– Kaip sportas atsirado jūsų gyvenime? Kodėl būtent dziudo?
– Vaikystėje buvau aktyvus vaikas, kieme manęs būdavo visur – tiek karstydavausi medžiais, balansuodavau tvoromis, žaisdavau judriuosius žaidimus.
Esu išbandžiusi įvairiausius sportinius ir ne tik būrelius, tačiau nei vienas man kažkuo neįtikdavo, atsibosdavo ir neužkabindavo. Kartą mokyklos draugė pasiūlė kartu nueiti į dziudo treniruotes, kurias ji lankė. Sudomino pavadinimas, tad nutariau patikrinti ir pati jas savo kailiu. Nuo pirmos treniruotės šis sportas mane „užkabino“, atitiko mano charakterį ir įtraukė. Mečiau muzikos mokyklą ir pasilikau šiame būrelyje.
Buvo visokių etapų – kai sekėsi, tiek varžybose, tiek treniruotėse, buvo ir dienų kai nesisekė, bet vis tiek sportuodavau sukandus dantis, buvo ir dienų kai galvodavau, jog užtenka ir nebelankysiu.
Tačiau motyvavo laimėjimai, kelionės po užsienio šalis, nauji draugai, besikeičianti diržo spalva ir pasitikėjimas savo jėgomis.
– Papasakokite apie „Tapk čempionu“ – kaip sugalvojote vaikus mokyti sporto?
– Ir iš tiesų pabaigus mokslus nesiejau tolimesnio gyvenimo su sportu ar vaikų treniravimu. Įstojau ir studijavau mano taip norimą biologiją. Svajojau, jog dirbsiu su mikroskopais.
Antro kurso pabaigoje įsidarbinau „Nykštukų mokyklėlėje“, kur 2-5 metų vaikams vesdavau integruotas judesio pamokėles. Buvau entuziastinga, žingeidi, todėl stengdavausi savo užsiėmimų metu sudominti vaikus, nes tuo metu patirties neturėjau.
Manau, sekėsi puikiai, tėvai ir darbdaviai matė mano pastangas, tad darbo krūvis, grupių ir pamokų skaičiai didėjo, augo ir įstaigos kuriose dirbau – daugėjo filialų, o kartu su manim augo vaikai, tad turėjau atidaryti ir dziudo užsiėmimų grupes.
Manęs vienos neužteko, tad sau į pakalbą prisikalbinau vyrą, kuris vaikystėje tapo daugkartiniu vaikų kyokušin varžybų čempionu ir prizininkas, o dabar tęsią savo sporto karjerą mėgėjiškai žaisdamas futbolą. Jis pirmus metus dirbo, kaip mano asistentas, mokėsi ir stebėjo užsiėmimus, padėjo su grupėmis, kuriose ateidavo rusakalbiai vaikai.
Startavo ir pats vienas, jam puikiai sekėsi sutarti, sudominti ir rasti kalbą su vaikais, jų tėvais. O kai pradėjau lauktis pirmojo vaiko, supratau, jog į komandą reikia ieškotis ir dar vieno nario, taip prie komandos prisijungė kiti treneriai.
Pavadinimą sugalvojau su noru, jog kiekvienas vaikas taptų savo čempionu – vieni dziudo varžybų, kiti galbūt laisvalaikio ir aktyvaus gyvenimo būdo. Čempionais tampa ne tik kurie užlipa ant aukščiausios pakylos, bet ir tie, kurie galbūt visai nemėgo sportuoti, o dabar į treniruotes keliauja noriai, jų laukia, nes čia gera, smagu, susitinka su draugais. Aišku, yra ir tokių vaikų, su kuriais susitinkame tik vasaros stovyklose, jie yra lygiai tokie pat čempionai mano akimis, nes galėtų vasarą leisti prie kompiuterių ekranų, bet jie atvažiuoja ir noriai leidžiasi į sporto nuotykius kartu.
Tokie vaikai motyvuoja mane, augti su jais kartu, stengtis, galvoti naujas programas, ieškoti naujų sporto treniruočių vedimo formatų, kad jiems būtų patrauklu ir įdomu. Lygiai taip pat džiaugiuosi „mokslo čempionais“ – pedagogais, kurie dalyvauja mano seminaruose, semiasi idėjų, parašo palaikančias žinutes ar padėkoja už naudingą turinį.
– Ar visi vaikai mielai sportuoja? Ko reikia, kad vaikai norėtų sportuoti?
– Kiekvienas žmogus, nepriklausomai vaikas ar suaugęs, esame skirtingi – charakteriu, fiziniu pasiruošimu, gyvenimo būdu, todėl ir su vaikais būna, kad vieniems sportas patinka, kitiems mažiau. Tad mūsų komanda moko susidraugauti su sportu, fiziškai laviname įvairius vaikų gebėjimus.
Kitus reikia pasistengti ir „užnorinti“. Vieniems vaikams sekasi gerai, nes ateina jau fiziškai stiprūs, kitiems pradžia būna sunki, nes yra mažiau aktyvūs, drovūs, ar su tam tikrais sveikatos sutrikimais.
Ko reikia? Laiko, kūrybiškumo ir geros nuotaikos. Pirmiausia, tėvams nereikia tikėtis, jog jei patys nieko nekeis, vaikas pats bus fiziškai aktyvesnis.
– Po karantino skambinama pavojaus varpais apie vaikų nejudrumą, užsisėdėjimą – kaip jūs vertinate situaciją?
– Manau, karantinas tikrai turės savo pasekmių, nes vis tiek dauguma buvome priversti dalį gyvenimo perkelti į nuotolį, tad akys, nugara buvo apkrauti daugiausiai, o sėdmenys dirbo mažiausiai.
Tiek per pirmą, tiek per antrą karantiną daug vaikų tęsė treniruotes internetu, nuo kiekvieno sportuojančio pastangų priklausė, kiek jis lavėjo fiziškai. Karantino metu visi įpratome prie kitokio gyvenimo ritmo, tad ir sugrįžti į aktyvesnį gyvenimą gali reikti laiko.
Tikrai yra šeimų, kurios pačios mato, kad vaikai užsisėdėjo – priaugo svorio, tapo vangesni ir mieliau renkasi mažiau aktyvias veiklas, tapo uždaresni.
– Ką patartumėte tėvams, kuriems nepavyksta išjudinti vaikų paprastais raginimais?
– Patarčiau neraginti, o pabandyti atrasti aktyvesnę veiklą kartu. Savo pavyzdžiu, nebijant pasirodyti prastesniu, jei pačiam seksis blogiau. Veikla kartu suburbia, užkuria azartą, kartais net ir motyvuoja nesustoti, palaiko kai vienam sunku, kartais pamoko ir būna it spyris pasitempti.
Nereikia išsikelti didelių tikslų – pradėkite nuo pasivaikščiojimo, pasivažinėjimo dviračiais, riedučiais ar paspirtukais bent kartą per savaitę ar mėnesį, keliaukite į žygį.
Vasara yra tiesiog didelių galimybių metas – sportuoti galima tiek sausumoje, tiek vandenyje. Plaukite baidarėmis, vandenlentėmis, o gal tiesiog kas vakarą maudykitės ežere. O kur dar sportiniai žaidimai kuriems tereikia kamuolio – krepšinis, tinklinis, futbolas.
– Ką jūsų vaikai mėgsta labiausiai sportuoti?
– Sūnui labai patinka maudynės ir pamokos baseine. Kartais net juokauju, jog jam kažkada užaugs uodega (šypsosi). Jam labai patinka nardyti, šokinėti ir plaukyti vandenyje ilgas valandas. Jis baseiną lanko nuo 5 mėnesių. Jam dabar penkeri ir dabar toks amžius, kad jis noriai išbando visas sporto šakas. Aišku kaip ir kiekvienam vaikui labiausiai patinka lenktyniauti, žaisti judriuosius žaidimus ar žaidimai su kamuoliu.
Dukra yra labai aktyvi ir smalsi mergaitė, tad ją kartais jau reikia stabdyti, nes, kaip sakau, toks jausmas ji nemoka vaikščioti, tik bėgti. Augant su vyresniu broliu, jį kopijuoja ir viską ką daro brolis, reikia ir jai. Užsiėmimų papildomai dar nelanko, sportuoja darželyje ir namuose bei mėgsta šokti. Nuo rudens planuojam, jog irgi lankys baseino mokymo plaukti užsiėmimus.
– Kiek tenka juos paspausti, o kiek jie tai daro patys?
– Iš tiesų esu mama, kuri nesistengia spausti vaikų. Nenoriu, jog vaikai pildytų kažkokius neišsipildžiusius mano siekius. Noriu jiems parodyti, kad sportas gali būti įvairus, smagus, supažindinti su jų įvairove, o jau nuo kiekvieno jų charakterio galės patys rinktis kas jiems prie širdies.
Man, nepriklausomai nuo lyties, bet fizinis aktyvumas/lavinimas turi būti vienas iš būrelių. Tarp tokios gausybės fizinio veiklų formų – tikrai galima rasti vieną patinkančią. Žinoma, yra sporto šakų prieš kurias galbūt esu nusistačiusi, nes jos nėra patrauklios savo filosofija, taisyklėmis, traumų tikimybe.
Būna dienų kai vaikai patys susigalvoja sau aktyvių veiklų, panaudodami namuose esantį mano darbinį inventorių susikuria įvairiausių trasų kieme ar viduje. Žinoma, yra laikas kai jie tinginiauja, nes irgi nori pažiūrėti filmuką, o šiais laikais už visus herojus įdomesniu būti irgi darosi sunku, tada stengiuosi sugalvoti prizą kaip motyvaciją – einame pasivaikščioti iki žaidimų aikštelės, kur nusiperkame ledų, važiuojame pasivažinėti dviračiais, sustosime pažaisti žaidimų aikštelėje.
Stengiuosi veiklas keisti – vieną dieną einame pasivaikščioti, priskintiname gėlių ar uogų, kitą dieną einame pasivaikščioti ir miške žaidžiame slėpynes, trečią dieną mes lenktyniaujame, kas greičiau nubėgs atkarpas. Man svarbu, kad kasdien pabūtumėme grynam ore: einame, važiuojame su įvairiomis transporto priemonėmis iš darželio iki namų visais metų laikais.
– Nuo rugsėjo tėvai renka naujus būrelius vaikams ir daugelis nori, kad vienas jų būtų aktyvus – kaip išrinkti sporto šaką, jei vaikas nerodo jokių polinkių?
– Iš tiesų, tai yra gana sudėtingas klausimas. Žinoma, priklauso nuo vaiko amžiaus, bet manau tėvai turi suprasti, jog dažnai nėra svarbu sporto šaka, o aplamai fizinis lavinimas, socializacija ir smagus laikas.
Reikia stebėti vaiką pagal jo būdą, charakterį – ar jis labiau individualistas, ar jam reikia bendravimo ir komandinio sporto. Visos sporto šakos yra geros, savitos ir visos, pirmiausia, lavina bendrą fizinį krūvį, o tada jau atsiranda specifiniai pratimai.
Kartais reikia tiesiog sutikti savo trenerį, kuris moka ir nori dirbti su vaiku, padėti jam įvairiapusiškai atsiskleisti. Kartais tėvai turi suprasti, jog ir vaikų figūra, sudėjimas gali lemti jo galimybes tam tikroje sporto šakoje.
Aš esu už tai, jog vaikai išbandytų kelias skirtingas veiklas, kad galėtų su kuo palyginti ir nuspręsti kur visgi patiko labiausiai. Nesakau, kad vaikai turi lankyti būrelius po mėnesį, geriausia, jei bent sezoną tęstų pasirinktą būrelį, kad suprastų, jog nebus taip – pralaimėjau, nesiseka ir man nepatinka, aš nebenoriu. Vaikai lygiai taip pat turi įdėti darbo ir pastangų, išmokti tam tikrų dalykų, disciplinos.
– Mokote ne tik vaikus, bet ir pedagogus, kaip vaikus sudominti sportu, tiesa? Papasakokite apie tai plačiau!
– Mėgstu juokauti, jog bėgimas nėra stiprioji pusė, nes nuo visko ko bėgu, mane pasiveja ir aplenkia. Draugai žino, jog tikrai nenorėjau viso gyvenimo sieti su vaikais, darbu su jais – šiai dienai esu pilnai juose paskendusi. Lygiai taip pat su pedagogais – kvietė ir siūlė pasidalinti patirtimi tam tikra seminaro tema – sakiau nemanau, jog turiu ką papasakoti, jie už mane tikrai daugiau žino. Bet pačiai liko smalsu išbandyti save, tad sutikau.
Jaudinausi, ruošiausi, dalyvių daug, bet kai gavau teigiamą grįžtamąjį ryšį, supratau, jog kiekvienas mes kartais pamirštame, priprantame, užsidirbame ir kito žmogaus patarimai, tiesiog atveria akis, papildo, nuteikia kūrybiškai, motyvuoja.
Mano seminarai yra praktiniai – stengiuosi pasidalinti savo atradimais, kurie man pasiteisino, priemonių panaudojimo būdais. Esu žmogus, kuris nuolat ieško kažko naujo, kaip galima patobulinti, pakeisti, atrodo seną prikelti naujam gyvenymui.
Pati irgi ieškau seminarų, kuriuose pildau savo žinių bagažą. Stengiuosi pedagogams parodyti, jog sportas gali būti labai integralus dalykas ir parodyti, kaip man pavyksta savo pamokų metu ši integracijos draugystė. Seminarų metu susitempiu visą savo sporto amuniciją ir dalyvius įtraukiu pabandyti patiems.
– Mėgstate iššūkius – mokėtės pati padaryti špagatą, kokių dar svajonių turite?
– Mėgstu iššūkius, mėgstu rizikuoti, nes kuo daugiau turiu laisvo laiko, tuo daugiau minčių kyla galvoje – ką čia dar nuveikti? Aplamai nemėgstu monotonijos gyvenime, stengiuosi išmėginti naujas veiklas, išbandyti savo jėgas, Iššūkiai yra kaip varikliukas – pasakyti garsiai, suburti bičiulius prisijungti ir užkurti sportinį azartą.
Lygiai taip pat gavosi ir su špagato iššūkiu – 30 dienų stengiamės jį atlikti, darėme lankstumo pratimus, vieni kitiems siuntėme savo pasiekimų nuotraukas, dalinomės treniruotėmis, pratimais. Kartais iššūkius man atsiunčia draugai – ar tu taip gali?Aišku galiu! Ir tada darai kol pavyksta.
„Užsiinfluencerinau“ ir jau nusprendžiau kitais metais leisti kelionę po kalnus, noriu suprasti kuo kalnai traukia žmones ir kodėl, kartą pabuvęs kalnuose, į juos norisi sugrįžti vėl.
– Ar būna tingulio dienų, ką darote tada?
– Žinoma būna, kartais tingisi keltis ir į darbą. Aplamai stengiuosi, jog sportas būtų man ne priešas, mėgaujuosi juo, nekankinu savęs per prievartą. Jeigu šiandien nenoriu, leidžiu sau ir pagulėti lovoje. Neleidžiu sau per daug tingėti, jeigu daugiau dirbau sėslesnį darbą, būtinai stengiuosi išeiti pasivaikščioti, įkvėpti gryno oro, pabėgti nuo darbų, pažaisti su vaikais. Būna dienų kai sportas tau suteikia energijos visai dienai – tingisi, bet prisiverti ir tada vaikštai su šypsena veide.
– Kiek sportavote nėštumo metu ir po gimdymo?
– Pirmojo nėštumo metu lankiau baseiną, stengdavausi plaukioti ant nugaros bent pusvalandį po 1-2 kartus savaitėje. Tai būdavo laikas sau per pietų pertrauką, nes beveik iki paskutinio mėnesio jaučiausi puikiai ir dirbau. Per antrą nėštumą irgi stengdavausi apsilankyti baseine, papliaukioti, tik jau ne taip griežtai ir reguliariai. Nei per vieną nėštumą, visiškai nesijaudinau dėl kilogramų skaičių, man buvo svarbiausia gera mano savijauta. Po nėštumų irgi stengiausi būti aktyvi, specialių mankštų ar užsiėmimų nelankiau, tiesiog mėgau pasivaikščiojimus, grįžau į darbus vaikų/dziudo treniruotėse.
– Ką patartumėte kitoms mamoms šiuo klausimu?
– Kiekvienai mamai patarčiau mylėti save ir skirti laiko atrasti laiko bent jau mankštai. Pasimėgauti tuo laiku ir nesigėdyti nei priaugtų kilogramų, nei besikeičiančių kūno formų. Reikia suprasti, jog mūsų kūnams reikia papildomos mūsų pagalbos – stiprinant. Tikrai galima rasti sportinių mankštų skirtų mamoms tiek prieš gimdymą, tiek po jo, svarbu, jog tiktų ir patiktų.
– Esate aktyvi šeima – kokie jūsų vasaros planai?
– Dažniausiai didžiąją vasaros dienų dirbu stovyklose – jau 5 metai turime net ir šeimos savaitgalio stovyklą, kurioje susirenkame šeimos su vaikais aktyviai praleisti savaitgalio.
Tarp stovyklų ir darbų stengiamės nepamiršti ir šeimos, draugų. Tad keliaujame prie jūros, prie ežerų, kartais į poilsinę kelionę, į savo kiemą susikviečiame draugus, švenčiame vaikų gimtadienius.
Mes mėgstame būti tarp žmonių, tad ieškome ką veikti, kur nuvykti, ką pamatyti ar aplankyti. Šiemet irgi planuojam savaitę visa šeima atostogauti – tik nesam galutinai nusprendę kur. Esam paprasti, tad galim miegoti ir palapinėje, atostogų metu savo planus derinam prie vaikų dienos režimo.
– O pabaigai, pasidalinkite sporto/aktyvaus laisvalaikio idėja, ką vaikai galėtų nuveikti atostogaudami ir tuo pačiu pagerindami savo sveikatą?
– Tiek vaikams, tiek suaugusiems geriausias laikas yra žaidimas. Vasara galima žaisti įvairius lauko žaidimus – pasirinktinai nuo vaikų amžiaus, galima net ir patiems jį susikurti. Pabandykite prisiminti kokį savo vaikystės žaidimą ir jį išmokykite savo vaikus. Karštomis vasaros dienomis – puikiai atgaivins vandens karas!
