Mano receptas, kaip derinu motinystę ir darbą – susikoncentruoju keletui kokybiškų darbo valandų per dieną, kol vaikai mokykloje. Man darbo diena, kai nejaučiu kaltės jausmo, yra pusė dienos, o kitą laiką – nei gali normaliai susikoncentruoti į darbą, bet ir negali būti namuose. Nes pasibaigus pamokoms prasideda karštoji linija – vienas nori pasidalinti įspūdžiais, kitas neturi raktų, nori valgyti. Ramiausiai jaučiuosi, kai, vaikams grįžus iš mokyklos, aš būnu namuose. Nes kai palieki vienus, tai jie lieka nevalgę, arba kas nors atsitinka, ką vakare reikia spręsti ir iš to kyla įvairios frustracijos“, – pasakoja G. Akcijonaitė.
Mąstydama apie siūlomus teisės aktų pakeitimus darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo srityje, Greta mano, kad prasmingiau būtų adaptuoti mamoms darbo laiką kiekvieną dieną, nei sutraukti į 4 darbo dienas.
„Auginant vaikus išdirbti pilną dieną realiai yra neįmanoma, tai tik sėdėjimas ant adatėlių darbe su noru išeiti ir padaryti tai, kas atrodo prigimtinė pareiga. Darbas iš namų irgi kartais yra išeitis, bet nesu tikra, ar tai išgelbės, nes, kai rūpiniesi šeima, tai realiai tu nebedirbi, tik priešokiais“, – abejoja kino prodiuserė.
Greta džiaugiasi, kad jos vaikai yra gana savarankiški, vis tik, ne tiek savarankiški, kad viską pasidarytų patys.
„Mano vaikai pradėjo valgyti užpilamus makaronus, nes jiems taip paprasčiau, negu pasišildyti maistą. Man tai nepatinka ir aš jaučiuosi kalta, kad mano vaikai valgo nekokybišką maistą. Jeigu aš tuo metu būčiau namie, užkirsčiau tam kelią“, – konkrečias įtampą keliančias situacijas piešia G. Akcijonaitė.
Psichologinis krūvis tenka mamoms
Ji sako visur aplink pastebinti, kad mamos neša daug didesnį psichologinį krūvį nei tėčiai. Tai lemia visuomenės nuostatos, puikiai iliustruoja ir mokyklų darbuotojų elgsesys.
„Mano vaikai lanko skirtingas mokyklas, korespondencijos srautas didelis, komunikacija dažniausiai vyksta per mamą. Jeigu kažkas atsitinka vaikui, automatinė reakcija yra skambinti ir rašyti mamai, o ne tėčiui. Keletą kartų davau pastabą mokykloms, tai dabar jau abu tėvus prideda prie laiško. Mokyklos tėvų susirinkimai yra mamų susirinkimai, kur kartais pasirodo tėčiai“, – nejuokauja G. Akcijonaitė.
„Bendra tvarka atsakomybė už vaikus vis tiek yra dedama mamai. Todėl tėčiai taip neima į galvą vaikų rūpesčių, kaip mamos, nes jų tiesiogiai neatakuoja, jie gauna informaciją per mamą. Man kelia frustraciją ir tai, kad visi namų darbai, mokyklų reikalai, mokyklų bendruomenės reikalai yra mamų reikalai. Jau nekalbant apie tai, kad, vaikui susirgus, savaime aišku, kad mama turi ieškoti galimybių, ką daryti, nes tėčio darbas visada svarbus“, – dažnas situacijas vaizduoja G. Akcijonaitė.
Dabar dirbtų mažiau
Gretos pirmojo sūnaus gimimas sutapo su jos įkurto kino teatro „Pasaka“ atidarymu 2009 metais. Tada pirmagimis moters darbų tempo nesustabdė.
„Dirbdavau dėl to, kad norėjau dirbti, turėjau savo verslą ir negalėjau nedirbti. Buvau ką tik atidariusi „Pasakos“ kino teatrą. Dabar truputį gailiuosi, kad tiek daug dirbau. Nes tai galėjo būti toks laikas, kuris sumažintų mano kaltę dabar, kad aš visą laiką dirbau ir buvau tame derinimo lauke. Tiesiog tuo metu kitaip neišėjo. Aš įgyvendinau idėjas, kurias nuolat derinau su vaikais. Iš vienos pusės džiaugiuosi, kad vyko paralelinis gyvenimas, bet gal vis tik tuos motinystės atostogų metus geriau būtų ir atsiduoti motinystės patirčiai, ar kokia kūrybine veikla užsiimti“, – „Pasakos“ kino teatro ir motinystės pradžią prisimena G.Akcijonaitė.
Ji įsitikinusi, kad, jeigu kartotų tą gyvenimo etapą iš naujo, dabar dirbtų mažiau.
„Vis tiek tas nuolatinis derinimas sukelia stresą, kuris nenaudingas niekam šeimoje“, – pripažįsta Greta.
Palaikanti darbo aplinka – mažiau kaltės jausmo
Naujausi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tyrimai parodė, kad supratinga ir palaikanti darbo aplinka yra vienas svarbiausių dalykų, kuris padeda geriau derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą bei jausti mažiau kaltės. Šių tyrimų pagrindu tarnyba pradėjo ir sąmoningumo didinimo kampaniją „Apie ką tyli dirbančios mamos?“, skirtą mažinti dirbančių mamų kaltės jausmui.
„Galime svajoti apie darbo aplinką, kuri būtų palaikanti ir užbėgtų šiai problemai už akių. Kad darbdavys pasakytų „aš suprantu, kad tu turi vaikų, pasakyk, ko tau reikia, mes visada į tai žiūrėsime tolerantiškai“. Kad aiškiai pasakytų „tu turi 1 ar 2 mamadienius per mėnesį – išnaudok juos“. Nes, pavyzdžiui, aš, imdama mamadienį, jaučiuosi kalta prieš darbdavį ir kolegas, kadangi neturintieji vaikų žiūri taip, tarsi aš vagiu jų laiką“, – sako G. Akcijonaitė.
Įstatymo numatytos garantijos dirbančioms mamoms ir tėčiams turėtų būti įvardintos kaip normalios darbo sąlygos, o ne darbdavio malonė, – papildo Greta. Ji įsitikinusi, kad geresnės sąlygos Lietuvoje derinti darbą ir šeiminius įsipareigojimus reikštų pergalę abiems pusėms.
„Vaikai pakeitė mano motyvaciją, atvėrė gilesnį matymą. Pradėjau suprasti didesnį auditorijos lauką – kam aš darau, kokia gali būti paslaugų įvairovė. Susilaukusi vaikų, pradėjau labiau atsižvelgti į kitų žmonių poreikius, problemas. Ėmiau visai kitaip matyti edukacijos vaidmenį kino srityje, kaip vaikai suvokia audiovizualinį meną, kad kinas nuo pat mažens gali būti vaikų lavinimo, mokomoji, ugdomoji priemonė ir aš bandžiau tai įgyvendinti savo darbuose. Neturint vaikų tai nėra taip aktualu“, – apie tai, kaip motinystė praturtino ir profesinę veiklą, dalinasi G. Akcijonaitė.
Naudingos informacijos apie asmeninio ir profesinio gyvenimo derinimą šeimoms, darbuotojams ir darbdaviams pateikiama Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos svetainėje www.daugiaubalanso.lt.
