Vaikų ugdymas svarbus nuo pirmųjų dienų
Agnė – diplomuota psichologė, baigusi psichologijos bakalauro, magistro ir net doktorantūros studijas, dirbusi ugdymo įstaigose ir besigilinanti į andragogiką (suaugusiųjų mokymą).
„Apsigynusi disertaciją, kurį laiką ieškojau savęs, kol nesuradau svajonių darbo. Jį dirbu iki šiol. Net negalėčiau sukonkretinti, koks tai darbas – nuo mokymų temų suaugusiesiems kūrimo, metodinės medžiagos paskaitoms ieškojimo iki dėstymo, bei personalo atrankų į specifinio pobūdžio darbą. Atlieku profiliavimą, dalyvauju suaugusiųjų ir nepilnamečių apklausose kaip psichologė, gilinuosi į kūno kalbos ir verbalinius ženklus, padedu juos interpretuoti pareigūnams“, – pasakoja A.Laskytė.
Ji atvira – būtent dirbdama su suaugusiaisiais dar aiškiau suprato, kokia didelė reikšmė nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų turėtų būti teikiama vaikų ugdymui. Suaugusiesiems taip trūksta kūrybiškumo, iniciatyvumo, pasitikėjimo savimi, gebėjimo rasti sprendimus.
Psichologija suprantamai – paveikslėliuose
„Praėjusių metų spalio mėnesį vienas mano jaunesniojo sūnaus „nuotykis“ valstybiniame darželyje privertė veikti. Tuomet ir supratau, kad turiu kažką daryti pati. Negaliu tik laukti, kad savaime kažkas pasikeis švietimo ir ugdymo sistemoje. Pradžia buvo tokia, kad pasisiūliau paskaityti paskaitą tame pačiame sūnaus darželyje. Buvau sutikta noriai. Ir vien dėl to esu dėkinga darželio vadovei. Bet tolimesnis sprendimas – perkelti mano vaiką į kitą grupę, o ne spręsti problemas ten, kur jis buvo, man leido aiškiai suprasti, kad čia aš tik „trankau galvą į sieną“ ir nieko nepakeisiu net ir labai norėdama. Priėmiau sprendimą ieškoti savo vaikui tinkamos aplinkos ugdymuisi, o pati ėmiau rašyti apie tai, kaip reikėtų bendrauti su vaikais, ko jie nori, kokie jų poreikiai, kas būdinga tam tikram amžiaus tarpsniui“, – prisimena psichologė apie savo patyrimą plačiau pasidalijusi įraše „Taisyklės, kurių (ne)reikia laikytis“.
Iš pradžių ji rašė tinklaraštį, bet pastebėjo, kad auditorija per menka, kad vyktų reikšminis pokytis, todėl siekdama, kad straipsniai būtų pastebėti plačiau, kad daugiau mamų, tėčių, auklėtojų, mokytojų ir socialinių pedagogų pasiektų žinutės persikėlė į feisbuką ir šiek tiek pakeitė stilių.
Būtent spalvingos schemos ir suprantami paveikslėliai pritraukė daugybė sekėjų.
„Čia man irgi padėjo psichologijos studijos – žmonės nėra linkę skaityti ilgų tekstų, o pavargusias nuo informacijos akis greičiau patraukia spalvingi ir iš pažiūros vaikiški, paprasti, mieli paveikslėliai-schemos“, – šypteli ji.
Ji prisipažįsta, kad tai galbūt dabar yra lašas jūroje, kad įvyktų pokytis, bet tiki, kad tai tik kelionės pradžia ir visa tai ką daro, atneš naudos.
„Tegu ta nauda bus tokia, kad bent dalis vaikų užaugs ne su taisyklėmis, bet su susitarimais ir pagarboje. O bent dalis tėvų jaus malonumą bendraudami su savo vaikais ir gerėsis pozityvia tėvyste“, – viliasi moteris.
Teorija praverčia ir praktikoje
A.Laskytė pastebi, kad daugeliui jo sekėjų psichologijos teorija nėra jiems naujovė. Daug sudėtingiau žinias pritaikyti praktiškai ir adaptuoti kasdienybėje.
„Dažnai gaunu laiškų apie tai, kad mano nupiešti ir parašyti dalykai atvėrė akis ir parodė viską daug paprasčiau – tarsi, žinojau, bet net nepagalvojau, kad čia taip paprasta. Tikiuosi, kad ne tik pasigroži, bet ir pritaiko. O dar svarbiau būtų, kad kiekvienas mano siūlomas pratimas (kvėpavimo, savistabos, pokalbio su savimi) būtų kartojamas nuolat. Tada tai tikrai veiks!“, – įsitikinusi psichologė.
„Dideli vaikai“ ją taip įtraukė, kad ji kiekvieną laisvesnę minutę galvoją, ką rašys savo skaitytojams. Svarsto, kas jai pačiai aktualu, svarbu, o kartais temos gimsta gyvenimiškai netikėtai.
„Kartais ieškau įkvėpimo filmuose ar knygose. Tarsi gyvenu „Didelių vaikų“ projektu. Tai dar vienas mano šeimos narys. Ko ne kas rytą sėdu piešti schemos ir aprašyti minčių, o kas vakarą užmiegu su idėjomis, ką piešiu ryt“, – prisipažįsta moteris.
Rasti temas, suvokti problematiką, įsijausti į kitų tėvų situaciją, suprasti, ko gali pritrūkti auklėtojoms ir mokytojoms jai padeda ir pačios gyvenimiška situacija – ji yra dviejų sūnų mama.
„Vyresnėlį, kuriam 23-eji metai jau užauginau ir labai juo didžiuojuosi, o kartu ir savimi. Mažajam ketveri su puse – tai nauji potyriai ir vaikų auklėjimo žinių atgaivinimas bei atšviežinimas. Kas pasikeitė? Aš tapau 20-čia metų protingesnė! Teigiama tai ar neigiama auklėjime? Jaučiu, kad mano atveju tai teigiamas pokytis. Juolab ir galimybių išpildyti mano užmanymus šiais laikais daug daugiau. Įdomu tai, kad su pirmuoju vaiku studijavau psichologiją, o su antruoju buvau priversta pasikartoti, atšviežinti žinias, peržvelgti naujoves. Esu dėkinga šiai situacijai! Ir dar. Suprantu, kad net ir prieš 20 metų buvau šauni mama. Ar ne, Benai?“, – kvatoja Agnė.
Ne vaikai turi jūsų klausyti
„Dideli vaikai“ sekėjai iliustracijose randa nusiraminimo pratimą, išmoksta sąmoningai drąsinti ir palaikyti vaikus ar suprasti savo jausmus.
„Visiems tėčiams, mamoms, auklėtojams, mokytojams, socialiniams darbuotojams ir kitiems žmonėms, kurie vienaip ar kitaip susiduria savo kasdienybėje su vaikais noriu palinkėti stiprybės ir kantrybės, – šypsosi psichologė. – Iš kitos pusės, mes visi turėtumėte jaustis lyg šventieji, kurie kasdien prisiliečia prie stebuklo. Trapaus, judraus, veržlaus, imlaus, greitai besikeičiančio, nepakartojamo, jautraus, naivaus. Būkite atsargūs. Būkite sumanūs. Būkite supratingi. Ir pirmiausiai, būkite sąžiningi su savimi. Kelis kartus pagalvokite, ar tikrai būtina? Elkitės su vaiku taip, kaip norėtumėte, kad elgtųsi su jumis. Ne vaikas turi jūsų klausytis (paklusti), jūs turėtumėte įsiklausyti į jį, išgirsti, o tada jis išgirs jus.“
Daugiau A.Laskytės patarimų: https://www.facebook.com/didelivaikai
