Išmoko planuoti
Žaneta su vyru Raimondu į Norvegiją atvažiavo, kaip ir visi – išbandyti laimės ir susikurti sotesnį gyvenimą. Šeima, kurioje auga penkiolikmetis Kajus ir dvylikametis Pijus, Notodeno mieste gyvena jau keturioliktus metus ir apie grįžimą gimtinėn negalvoja.
„Vaikai jaučiasi norvegais, jiems čia patinka. Patinka ir mums, nes jaučiame tvirtą pagrindą po kojomis ir saugumą tiek finansiškai, tiek socialinės apsaugos sferoje, o ir artimųjų Lietuvoje liko ne tiek jau daug“, – šypteli ji.
Nors mama labai stengėsi, kaip pati sako, ir pas Lietuvoje pas senelius palikdavo, ir močiutes į Norvegiją skraidindavosi, sūnūs lietuviškai šneka su akcentu.
Atvažiavus į šią Skandinavijos šalį, Žanetą labiausiai stebino norvegų laiko planavimas – pas draugę netikėtai kavos neužsuksi neįspėjęs prieš savaitę, o į gimtadienį kviesti reikia prieš mėnesį ar du.
„O dabar ir pati taip darau“, – kvatoja ji, su kuria dėl pokalbio datos teko susitarti prieš keletą savaičių.
Darželyje tvarka kita
Tik atsikrausčius, vyras jau turėjo darbą betono fabrike, o Ž.Tamošauskienė karjerą pradėjo valydama patalpas.
„Pradėjau leisti vyresnėlį į darželį ir gavau oficialų darbą – valyti darželį. Po dviejų metų tas pats darželis pasiūlė tapti auklėtojos asistente. Taip ir darbuojuosi 11 metų prižiūrėdama vaikučius“, – pasakoja moteris.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigos, pasak jos, nuo Lietuvos skiriasi kaip diena ir naktis. Didžiausią nuostabą kėlė didžiulis auklėtojų ir jų asistentų skaičius. Lopšelyje mažieji norvegai dažniausiai paliekami 8 mėnesių ir iki trijų metų viena auklėtoja rūpinasi tik trimis vaikučiais.
„Mano mama buvo auklėtoja vaikų darželyje Lietuvoje ir dažnai lygindavome. Lietuviškame darželyje dažniausiai yra bendra tvarka – dabar mes piešiame, dabar mes valgome, dabar miegame. Norvegiškas darželis primena labiau namus. Juk tokie maži mažyliai turi savo režimus ir niekas nesistengia jų pakeisti“, – pastebi Ž.Tamošauskienė.
Nuo trejų iki šešių metų vaikų grupėse viena auklėtoja prižiūri 6-7 mažylius ir ugdymas vyksta per žaidimą.
„Lietuvoje, viena auklėtoja lieka su 20 vaikų ir, natūraliai, kyla chaosas. Mes čia išsiskirstome grupelėmis pagal mėgstamas veiklas, itin dažnai keliaujame į įvairias išvykas ir renginius“, – pasakoja ji.
Į mokyklą – su džiaugsmu
Pirmagimis Kajus gimęs Lietuvoje, o Pijų Žaneta gimdė Norvegijoje, kur liko sužavėta priežiūra ligoninėse. Jei gimtinėje gimdyvės turi susikrauti didžiulius krepšius reikalingų priemonių tiek sau, tiek mažyliui, čia suteikiama viskas – nuo sauskelnių iki rūbelių.
Motinystės atostogas galima pasirinkti skirtingos trukmės ir nuo to priklauso gaunamos išmokos. Jei su vaiku lieki 10 mėnesių, mokama 100 proc. atlyginimo dydžio išmoka, o jei metus – gauni 80 proc. buvusios algos.
„Iš tų metų trys mėnesiai skirti tėčiams, tad mamos, kai mažyliui 7 mėnesiai, grįžta į darbus su galimybe kartą per dieną grįžti pažindyti kūdikį. Tėčiai gali išsidėlioti vaiko priežiūros atostogas kaip nori ir imti jas per kelis kartus ar net, pavyzdžiui, du metus gauti po laisvą penktadienį, kad pabūtų su vaiku“, – pasakoja Žaneta.
Vaikai mokyklą pradeda lankyti visi, tais metais sulaukę ar sulauksiantys, šešerių. Iki aštuntos klasės lanko pradinę mokyklą, nuo aštuntos – vidurinę.
„Pagalvoju, kad mano vaikams turbūt būtų labai sunku įsijungti į lietuvišką jaunimo gyvenimą, jei grįžtume. Pamenu, kai trečioje klasėje pakeitėme namus ir mokyklą, vieną kartą vaikas pasiskundė, kad iš jo tyčiojasi. To ir užteko – buvo taip greitai ir profesionaliai sureaguota, kad problema būtų išspręsta. Čia net patys tėvai pasako, jei išgirsta iš savo vaikų pasakojimų, jog kažkas iš kažko tyčiojosi, nes patyčios čia absoliučiai netoleruojamos“, – teigia moteris.
Iki aštuntos klasės moksleiviams pažymiai nerašomi, todėl Žaneta jaudinosi, kokie bus sūnaus rezultatai perėjus į vidurinę mokyklą.
„Pasirodo, viskas gerai, pats stengiasi, žino kur reikia pasitempti. Nors mums, lietuviams, dažnai atrodo, kad Norvegijoje visi atsipalaidavę, niekas nemokina, nespaudžia, bet žmonės protingi. Įdomu tai, jog sūnūs su džiaugsmu eina į mokyklą, net už mus anksčiau atsikelia. Pagalvoju, kad tokioje aplinkoje turbūt ir išmoksti geriau, nereikia tiek kankintis“, – šypsosi mama.
Norvegams vaikai itin svarbūs, jie jiems stengiasi skirti kuo daugiau kokybiško laiko, kartu daug žaidžia. Žaneta šypsosi, kad būtent čia išgirdo apie individualų laiką su vaikais, todėl įprasto leisti dalį laisvalaikio atskirai su kiekvienu sūnumi.
Išvystė ne vieną verslą
Norvegijoje šeima pradėjo ir savo verslą. Po pirmųjų metų, jie jau išgalėjo nusipirkti nuosavą namą, kurį teko remontuoti savo jėgomis.
„Susitvarkėme ir sugalvojome pabandyti parduoti, nusipirkti kitą, kurį galėtume sutvarkyti. Taip viskas ir prasidėjo! Kraustėmės 4-5 kartus, kol susitaupėme tiek, kad galėtume turėti savo namą ir antrą – restauracijai“, – džiaugiasi sėkme Ž.Tamošauskienė.
Sunkiausia buvo perprasti, ko iš perkamo būsto tikisi norvegai, kokio stiliaus interjerai jiems patinka.
„Oi, daug klaidų padarėme, kartais ir užsidirbt nepavykdavo tiek, kiek norėdavome, nes vis kokia kliautis išlįsdavo. Norvegams, svarbiausia, 100 proc. pakeista elektros instaliacija ir vandens sistema. Net rūsyje vamzdžiai turi būti nauji. O skoniai keičiasi – jei anksčiau patiko medinės lentelės, dabar populiarėja gipsas“, – šypteli ji.
Iš šeimos verslo gimė dar viena, Žanetos asmeninė veikla „ZT interior“ – ji teikia interjero dekoro paslaugas parduodamiems namams.
„Norvegijoje parduodamo būsto apžiūra vyksta vieną nustatytą dieną visiems. Tai dienai namai būna specialiai paruošami ir dekoruojami, kad žmonės galėtų įsivaizduoti, kaip viskas atrodys. Vėliau lieka tik tai, kaip sakau, kas prisukta – lempos, virtuvės spintelės, santechnika, o visa kita tik vaizdui sukurti“, – pasakoja moteris.
Kol kas dar tik verslo pradžia, o siekdama ją paskatinti Žaneta susikūrė tūkstančių sekėjų pamėgtą instagramo paskyrą „Zanetatamo“, kurioje dalijasi ir asmeniniu gyvenimo, ir interjero patarimais tiek norvegiškai, tiek ir lietuviškai.
