Lengvai pritapo
Pirmą kartą Beata Izraelį išvydo penkiolikos, kuomet užsuko paviešėti pas giminaičius. Vilniuje augusios moters mama lenkė, o tėtis – žydas, tad 12-oje klasėje ji nusprendė pasinaudoti galimybe ir emigruoti į Izraelį.
„Su laiku supratau, kad tėtis yra teisus sakydamas, kad saugiausia vieta žydams yra Izraelis“, – pasakoja Beata, kuri pavasarį išlaikiusi baigiamuosius abitūros tarptautinio bakalaureato programos Vilniaus licėjuje egzaminus, rudenį jau buvo Izraelyje kartu su dar šimtu jaunuolių iš buvusios sovietų sąjungos.
Pirmiausiai, teko apsigyventi specialiame centre, kur visi mokėsi hebrajų kalbos, ruošėsi integracijai naujoje šalyje.
„Pritapti buvo lengva, nes buvau gerai pasiruošusi. Per pirmus 9 mėnesius intensyviai mokiausi kalbos, ne tik per pamokas, bet ir papildomai žiūrėjau filmus, skaičiau knygas. Metai po atvykimo pradėjau mokytis valstybės finansuojamoje vietoje Tel Avivo universitete, studijavau ekonomiką ir psichologiją, ten susimažinau ir su Amnonu“, – prisiminimais dalijasi moteris.
Kūdikius palieka anksti
Sprendimo persikelti Beata nesigaili – jai patinka tai, jog Izraelis talpina įvairių kultūrų ir tradicijų žmones.
„Aišku, tai ir trinties, ir vidinių konfliktų priežastis, bet iš kitos pusės, tai labai įdomu ir... skanu!“, – juokiasi ji.
Nuo 2007 metų ji dirba banke, finansų skyriuje ir augina dvi dukras, kurioms suteikė prasmingus vardus: šešerių Gali vardas reiškia „mano banga“, o beveik trejų Šir – „daina“.
Dukras ji gimdė artimiausioje ligoninėje ir džiaugiasi, kad medicinos sistema čia puikiai išvystyta.
„Gimdyvės nebūna vienos, net pandemijos metu leidžia bent vieną šeimos narį, o kai gimdžiau aš, leido nuolat būti dviems ir dar keistis su kitais. Moteris gimdo, o visa jos giminė laukia koridoriuje ir paeiliui vis kas nors eina į gimdymo kambarį“, – juokiasi ji, prisiminusi, kad net ir po gimdymo durys neužsiveria nuo sveikinti užsukančių artimųjų ir draugų.
Gimdyvėms Izraelyje taip pat leidžiama laisvai pasirinkti, kaip nori gimdyti – natūraliai, vandenyje ar atlieka cezario pjūvio operaciją be jokių indikacijų, kas Lietuvoje yra draudžiama.
Gimdymo atostogos čia trunka 3,5 mėnesio ir už tą laikotarpį mokomos išmokos priklausomai nuo atlyginimo dydžio. Dar 2,5 mėnesio galima pasinaudoti neapmokamomis vaiko priežiūros atostogomis.
„Kadangi mano darbovietė duoda ilgesnių nemokamų atostogų, aš likau 8 mėnesius su kiekviena dukra ir tai skaitosi ilgos vaiko priežiūros atostogos. Izraelyje dauguma mamų dirba ir 4 mėnesių mažyliai lieka lopšeliuose arba su auklėmis“, – teigia Beata.
Valstybiniai darželiai – nuo trejų
Ji pastebi, kad Izraelyje vaikai itin svarbūs – daugelis šeimų turi po tris ar keturis, o jos bendradarbiai ir po penkis.
„Izraelyje nepažįstu moterų pasirinkusių neturėti vaikų. Vaikai labai mylimi ir lepinami. Palyginus su Izraelio vaikais, Lietuvos mažyliai yra žymiai tylesni, švelnesni. Žaidimo aikštelėse Lietuvoje man kartais buvo net juokinga, kaip mano Gali, kuri laikoma labai ramiu ir išauklėtu vaiku Izraelyje, buvo pati triukšmingiausia ir judriausia“, – kvatoja ji.
Pasak jos, mamos čia lengviau žiūri į motinystę, yra nepriklausomos, todėl laisvai ir dažnai perleidžia vaikų priežiūra kitiems, ne tik močiutės, tetoms ar pusseserėms, bet ir kaimynams, darželio draugų mamoms ar auklėms.
„Izraelio vaikai įpratę. Dažnai darželio ir mokyklos tėvų forume matau žinutę su prašymu: „Kas gali paimti mano vaiką iš darželio? Užtrukau, vėluoju.“
Svarbiausias vystomas vaiko bruožas – pasitikėjimas savimi, o į discipliną ir konkrečias žinias, talentus mažiau kreipiama dėmesio. Vėliau, jei norės, pats išlavins įgūdžius, svarbiausia, kad tikėtų savimi ir savo jėgomis“, – pastebi Beata.
Kadangi dauguma mamų dirba, o valstybiniai darželiai skirti vaikams nuo trejų metų, tad nuo 4 mėnesių mažyliai lanko privačius darželius, kurie kainuoja apie 750 eurų mėnesiui.
„Man tai buvo šokas, nes tų darželių būna labai įvairių ir praktiškai mama turi tapti detektyve, kad galėtų suprasti, kas ten vyksta tam darželyje. Pagaliau, valdžia susigriebė ir nuo kitų metų jau ir privatūs darželiai bus kontroliuojami ir tikrinami, bet mums nebeaktualu, nes Šir rugsėjį keliaus į valstybinį“, – dalijasi kasdienybės iššūkiais B. Mizrachi.
Nuo 3 iki 6 metų vaikai valstybiniuose darželiuose prižiūrimi nuo 7.30 iki 14 val. nemokamai, o tada, kas nori palikti iki 17 val., tai kainuoja papildomai.
„Grupės milžiniškos, iki 30 vaikų, bet kažkaip visi lieka gyvi, – kvatoja Beata. – Ir mano vaikai, ir jų draugai, darželį lanko noriai ir net daug ko ten išmoksta. Gali penkerių išmoko raides ir skaičiavo iki 100, žinojo tradicijas, daug dainų. Iš pradžių buvau skeptiškai nusiteikusi, bet klydau.“
Kalbų perduoti nepavyko
Šešerių metų vaikai pradeda lankyti mokyklą kuri standartiškai yra iki 12 klasės, o pačios mokyklos yra skirtingos – paprastos, religinės, paremtos Montessori pedagogika ir kitos.
„Gali lanko mokyklą su aplinkosaugos kryptimi prie namų. Jiems kas dvi savaitės vyksta pamokos safaryje arba gamtos muziejuje, kartą į savaitę – užsiėmimai fermoje. Mokslai pradinukams šioje mokykloje iki 15:30. Namų darbų neužduoda. Tiek darželiai, tiek ir mokyklos lankomi 6 dienas į savaitę“, – pasakoja moteris.
Būrelius vaikai pradeda lankyti sulaukę ketverių, o populiariausi, kaip ir Lietuvoje – šokiai, futbolas, krepšinis, dailė ir kovos menai.
Gali nuo penkerių lankė menų studiją, o šiais metais lavina įgūdžius gimnastikos ir teatro užsiėmimuose, kurie įeina į mokyklos programą.
Kadangi ir pati Beata užaugo mišrioje šeimoje, ji visada žinojo, kad ir jos vaikai augs tokioje, nesvarbu su kuo būtų susituokusi.
„Aš pati nelabai augau su lietuviškomis tradicijomis, kurios dažniausiai siejasi su religinėmis šventėmis. Nors mes nereliginga šeima, vis tiek dukroms jaučiama judaizmo įtaka, bet užaugusios jos pačios pasirinks kaip ir kuo tikėti“, – įsitikinusi moteris.
Jos vyro Amnono šeima yra žydai, kilę iš Irako ir Egipto, tad tradicines žydiškas šventes dukros švenčia pas giminaičius.
„Pagrindinis skirtumas yra maistas ir garso decibelai“, – kvatoja mama.
Ji su vyru ir vaikais švenčia Naujuosius metus, nors tai nėra oficiali šventė Izraelyje ir Amnono šeima jos nešvenčia.
„Kaip kekviena šeima, mes kuriame savo šeimos tradicijas, pagrįstas mūsų abiejų vaikystės prisiminimais. Aš auginu dukras labai panašiai, kaip augino mane, Amnonas auklėja jas, kaip auklėjo jį“, – pasakoja ji.
Norėtų pailsėti nuo bombų
Iki pandemijos B. Mizrachi su vaikais į Lietuvą grįždavo kasmet, o paskutinį kartą šią vasarą ji apsilankė viena.
„Dukroms šios kelionės labai svarbios – visada po jų patiria augimo spurtą, nes tai ypatingas laikas su seneliais ir joms, ir man, ir mano tėvams“, – teigia Beata.
Jai lietuvių kalba yra trečioji jos kalba, tad mergaitės lietuviškai nešneka.
„Aš kalbu su jomis rusiškai, bet jos man atsako hebraiškai. Labai norėjau „duoti“ joms bent dvi kalbas nuo vaikystės, nes pati iš šeimos išmokau tris, bet man nelabai pavyko. Aš vienintelis žmogus kalbantis su jomis rusiškai, o kadangi darželį lankė tokios mažos, aplink girdėjo tik hebrajų“, – apgailestauja moteris.
Pradėjus gyventi Izraelyje didžiausia nuostaba Beatai buvo tai, jog religija nėra atskirta nuo valstybės – šeštadienį jų mieste nėra viešojo transporto, susituoti galima tik religinės ceremonijos metu ir net skyrybos vyksta tik rabinų teismo sprendimu.
„Nepaisant to, galima Izraelyje lenvai gyventi visiškai nereligingą gyvenimą. Čia yra įvairių žmonių – nuo visiškai nereligingų iki ultra religingų“, – teigia Beata.
Kartais ji su vyru pakalba, kad būtų smagu persikelti gyventi į Lietuvą, pailsėti nuo karščio, pasimėgauti sniegu, uogomis, grybais, gardžiais pieno produktais ir ramybe nuo bombų: „Bet kalbant rimtai, nemanau, kad Amnonas įsivaizduoja, kas yra būti mažuma, kitataučiu nesvarbu kur.“
B.Mizrachi savo kasdienio gyvenimo atradimais dalijasi instagramo paskyroje „Beatasegalis“, nes jai patinka keliauti ir pažinti naujas šalis, kultūras ir žmones.
„Instagramas parodo dalykus, kurių neatskleistų net kelionė į tas vietas – kaip atrodo kasdieninis vietinis gyvenimas, o ne tik turistų lankomos vietos. Man patinka stebėti mamas auginančias vaikus įvairiuose pasaulio kampuose ir išgirsti iš jų lupų, kodėl jos elgiasi taip ar anaip. Tai atveria horizontus ir praplatina bendravimo ratą. Man norisi būti šios pasaulio mamų bendrijos nare ir parodyti gyvenimą Izraelyje, Žinau, kad daug kam įdomu, nes ir man pačiai įdomu čia gyventi“, – šypsosi Beata.
