Neįtikėtinus sutapimus lydi ir tai, kad mažyliai turėjo gimti tą pačią dieną tik penkių metų skirtumu nei pirmoji porelė. „Nors gimė dar anksčiau nei pirmieji, tačiau visų gimtadienius šventėme vieną dieną. Ypatinga mums yra ir tai, kad Jorė su Arnu gimė kovo 11 dieną. Mūsų močiutė, gerbiama istorijos mokytoja, tikrai nusipelnė tokios dovanos“, – šypsosi mama, sutikusi su naujienų portalo lrytas.lt skaitytojais pasidalinti savo motinystės patyrimais.
– Viena dvynukų pora – netikėta, bet dvi?! Ar jūsų, o gal vyro giminėje tiek dvynukų?
– Sūnus bei pirmieji dvyniai yra iš pirmos santuokos. Tuo metu dar tikrai nenutuokėme, iš kurios giminės pas mus atklydo dvynių genas, nes jų nebuvo nei tarp mano, nei tarp vyro artimųjų.
Ir štai, antra santuoka ir vėl dvynukai... Vadinasi, nuopelnai man? Tikriausiai! Nors, niekaip nesuvokiu, kuo aš tokia ypatinga. Rodos, man gyvenimas tiek visko duoda, lyg dar daugiau sugebėčiau, lyg dar daugiau galėsiu ateity (šypsosi). Malonu, kad kai kas iš aukščiau taip manimi ir mano jėgomis tiki, viliuosi, nenuvilsiu ir priimsiu visus man siųstus iššūkius ir ateityje (juokiasi).
– Trys gimdymai – penki vaikai, visai nebloga matematika. Ar svajojote apie didelę šeimą?
– Greičiausiai, ne... Esu iš 4 vaikų šeimos, bet ar tai lėmė troškimą būti daugiavaike? Nemanau. Visada sakiau tėčiui, kuris ne kartą juokdamasis man prikišo: „Sakei mums, kad tiek vaikų „prisidirbome“, nes „neplanavome“. Gyvenimo klasika, kai visą laiką sakai tėvams, kad jie tiek vaikų turi, taip sunku, taip finansiškai nelengva ir, visai neplanuotai (kvatoja), visa tai atsisuko prieš mane! Jei atvirai, svajojau auginti tris vaikučius. Tad, galima sakyti, kad trys nėštumai, trys gimdymai, tik vaikai penki.
Sunku buvo suvokti sužinojus apie pirmus dvynukus, bet sveikas protas suprato, kad galiu ir gebu dirbti, uždirbti, susitvarkyti ir juos išleisti į gyvenimus, todėl tai priėmiau, kaip man siųstą iššūkį – juos aš visada mėgau!
– Tarp vaikų, 4-5 metų tarpai. Ar sąmoningai juos tokius planavote?
– Logiška, kad sukūrus naują šeimą, norėjosi jos išpildymo, bendro vaikučio. Paskutiniam nėštumui itin kruopščiai ruošiausi: gėriau folio rūgšties vitaminus, atsisakiau visų sporto papildų, net, sakyčiau, pajutau emocinį apsivalymą. Kol viską suplanavau, atėjo laikas ir tikslui, bet niekas taip greitai neįvyksta, kai nori (juokiasi).
Pasak gydytojos antrųjų dvynių gimimo data turėjo būti ta pati, kaip ir pirmųjų dvynių. Pirmieji gimė kovo 11-tą, antrieji – vasario 26-tą, nes sportavau ir dirbau iki galo. Nors, teoriškai, jie gimė neišnešioti, bet buvo visiškai sveiki ir net gydytojai juokėsi, kad jų svoris, 3,15 kg ir 2,7 kg, kaip neišnešiotukams skamba juokingai.
– Mamos aimanuoja, kad su vienu sunkiai susitvarko, o jūs auginate penkis. Ar labai daug rūpesčių? Kas padeda susitvarkyti?
– Tėtis yra mūsų auklė ir viskas viename. O visas mano laikas po darbo yra skirtas ne poilsiui, bet vaikams.
Žinote, aš niekada nesakiau, galiu teigti, o ir nesakysiu, kad vienas – tai ne vaikas ir ta mama, kuri turi vieną vaiką, yra kitokia. Aš su pirmu irgi jaučiausi pavargusi, man buvo sunku, aimanavau. Tačiau, kiekvienas kitas gyvenimo iššūkis, pridėjo papildomai jėgų, kantrybės, o vidinės ramybės sėmiausi iš kiekvieno vaikučio.
Sakoma, kad žmogaus ribų nėra arba niekas jų nežino. Nežinia, kiek dar galiu ir aš, o ir jūs! Tad teigti, jos tos mamos, kurios turi po vieną ar kelis vaikus, nesusitvarkys su dar vienu, negali niekas. Rūpesčių tiek daug, kad kartais net pasiklystu savo mintyse. Vakare lovoje žiūriu į televizoriaus ekraną, eina laikas, o vyras klausia, ką žiūriu, o aš atsakau, kad iš tiesų tai mąstau (juokiasi). Realiai, mano mintyse niekada neatsiras vietos niekam kitam, išskyrus vaikus, vyrą, nes ir jiems ten vietos jau ribotai (kvatoja).
Tvarkomės, sukamės visi kartu, vyresnėlis jau daug pats padaro, nors paauglystė po truputį lenda ir prasideda vidinė kova su tinguliu bei klausimais, „kodėl aš turiu daryti“, „nenoriu“.
Galiausiai, manote, kad aš padarau viską tobulai? Ne, ir tai pripažįstu, bet viską darau, kaip galiu geriausiai, atiduodama paskutinę miego minutę, susitikimą su drauge, pasimatymą su vyru, atostogas... Viliuosi, paaugs vaikais, paaugs ir problemos, tačiau kažkas lengvės ar bent miego man padaugės (juokiasi).
– Kūdikiai, priešmokyklinukai, ankstyvas paauglys – galite palyginti visus šios periodus. Kuris lengviausias ir kas sunkiausia?
– Oi, sunku žinokite prisiminti dvynukų kūdikystę – dirbau iškart po gimdymo, neturėjau jokių atostogų. Mano tikslai gyvenime didesni nei noras ilsėtis ir dėl to nukelti svajones.
Su pirmu sūnumi dirbau praėjusius mėnesiui po gimdymo, jo tėtis išvyko į užsienį ir grįžo tik, kai Arnui buvo 4,5 mėn. Taip ir gyvenome tarp Lietuvos ir Norvegijos. Dažnai mėnesių mėnesiais buvau viena.
Gimus pirmiems dvyniams, Arnui buvo 4 metai, o jiems – keli mėnesiai ir vėl mėnesiais buvau viena, tik jau su mažamečiu ir dviem kūdikiais name, kurį reikėjo kūrenti, vyresnėlį vežti į darželį, būrelius, talkinti prie namo statymo.
Dirbdavau savus darbus prie kompiuterio naktimis, laisvu nuo vaikų laiku, o lentynas dar pildžiau konservuoto maisto stiklainiais, nes taip stūmiau laiką vienatvėje. Todėl, negaliu teigti, kad vaikų augimo laikotarpiai yra kažkuo labai skirtingi. Naujas nėštumas, vėl tarsi viskas iš naujo ir vėl sunku, gimdymas, prisideda nauji vaikai, o pirmieji auga, atnešdami naujus iššūkius man, kaip mamai.
Tie augimo periodai persipina ir negaliu teigti, kada lengviau ar sunkiau. Pirmoje santuokoje buvo sunkiausia auginti vienai, kai vaikų tėtis buvo ne Lietuvoje, bet vaikų amžius nebuvo rodiklis.
Dabar, kai gimė mažieji, pradėjau dirbti, buvo labai sunku derinti naktinį ir dienos maitinimus su darbu. Tris vyresniuosius pati maitinau iki pusantrų metų, o mažuosius – iki metų. O kur mažųjų priežiūra, didžiųjų vežiojimas po ugdymo įstaigas ir būrelius.
Ateities vizija – visi jie paaugs, pripras prie darželio ir nebesirgs mažieji, pailsėsiu ir, tikiuosi, lengviau pernešiu paauglystes problemas, kurios, spėju, bus nemenkos.
– Kaip auklėjate savo vaikus – esate griežta? Kokias namų taisykles turite?
– Vien kalbant apie dvynukus, visos jų mamos turi dienotvarkes, rutiną, nes tai yra pirmiausias būdas norint išgyventi (juokiasi). Jau tai pasako daug. Mūsų dienotvarkė gana griežta. Vyresnysis pats valosi dantis, prausiasi, tvarkosi, gaminasi valgyti ir padeda šiek tiek su vaikais, o tai jau labai daug.
Vyresnieji dvynukai, išskyrus dantų valymą, patys daug ką daro patys, bet tai nėra taisyklė, nes jie juk vaikai. Džiaugiuosi, kad jie savarankiški. O aš esu tikrai gana griežta, tik greit atlyžtanti. Nebūčiau griežta, manau, būtų „balaganas“.
Iš kitos pusės, vyras nuolat prikiša, kad aš, pavyzdžiui, atėmusi telefoną, tuoj pat nusileidžiu ir tai nėra gerai. Tačiau, ar mama neturi būti švelnesnė? Kol kas taisyklės nėra griežtos, jos labiau skirtos ryto rutinai palaikyti, ypač susiruošiant išvykti iš namų, nes kitaip niekad to nepadarytume, ir dar prieš miegą.
Vienintelė tikrai griežta taisyklė – grįžus į namus būtina nusiplauti rankas. Jai išlygų nėra, kaip ir daiktus sugrąžinti į jų vietas – būna nuokrypių, tačiau – laikosi.
– Dar vienas iššūkis – išlaidos auginant vaikus. Sako, kad turėti daug vaikų labai brangu – kokia jūsų nuomonė?
– Tikrai brangu. Jei apie tai būčiau galvojusi, nežinau, kiek vaikų būčiau šiandien turėjusi. Kaip ir sakiau, man svarbu ir kokybiška lauko apranga, avalynė, būreliai, mokyklos ir darželio kelionės, gimtadieniai – aš viską darau maksimaliai. Galiausiai, stengiuosi rūpintis ateitimi jau dabar, todėl kainuoja draudimai ir panašūs dalykai.
– Kaip atsiradote grožio pasaulyje?
– Iki tol dirbau normalius darbus, normaliomis valandomis (juokiasi). O tai nėra niekaip suderinama su tokiu kiekiu vaikų, jų nuvežimu, parvežimu, būreliu lankymu. Tenka rinktis – niekur neleisti vaikų arba nedirbti?
Norėjosi, kad darbas neribotų laiko. Antra, visada buvau pasitempusi. Neslėpsiu, vertinu moters grožį, visada akcentuodavau savo bruožus, o tuos, kurie netenkino, paryškindavau. Labai norėjau, tik bijojau siekti mokslų šioje srityje, tačiau, skatinama vyro, išdrįsau. Ačiū jam!
Trečia, aš labai stengiausi mokytis ir motyvavau save siekti tapti stipria šioje sferoje. Tai reikalavo daug užsispyrimo, kartais, net pasišventimo, teko kažką aukoti, kad pasiekčiau geriausio rezultato.
O mokytis visada patiko, galima teigti, esu tikra moksliukė (juokiasi).
– Esate itin darbšti – dirbote iki paskutinių nėštumo dienų, nesinorėjo pagulinėti, pailsėti?
– Norėjau... Tikėjausi, bet ir vėl dirbau, kažko siekiau. Na, aš be gyvenimo planų, tikslų niekaip negaliu! Juokiuosi, kad ir mirsiu dar neįgyvendinusi kažkokių siekių, nes kasdien jie nauji. Sako, kai nebematai klaidų savame darbe, laikas jį keisti, bet aš visada keičiuosi, nes tobulėti yra kur. Aš ir dabar slapčia viliuosi pailsėti, spėkite, pavyks artimiausiu metu? (kvatoja)
– Ne viena mama jums pavydi ir įspūdingos figūros – kaip pavyksta ją tokią išlaikyti?
– Prisipažinsiu, valgau labai prastai, nes toks gyvenimo tempas neleidžia laiku pavalgyti ir ramiai reaguoti į visas situacijas susijusias su vaikais ar darbu. Todėl nuolat „lepinu“ saldumynais ir greita energija. Taigi, nesu pavyzdys, kaip reikėtų maitintis. Tai kompensuoju sportuodama – mėgstu judėti, o ir gyvenimo būdas neleidžia sustoti: keliuosi 5 val. ryto, guluosi 22 val.
Padeda sveikas protas – jei dieną nepavalgiau, tai stengiuosi neužkandžiauti naktimis, riboju saldumynus, mėgstu sočias salotas ir būtinai pusryčiauju. Dar vienas būtinas dalykas – pakankamas kiekis vandens. Taip pat vartoju reikiamus mineralus, vitaminus, visada save stebiu, nelaukiu, kol nutuksiu. Tiesa, dar viena taisyklė – jei kažką noriu daryti, imuosi to dabar, o ne pirmadienį.
– Skaičiau jūsų frazę, kad nenorite išgirsti, kad atrodote lyg penkių vaikų mama. Ar iš tiesų mamos dažnai apsileidžia nesvarbu du ar penkis vaikus augina?
– Tikra tiesa, nenoriu, kad taip vadintų. Mane žeidžia, kad neatrodau, kaip savo amžiaus graži moteris, o atrodau gerai, kaip penkių vaikų mama... Moterys dažnai apsileidžia – metų „prideda“ svoris ir odos nepriežiūra. Galiausiai faktas, kad esu „natūrali“ – man labai patinka. Aš kalbu apie nedažytus antakius, blakstienas, ne apie plastinę chirurgiją. Visada savo klientes skatinu esant poreikiui įveikti baimes ir daryti norimas procedūras, o ne kiūtoti savo kiaute ir likti nepatenkintai savimi.
Antra, esu už moteris, kurios lengvai pasidažo, prisižiūri ir save palepina. Bet tai yra kiekvienos apsisprendimas. Juk jei vienai mamai yra svarbu minutė poilsio, tai ji gaus daugiau grožio pamiegojusi, nei kita be miego su keliais sluoksniais pudros. Miegas yra be galo svarbus grožiui aspektas.
– Dažnai įsivaizduojama, kad makiažo specialistė net šiukšles neša pasidažiusi. Kiek dažotės kasdien?
– Lengvai, kiekvieną dieną tikrai nedailinu antakių ir panašių dalykų. Kasdienai man būtina mineralinė pudra, nes veidas pigmentuotas, paakiai neprideda man žavesio – miego, deja, nenusipirksiu.
Man keista, kai man sako – jūs dirbate, kaip jums gerai. O 5 vaikai yra kažkieno šelpiami? Ar jiems nereikia visko, ko reikia vienam? Ar tėvai, auginantys daug vaikų, gauna kelias algas? Ne. Užtai turiu dirbti savo miego, laisvalaikio ir net vaikų sąskaita. Ačiū, kas tai suprantate. Užtai, matyt, ir paakius maskuosiu dar ilgai (šypsosi), nes miego pertekliaus nenusimato.
– Mačiau, ant rankos turite tatuiruotę su vaikų vardais – kaip kilo mintis ją pasidaryti?
– Visada mėgau tatuiruotes. O čia, mano gyvenimo esmė, kuri nesikeis. Jei įskaudins – atleisiu, jei išsižadės – irgi atleisiu, sugrįš – priimsiu, kuriam reikės pagalbos – viską parduosiu, kad padėčiau. Jie mano kūnas ir kraujas. Kažkas klausė, kaip man užtenka meilės širdyje, tai galiu pasakyti – ji pasidaugino, ne pasidalijo. Kas dar gali nugulti prasmingiau ant mano kūno, jei ne mano kūno dalelių vardai!
– Pasidalinkite grožio „perliuku“ mamoms, kurios norėtų atrodyti gražiau – galbūt kokia nors stebuklinga kaukė, o gal makiažo priemonė praversianti tapti deive?
– Nėra stebuklingos kaukės. Miegas yra be galo stiprus dalykas. Streso požymiai iškart matosi, todėl meilė sau – privaloma! Merginos, mamos, moterys, puoselėkite save, raskite laiko sau. Nustebsite, kaip jus mylės labiau, kai jūs sau labiau patiksite, o jei nemylėsite, jūsų niekas nemylės net tada, kai, rodos, visą pasaulį kažkam atidavėte. Kalbu apie antrąją pusę...
Todėl, gal maksimaliai įgyvendinkite planą patikti sau? Nustebsite, koks bus rezultatas, jei kažkokią dienos rutinos dalį skirsite lengvam pasidažymui mineraline pudra, tušu, paakių maskuokliu.
O gal vietoj dovanos ar poros padėklų sušių pasidovanokite sau makiažo sau pamoką pas profesionalą?
Galiausiai, jei nesinori dažytis, judėkite, nes sportas yra narkotikas ir kiekvienas sporto užsiėmimas skatina poreikį antram, o tada tai tampa įpročiu, kuris keičia kūną, kelia pasitikėjimą ir net aplinkinių požiūris į jus. Žinokite, viskas veikia grandinės principu ir kiekviena nauda sau dovanos naudą iš kitų.
O pradėti reikia jau nuo dabar – gurkšnis vandens, žinutė treneriui, makiažo priemonės užsakymas, sportbačių įsigijimas, bet kas, kas motyvuos judėti į priekį ir būti geresniu nei vakar.
Kam varžytis su daugeliu kitų, jei pakaks varžytis su savimi – su vakarykščiu savimi – būk geresnis (šypsosi).
– Šis ruduo išskirtinis – visi iškeliavo į ugdymo įstaigas. Kaip ruošiatės?
– Oi, opi man pokalbio tema, nes prieš kelias dienas išleidome savo mažuosius į darželį. Vyresni dvyniai iškeliavo į priešmokyklinę grupę, o vyresnėlis – jau ketvirtokas. Galva sukasi, spintos pilnos naujų rūbų, kuprinės – priemonių, širdis – baimės ir klausimų, kaip įpras, ar labai sirgsime. Bet nepamėginęs, nesužinosi, kaip bus. Viliuosi, įveiksiu ir šį iššūkį.
Visoms mamoms linkiu gerų mokslo metų, meilės sau, gerų norų ir tikslų. O tai, kas vyksta aplink, lai nepaveikia stipriai mūsų ir gal kada pagaliau sugrįšime į bent panašias vėžes, kaip iki šiol (juokiasi).
