Apie viską nuo pradžių – ir mus ištiko jau klasika tapusi istorija, kaip karantinas paskatino keisti gyvenamą vietą. Padirbę nuotolyje, pasėdėję bute be balkono, supratome, kad gyvenimas eina pro šalį ir norėtųsi jį pasivyti, o ne tik stebėti per pelijantį senamiesčio langą. Reikėjo vietos, iš kurios būtų patogu pasiekti tiek Vilnių, tiek Kauną ir nors pirmas svajonių miestas buvo Birštonas, dėl daugeliui suprantamų priežasčių (jei jų nežinote, pažiūrėkite aruodas.lt skelbimus) – atkrito.
Tuomet, kaip pragmatiška trijų dukrų mama, atsiverčiau geriausiai vertinamų mokyklų sąrašą ir ten pirmą kartą pamačiau Alytų kaip gyvenimui skirtą miestą, o ne tik tranzitinę stotelę važiuojant pakeliui į Lenkiją.
Užsukus, ištiko kultūrinis šokas – pasirodo, miestą, lyg skydu dengiantys daugiabučiai, iš tiesų, nuo pašalinių akių saugo tikrą perlą su žaliuojančiais pušynais, dešimtimis kilometrų besitęsiančiais pėsčiųjų/dviračių takais ir ežerais pačiame miesto centre.
Taigi, ėmėme ir persikraustėme. Jau beveik mėnuo, kaip bandome suprasti, kur patekome ir kiek čia tos „provincijos“ yra iš tiesų. Kol kas savo draugę ir skeptikus galiu tik nuvilti – tiek dėmesio, tiek paslaugų ir tokios jų kokybės Vilniuje nei už didelius pinigus, nei su pažintimis, neturėjome.
Trumpa matematika smalsuoliams. Vilniuje vaikai lankė tikrai labai nebrangią privačią mokyklą – ji trims būtų kainavusi per 500 eurų. Čia jos žingsniuoja į valstybinę įstaigą, turinčią dvi tarptautinio bakalaureato programas, puikius pedagogus ir net nuosavą baseiną.
Baseino treniruotės sostinėje – 85 eurai mėnesiui lankant dukart per savaitę. Alytuje plaukti mokosi mokykloje per kūno kultūros pamokas, na, o vaikai, norintys sportuoti dažniau, gali lankyti užsiėmimus olimpinio ilgio baseine sporto ir rekreacijos centre už 6 eurų per mėnesį.
Mokestis už muzikos mokyklą sostinėje per mėnesį siekė daugiau nei 20 eurų, Dzūkijos sostinėje – 15 eurų.
Daugybės paslaugų ir palyginti negaliu, nes Vilniuje, pavyzdžiui, nėra cirko būrelio, kuris čia kainuoja už 8 užsiėmimus 4,30 eurų. Mažiausioji pradėjo lankyti lengvąją atletiką, o kadangi jos amžiaus grupės nėra, trenerė nuramino, kad „padirbsiu asmeniškai, tegu tik bėga“, už 4 eurus per mėnesį.
Tai čia tik finansinė pusė.
Dar visai kitaip yra su asmeniniu dėmesiu kiekvienam. Klasių auklėtojos jau antrą rugsėjo dieną skambino asmeniškai pasiteirauti, kaip naujokėlės jaučiasi, esu apipilta žinutėmis visomis komunikacijos priemonėmis. Būrelių vadovai ieško patogiausio laiko, dalija asmeninius telefono numerius, kad būtų galima suderinti, jei planai pasikeičia. Parduotuvėse, lyg užsienyje, personalas sveikinasi ir atsisveikina, o kartu atsivestai dukrai pasiūlo „saldainę“ pagardintą istorija apie miestą.
Esu girdėjusi, kad Alytuje yra didžiausias tenkantis prekybinis plotas vienam gyventojui – iš tiesų, čia yra visi didieji prekybos centrai ir jie pasiekiami per keletą minučių. Tad jei, prireikus statybinės smulkmenos, planuodavai skirti pusdienį, dabar tai tik keliasdešimt minučių iššūkis.
Na, o uoga ant šito torto, tai dzūkelių draugiškumas – malonūs, mandagūs, patariantys ir neįkyrūs, mylintys savo miestą ir labai besidžiaugiantys tokiais atvykėliais, kaip mes.
Tad, sostinę pakeitę į draugės įvardinta provincija, iš tiesų jaučiamės atradę tobulai šeimoms pritaikytą didmiestį; ir spėju, kad, bent jau įdomumo dėlei, perskaitę šiuos ditirambus atsivertėte nekilnojamo turto skelbimus Alytuje.
