– Kaip tapote lėlininke?
– Įdomiausia yra tai, kad pradėjau kurti lėles net nežinodama, kaip jos kuriamos, kad yra tokia veikla ar jai skirtos medžiagos. Tiesiog, pamačiau internete nuotrauką ir pagalvojau, kad norėčiau taip kurti pati. Radusi dukros mokyklai skirto modelino nulipdžiau labai juokingą naminuką ir vos neapsiverkiau iš laimės, kaip man tai patiko. Galima sakyti, nuo tos dienos mano gyvenimas pasikeitė. Jau kitą dieną važiavau ieškoti priemonių, internete ieškojau pamokų ir prasidėjo kelionė, kuri tęsiasi iki dabar.
– O kaip atsirado fėjos jūsų kūryboje?
– Iš pradžių aš kūriau lėles pagal individualius užsakymus – vieni norėjo sau grožėtis, kiti interjerą jomis puošė. Lėlės kūrybos procesas labai ilgas – turi labai smulkmeniškai apgalvoti personažą, tad kol baigi, galvoje jau skamba visa istorija.
Procesai tobulėjo, idėjos gilėjo ir keitėsi požiūris į jas – lėlės man pradėjo pasakoti istorijas. Kadangi gyvenu miške, fantazija pati padiktavo ką matyti, o kadangi rankos jau mokėjo tai sukurti, atsirado fėjos. Labai natūraliai viena po kitos gimė fėjos ir kitos fantastinės būtybės su vis nauju charakteriu.
– Galų gale istorijos nugulė stebuklingose istorijose. Iš kur toks karjeros posūkis?
– Oi, tai man nesudėtinga, nes nuo mažens esu fantazuotoja, patinka išsigalvoti magiškas istorijas. Dažnai tai, ką įsivaizduoju, beveik matau, o tai reiškia, kad esu tarsi gražiam sapne. Neįmanoma buvo atsisakyti fantastinių kelionių, todėl, atsisakiau užsakymų ir nėriau į savo vaizduotės pasaulį be jokių planų. Vėliau pradėjau kurti kitokius knygų herojus ir persikėliau į miestus bei dvarus. Taip vis labiau pasakiškai pradėjau matyti pasaulį.
– Esu girdėjusi, kad išėjus pirmai knygai, žmonės pas jus važiuodavo apžiūrėti instaliacijų su fėjų gyvenimu. Tiesa?
– Tiesa. Beje, jau teko išgirsti istorijas, kaip žmonės manęs ieškojo, patikėję vienu knygos sakiniu kad kažkur iš tiesų egzistuoja mano sukurtas kaimas ir fėjų slėnis. Įsivaizduokite, jie pagal knygoje sugalvotus pavadinimus ieškojo vietos kurios nėra, bet vis tiek rado. Štai jums ir pasaka realybėje!
Tada iš dėžių ištraukiau knygų herojus ir tik dėl šių netikėtų svečių, vėliau viską išdėliojau savo namuose. Tada rugpjūtį, vienam savaitgaliui, pakviečiau norinčius apsilankyti . Tikėjausi keletos žmonių. Deja, svečiai sugužėjo dešimtimis ir vizitai nesiliovė kiekvieną savaitgalį, kol rudenį aš jau krausčiausi pas draugę į Garliavą, kurios tėtis maloniai sutiko priglausti visą mano pasakų pasaulį. Beje, šiam žmogui esu labai dėkinga, jis to net neįtaria, bet man jis labai padėjo.
– Kiek dabar esate parašiusi knygų ir istorijų?
– Dabar esu parašiusi 7 pasakų knygas asmeniškai ir vieną kartu su savo drauge Luana. Tai tiek yra popierinių knygų, bet jau gimė pasakos, kurių nerasite apčiuopiamai, nes jos gyvena audio ir video formatuose. Jas kol kas jas galima rasti kaip „Stebuklinės istorijos‘‘ contribee.com platformoje. Tarp kitko, kai kurios jau išverstos į anglų kabą ir jas seka pasakotoja Daiva Ivanauskaitė. Ji gyvena Škotijoje ir yra tikra, profesionali pasakoja, nes jos specialybė taip ir vadinasi „storyteller“!
– Stebuklingas fėjų slėnis nėra kažkur labai toli – jį galima aplankyti „Ogmios mieste“. Kaip jis ten įsikūrė?
– Iš savo miško iškeliavau į Garliavą, o iš ten – į Vilnių. Mane susirado visiškai nepažįstama moteris, Rūta Kirklienė, kuri ir pasiūlė bendradarbiauti. Pagalvojau, pasitariau su vyru ir surizikavau – kartu su Rūta atsidarėme fantazijos ir kūrybos namus „Fėjų slėnis“.
Dabar ,kai pamatai kelią nuo miško pavėsinės iki Vilniaus, atrodo įspūdingai, tačiau tai nebuvo lengva kelionė. Atsidarėme, greitai sulaukėme gerbėjų ir iki šiol girdime tiek daugybę gražių atsiliepimų, kad kartais abejojame – ar iš tiesų tai padarėme mes?
O tada atėjo pandemija... Kaip ir daugeliui, teko veiklą stabdyti. Rūta stengėsi kiek įmanoma, prekybos centro vadovai palaikė mus ir mums pavyko šį periodą išlaukti, vėl atsidaryti ir dirbame pagal nurodytus reikalavimus. Lankytojai plūsta ir mes vis dar gyvuojam.
– O kaip vyko pats kūrimosi procesas? Kiek ten lėlių gyvena? Kiek užtrukote kurdama joms namus ir stebuklingą mišką?
– „Fėjų slėnio“ namai – 300 kv. m plotas, kuris taip gudriai išplanuotas, kad iki pat galo nesuprasi kokia iš tikro ten erdvė. Joje galima aptikti iki 100 slėnio gyventojų, tačiau juos reikia akylai stebėti, nes greitai prabėgus labirintu per pievą, kalną ir urvus tikrai nepastebėsite mažų fėjų, gnomų ir net drakono.
Pirma pasakų herojė ir namai susikūrė 2014 metais, o paskutinis herojus – prieš mėnesį. „Fėjų slėnį“nuo idėjos iki kol atvėrėme duris kūrėme metus.
– Stereotipas, kad fėjos – tai tik mergaitėms. Ar berniukams įdomu fėjų gyvenimas?
– Kiek man teko matyti, berniukams įdomiausia, kaip viskas padaryta, kiek laiko užtrunka sukurti lėles, iš ko jos padarytos, kiek tai kainuoja. Mergaitės žavisi fėjomis, pačia atmosfera, įsijaučia į pasaką, o berniukai domisi techniniais dalykais.
– Iš kur semiatės idėjų kūrybai?
– Kad aš žinočiau... (juokiasi). Stengiuosi gyventi, kaip man patinka ir kai tik pajuntu vidinę laisvę taip ir atsiveria kūrybos čakros.
– Esate sakiusi, kad kiekviena lėlė turi savo tikrą prototipą – ar visi šie žmonės žino apie savo lėlę?
– Iki šios dienos jau ne visi turi gyvus prototipus. O tie, kur turi, ne visi žino. Iš tiesų, kitiems geriau ir nežinoti, nes kartais pasiėmiau pavyzdį ne iš geriausios pusės. Na, bet ką padarysi, jei kažkoks poelgis ėmė ir padiktavo istoriją, arba herojų.
– Ar dar planuojate tęsti istorijas, plėsti slėnį?
– Istorijas ne tik planuoju, bet ir tęsiu. Tik jos truputį keičiasi, įdomu net man pačiai, kad fėjų jau mažiau, bet magijos dar daugiau. Tiesa, šios istorijos pasirodys tik po metų.
– Jūsų dukra užaugo su fėjų istorijomis, kaip manote, kokią įtaką jos jai padarė?
– Maža Paula buvo gamtos vaikas, man ji atrodė kaip fėja, jautri vabaliukų mylėtoja. Kai mano gyvenime atsirado fėjos, ji jau buvo užaugus ir domėjosi paaugliams būdinga veikla, šokiai, kelionės. Kai pasirinko grafikos dizainerio specialybę, drįsau pagalvoti, kad kūryba mus apjungs. Tačiau jos stilius minimalizmas, o pas mane alsuoja magija. Dabar ji sako, kad pradėjo vertinti rankų darbą, labiau įsigilina į pasakų prasmę. Man atrodo, kad dažnai vaikams tėvų veikla, hobis, fantazijos ir kitos keistenybės savaime suprantamas dalykas. Jie auga šalia ir tiek, o buvo įtaka ar ne, kartais pamatai tik po daugelio metų.
– Kaip paaiškinti vaikams – tikros tos fėjos ar ne?
– Ką bepasakyčiau, vis tiek bus taip, kaip kiekvienas nori, nes tikėjimas asmeninis reikalas. Man vaikai dažnai užduoda šį klausimą, aš taip ir atsakau – norit tikėkite, norit ne. Kai taip atsakai, kartais jie pradeda pasakoti istorijas, kaip matė fėjas, kaip girdėjo dainą, kaip fėja išbėrė uogas, nes jos iš stebuklingos pievos. Kaip galvojate, ką tada atsakyti man?
