– Koks buvo jūsų kelias buvo iki fotografijos?
Eglė: Susidomėjimą fotografija manyje įžiebė tėtis, kuris pats savarankiškai mokėsi ir gilinosi į tai ilgus metus. Pabaigusi fotografijos kursus laisvalaikiu mėgėjiškai fotografuodavau kartingų ir motociklų treniruotes ir varžybas.
Gimus dukrai pradėjau ieškoti kuo užsiimti, kad galėčiau darbą derinti su vaiko auginimu. Vyras paskatino prisiminti fotografiją, o tėtis perleido visą savo fototechniką. Taip fotografiją atradau iš naujo ir dar labiau įsimylėjau.
Giedrė: Iki gimstant sūnui, dirbau spaustuvėje maketuotoja. Darbas man labai patiko, ypač vieta, kurioje dirbau. Tačiau visuomet norėjau užsiimti kažkuo savarankiškai, kad darbo diena priklausytų nuo manęs pačios.
Kai pastojau, nuėjau įamžinti savo nėštumo. Fotografė buvo talentinga, jauna, tačiau jaučiausi keistai, negalėjau elgtis laisvai prieš ją, o ji manęs taip pat nelabai suprato. Pokalbis nesirišo, tai buvo „sausa“ fotosesija, be jokio žmogiško ryšio su fotografe. Gavus nuotraukas (jos buvo tikrai gražios), supratau, kad aš daryčiau viską kitaip.
Nuo fotosesijos dienos brandinau mintį apie tai, kaip fotografuočiau nėščiąsias. Vėliau, gimus sūnui, supratau, koks ypatingas yra žindymas, kaip miela ir svarbu yra įamžinti ir jį. Mano kelias į fotografiją gimė nuo paprasčiausio – „aš galiu geriau“. Tuomet vyras padovanojo man fotoaparatą ir pradėjau mokytis fotografuoti.
– Savo puslapyje rašote, kad esate ir mamos, ir draugės, ir fotografės – o kada pirmiausia susikirto jūsų keliai?
Eglė: Susipažinome per savo vaikus, dalyvaudamos mamyčių su vaikais susitikime. Greitai atradome panašumų ir susidraugavome. Gimus vaikams nejučia keičiasi santykiai su draugais – vieni atitolsta, kiti netikėtai atsiranda. Mums labai pasisekė sutikti giminingą sielą ir savo draugystę labai branginame.
Giedrė: Taip, mes esame ne tik kolegės, bet, svarbiausia, draugės. Retas kuris gali pasigirti tokia nuoširdžia draugyste, kokią turime mes. Pomėgiai, veiklos, požiūris, o svarbiausia – mūsų skirtumai, kuriais papildome viena kitą, – atitiko.
– Kaip nusprendėte apjungti savo jėgas fotografuojant?
Eglė: Abi ieškojome veiklos, kad galėtume ir realizuoti save, ir skirti daug laiko šeimai. Pasakojau Giedrei apie savo kelią fotografijoje, bet nedrįsau jai pasiūlyti dirbti kartu.
Giedrė: Viskas įvyko tikrai ne staiga. Eglei apie savo idėją fotografuoti nėščiąsias ir žindančias pasakiau tik tada, kai sužinojau, kad ji taip pat turi aistrą fotografuoti. Pagalvojau, o kodėl gi nepabandžius? Aš meniškas žmogus, turiu idėjų, žinių, turiu supratimą ir viziją, o Eglė turi tai, ko man trūksta – organizuotumą, didelę patirtį su klientais, patirties fotografavime.
Svarbiausia, taip pat puikiai supranta moteris ir ko būtent joms reikia nėštumo, žindymo metu. Pasiūliau ir ji sutiko, taip gimė puikiai išjaustas, ant 4 kojų stovintis duetas „Fotomamos“.
– Fotografuojate kartu ar po vieną?
Eglė: Fotografuojame visada kartu, o kitus darbus esame pasiskirsčiusios. Giedrė nuostabiai retušuoja, mano stiprybės kitose srityse.
Giedrė: Dirbdamos drauge galime vienu metu išgauti daugiau: skirtingi kampai, skirtingas situacijos matymas. Be to, pasitaiko mažiau klaidų, nes, jei vienai kažkas nepavyko, kita tikrai išgelbės situaciją.
– „Fotomamos“ pavadinimas pats kalba už save, taip ir prašosi prieš objektyvą stoti būsimas ir esamas mamas, tiesa? Ar jūsų tikslinė auditorija būtent tokia?
Eglė: Tikrai taip, mūsų pavadinimas diktuoja mūsų tikslinę auditoriją – mamas. Mes pačios esame mamos, todėl kitas mamas jaučiame ir suprantame geriausiai. Visada įdomu ir smagu paplepėti apie nėštumo, žindymo patirtis ar net pasikeisti patarimais.
Giedrė: Mes siekiame, kad pas mus atėjusios mamos, nesvarbu ar besilaukiančios, ar jau su didesniais vaikučiais, jaustųsi patogiai, saugiai, linksmai ir pasitikinčiai savimi. Tikime, kad kiekviena moteris po fotosesijos pas mus išeina besijaučianti geriau.
Mes puikiai suprantame, kaip gali būti sunku lauktis, priimti savo kūną ir baisu pasitikti tą naują, trapią gyvybę, kuri yra pakeliui arba jau sūpuojama ant rankų. Ir kiek daug pasiaukojimo tai pareikalauja iš moters! Todėl, pirmiausia, mes visuomet pasiruošusios patarti, atjausti, padrąsinti ir padėti kuo tik galime.
– Kada mamos labiausiai linkusios fotografuotis?
Eglė: Dažnai nėščiosios skuba įsiamžinti vos išryškėja pilvelis. Tačiau rekomenduojame palaukti 30 nėštumo savaitės, tuomet dažniausiai prasideda gimdymo atostogos, moteris pailsi nuo darbo ir turi laiko lėtai pasimėgauti nėštumu.
Giedrė: Žindymo fotosesijai siūlome kreiptis, kol vaikelis dar neropoja, tuomet jam krūtis būna įdomiausia. Kalbant atvirai, žindymo fotosesijos dar tik populiarėja, nes mamoms nėra drąsu įsiamžinti, o gal net tokia mintis nekyla, bet sulaukiame vis daugiau mamų, kurios vertina šią kelionę. O mes rekomenduojame tai įamžinti.
Žindymas yra nuostabus etapas, o kuomet ateina šio kelio pabaiga, neretai mamai būna sunku ir liūdna su tuo atsisveikinti, nes tik tuomet emocionaliai įvertiname, kiek pačioms mums buvo tai svarbu. Tokiu metu ne viena mama būtų norėjusi turėti įamžintą savo vaiko žindymą. Mes tikimės ir turime tikslą išpopuliarinti žindymo fotosesijas, o ateityje jos būtų tiek pat geidžiamos, kiek nėštumo.
– Pasikalbėkime apie nėščiųjų fotosesiją – kokie būtų jūsų praktiniai patarimai, norinčioms įsiamžinti su pilvuku. Kada? Kur? Kaip?
Giedrė: Laikas yra individualus dalykas. Kiekviena mama jaučiasi skirtingai, pilvukai auga taip pat skirtingai, kaip Eglė ir minėjo, rekomenduojame fotografuotis nuo 30 savaitės ir pagal moters savijautą tariamės, kada jai būtų patogiausia. Svarbiausia, kad moteris jaustųsi gerai, o pačioje nėštumo pabaigoje reta kuri jaučiasi lyg pakylėta, todėl 36 savaitės mano manymu yra tas optimalus laikas, kuomet fotosesija jau turėtų būti įvykusi.
– Neseniai kūrėte foto seriją apie žindymą „Mano žindymas – mano reikalas“ – kaip gimė mintis jai?
Eglė: Rugpjūtis pasaulyje yra minimas kaip žindymo mėnuo. Būtinai norėjome kažkaip tai įamžinti, nes mums pačioms, kaip žindžiusioms mamoms, tai yra svarbu ir jautru. Nusprendėme parodyti, kad žindymas yra visoks, bet, kad ir koks jis bebūtų, tai tik mamos ir vaiko reikalas.
– Kokiais atvejais Lietuvoje žindymas tampa visų „reikalu“? Rodos, dabar žindymo svarba nekvestionuojama, bet kada žindančios mamos sulaukia ne palaikymo, o kritikos?
Giedrė: Iš tiesų, tai yra sunkus klausimas, nes į jį atsakyti yra sunku emociškai. Žindymas visų reikalu tampa vos tik gimus vaikui. Aš dar nesutikau mamos, kuri nesulaukė klausimo „Ar maitini pati?“ Na, o tada prasideda užburtas patarimų ratas: REIKIA žindyti iki „n“ laiko. REIKIA vaikui geriau duoti pieno mišinio, nes, pažiūrėk, kaip verkia. REIKIA jau nustoti žindyti, tai ištvirkimas tokiame amžiuje duoti krūtį. REIKIA kūdikiui duoti vandens, jis juk gert nori, o ne tavo krūties. REIKIA kūdikiui duoti išsiverkt, o ne kišti krūtį.
Šie „reikia“ turbūt nesudaro net vieno procento, kiek mamos sulaukia nuo pat pradžių. Jūs teisi, rodos, žindymo svarba neturėtų būti kvestionuojama, bet yra. Būtent dėl švietimo stokos, užsilikusių klaidingų stereotipų.
Kritikos daugiausiai sulaukia mamos, kurios propaguoja ilgalaikį žindymą. Jos slapčia maitina savo vaikus, nes bijo pasmerkimo tiek iš visuomenės, tiek iš pačių artimiausių žmonių. Ar galite įsivaizduoti, kaip turi jaustis ta mama, kuri maitina savo, tarkime, 3-jų metų vaiką, o aplinkiniai ją vadina iškrypėle ar karve? Arba, kaip turi jaustis kavinėje žindanti mama, sulaukianti raginimų žindyti savo vaiką tualete?
Labai linkiu, kad nustotume pagaliau kištis į kitų žmonių pasirinkimus, kurie niekaip mūsų neliečia.
– Kiek mamų įamžinote? Kaip sekėsi?
Eglė: Į kvietimą sudalyvauti mūsų fotoprojekte atsiliepė beveik 60 mamų, atrinkome 5 su skirtingomis žindymo patirtimis: fotografavosi mama su 3 mėnesių dukryte, kita mama su 4 mėnesių dvynukais, mama su 4 metų sūneliu, nėštukė su 2 metų sūneliu ir mama žindanti tandemu 3 metų dukrą ir mėnesio sūnelį.
Nors buvo jaudulio, bet sekėsi puikiai! Svarbiausia, leidome sau vietoje improvizuoti ir prisitaikyti prie situacijos pagal poreikį.
– Ar tęsite pradėtą projektą?
Eglė: Būtinai! Jau turime idėjų kitų metų žindymo mėnesiui paminėti.
– Kokių dar idėjų turite – ką norite įamžinti?
Eglė: Kadangi esame dviese, visada kilusiomis idėjomis dalinamės tarpusavyje, iš to išvystome ir išgryniname savo vizijas. Kitais metais planuojame pradėti naujagimių fotosesijas.
Giedrė: Taip pat, kai tik leis aplinkybės, norime įamžinti patį jautriausią ir įsimintiniausią gyvenimo momentą šeimai – vaiko gimimą. Mes, mamos, dažnai iš nuovargio, streso ir skausmo net neatsimename to stebuklingo momento, arba tiesiog ne viską matome, o fotografo akis leis būtent tą jausmą, kuomet pirmą kartą pamatai savo vaiką išjausti tiek kartų, kiek norėsis.
– Fotografuojate ir šeimas – ar lietuviai dažnai renkasi šeimos fotosesijas be progos?
Giedrė: Be progos – retai. Dažniausiai, tai būna vaiko gimtadienis, krikštynos ar kita svarbi šeimai diena.
– Kodėl reikėtų dažniau fotografuotis visiems kartu?
Eglė: Kiekviena maža proga yra verta įamžinimo, nebūtinai profesionalaus. Prabėgus ilgiems metams, išblėsus atsiminimams peržiūrėti nuotraukas yra vienas malonumas. Todėl visiems siūlome fotografuoti ir nepamiršti išsaugoti, kas tuo metu atrodo svarbu.
– Kaip pasiruošti tokiai fotosesijai – kaip rasti vietą, derinti drabužius ir pozuoti?
Giedrė: Kalbant apie šeimos fotosesijas reikėtų išsiaiškinti ko tikisi šeima, ar turi sau mielą širdžiai vietą. Lietuvoje sąlygas diktuoja orai – esant geriems orams siūlome fotosesijas daryti gamtoje, nes ji yra pati gražiausia fotostudija. Drabužiai turėtų būti tvarkingi, o visi šeimos nariai tarpusavyje stilistiškai susiderinę. O dėl pozavimo... Esame įsitikinusios, kad geriausi kadrai šeimoms yra nesuvaidinti ir nesupozuoti.
– Kada jūs paskutinį kartą turėjote savo šeimų fotosesijas?
Eglė: Dukrai buvo 8 mėnesiai, kai turėjome kalėdinę šeimos fotosesiją. Vėliau jos pirmojo gimtadienio proga dariau jai fotosesiją namuose. Kone kasdien telefone atsiranda naujų nuotraukų ir video iš mūsų kasdienybės. Vis prisimenu Austėjos Lansbergienės tinklalaidėje „Mamos be dramos“ išsakytą mintį, kad verta kuo dažniau įamžinti savo vaikus, nes jiems patiems užaugus bus smagu pamatyti savo vaikystės akimirkas.
Giedrė: Aš, kaip batsiuvys be batų, šeimos fotosesijos nesu turėjusi, tačiau nuotraukų su vyru ir sūnumi turime daug. Turiu nuostabių nuotraukų su sūnumi, kurias užfiksavo mano vyras, jis taip pat talentingas fotografas, tik į jo objektyvą dažniausiai pakliūna naktinis dangus ir gamta. Tikrai ateis ta diena, o greičiausiai per šias Kalėdas, kuomet Eglė įamžins ir mano šeimą.
– „Fotomamos“ kitoms mamoms linki...
Eglė ir Giedrė: Linkime fiksuoti akimirkas, vėliau tos nuotraukos bus neįkainojamos. Taip pat pasitikėjimo savimi ir ramybės širdy – mamos visagalės!
Daugiau apie Eglės ir Giedrės darbus sužinosite: instagram.com/fotomamos
