Džiaugiasi Dievo malonėmis
Vilniečiai Teresa ir Vladyslavas Bortkevič augina 12 metų Emilia, 10 metų Augustyn, 8 metų Samuelį, 6 Faustyną, 4 Beniaminą ir 2 mėnesių dvynukus Davidą ir Danielį.
„Norėjome penkių arba septynių vaikų, tad dvynukų gimimas viską išsprendė, – šypteli moteris. – vyras praėjusiais metais gavo Prezidento apdovanojimą per Tėvo dieną ir ten buvo tiek gražių gausių šeimų, o mes su savo penketuku tikrai nebuvome didžiausia. Tada kažkaip kilo mintis, kad jei Dievas laimina, gal reikėtų šešto vaiko? Aišku, buvo šiek tiek baisu, kad jis neturės kompanijos, bet Dievas ir tuo pasirūpino.“
Dievo malonių šiuose namuose tikrai daug, o šeima ne tik praktikuojantys katalikai, bet yra ir atsakingoji pora katalikiškoje šeimų bendruomenėje „Namų Bažnyčia“, kur per 100 šeimų kartu meldžiasi, dalyvauja rekolekcijose ir bendrose stovyklose.
Susipažino bažnyčioje
Šeimos gyvenimas tikrai intensyvus – pastarosiomis dienomis visi dalyvavo piligriminiame žygyje iš Eišiškių iki Aušros vartų. Vyresnėlė žygyje dalyvavo su nakvyne, Teresa su Vladyslavu ir mažesniais vaikais prisijungdavo žygiuoti dienomis.
„Tik atvažiavus pribėgo bendruomenės jaunimas, mūsų stovyklų savanoriai, visi išgraibstė vaikus ir einame sau ramūs vieni du“, – juokiasi Teresa.
Ji įsitikinusi, kad bendruomenė itin svarbi – ne tik vaikus auginant, bet ir ieškant bendraminčių su panašiomis vertybėmis.
„Žinoma, kad taip lengviau – ir pagalbininkų visur padaugėja, ir problemas lengviau išgyveni, ir vaikams smagiau, nes mato tokius pačius vaikus. Ir džiaugsme, ir varge, ir su vertybėmis“, – įsitikinusi moteris.
Ji su vyru susipažino taip pat bažnyčios bendruomenėje, kuomet abu aktyviai dalyvavo jaunimo veikloje, savanoriavo stovyklose, kur padėdavo užimti vaikus.
„Kažkada supratome, kad mes niekad detaliai nesikalbėjome apie šeimos sampratą, bet ji pas mus labai panaši – pasirodo, tai atsinešėme iš jaunystės laikų, kai matėme gausias, darnias šeimas“, – šypteli daugiavaikė mama.
T.Bortkevič kiekvienai šeimai linki susirasti draugus su panašiomis vertybėmis.
„Niekas nenori skirtis, nori sulaukti auksinio jubiliejaus, bet tai didelis iššūkis ir toje kelionėje labai svarbu, kas eis šalia – ar turėsime draugų, kurie palaikys, padės, ar tokių, kurie patars į viską spjauti ir ieškot geresnių. Turim rasti, kur pasisemti stiprybės, – pataria moteris. – Mūsų visuomenėje baisu parodyti, kas užkulisiuose, nes visi socialiniuose tinkluose laimingi, gražūs, tik pas mus blogai. Tokia klaidinanti ideologija net nuveda į depresijas, kad tik mes čia nevykę. Žinojimas, kad visi vaikiai zirzia, nukrenta ir ne viskas gražu, kaip nuotraukoje sujungia šeimas.“
Svarbu – bendrystė
Bortkevičių istorija gali įkvėpti daugelį – šeima daugybę metų, net ir augindama penkis vaikus, gyveno 25 kvadratinių metų tetos sodo namelyje ir tik neseniai įsikėlė į pradėtą statyti nuosavą namą, kurio ir dabar tik pirmasis aukštas. Prie namo statybos prisideda ir bendruomenė, ir šeima. Tiesa, net ir iškilus visoms sienoms vaikai vis tiek gyvens po kelis.
„Nenoriu, kad po vieną gyventu, nes ir pasaulyje nesi vienas. Jei tik savęs žiūrėsi ar tu gerai jautiesi, nepastebėsi, kaip jaučiasi kiti. Noriu, kad jie gerai jaustųsi tada, kai šalia esantis yra laimingas. Žmogus geras, kai dalinasi, gali duoti, o tai priklauso, kaip tėvai išugdys – ar jis gerai jaučiasi, kai tėvai jam kažką duoda, ar geriau, kai yra bendrystė, gali pasidalinti, būti kartu. Tai mes stengiamės išauklėti, kad mokėtų eiti per gyvenimą su žmonėmis, o ne po vieną“, – savo auklėjimo principus dėsto Tesesa.
Bendrystę ji pajuto ir atsitikus nelaimei – penktasis sūnus Beniaminas gimė su sveikatos problemomis, mėnesį praleido ligoninėje, o šeimų bendruomenė jau kitos dienos vidurdienį susirinko bendrai maldai siekdami palaikyti Bortkevičius.
Iki gimdymo – COVID-19 skyriuje
Iki pastodama su dvynukais, kuriems dabar du mėnesiai, Teresa dirbo Santaros klinikose.
„Buvau slaugytoja kardiologijos reanimacijos skyriuje, bet prasidėjus koronavirusui pastaruosius metus dirbau COVID-19 skyriuje. Tuomet visi garsiai kalbėjo, kaip trūksta medikų, pasitariau su vyru ir susitarėme, kad jei bus poreikis, Dievas pakvies, prisijungsiu ir aš.
Pasakiau vadovams, kad gali ir mane įrašyti į sutinkančių sąrašus – maniau, kad kažkada, jei prireiks ir pakvies, o man sako – jau šiandien reikia.
Kai dabar žiūri atgal supranti, kad jei pasitiki Dievu, tai reikia daryti tai iki galo, nes jis žino savo planą. COVID-19 skyrius buvo saugiausias visoje ligoninėje, tad net pastojus aš ten jaučiausi rami, nes turėjome visas priemones, žinojome, kurios švarios zonos, kur reikia saugotis daugiau. Kituose skyriuose atveždavo pacientus, kurie su neigiamu testu, o žiūrėk po dienos, kitos, jau teigiamas“, – prisimena ji, į darbą grįžti žadanti ne greičiau nei po trejų metų.
Visi vaikai suplanuoti
Teresa ir Vladyslavas rytą pradeda anksčiau už vaikus perižegnodami, išgirsdami evangelijos skelbiamą žinią, sukalbėdami maldą.
Rudenį vyresnieji vaikai grįš į mokyklą, Faustyna ir Beniaminas užrašyti į darželį, bet lankė jį mažai, nes namuose gausu veiklų ir socializacijos.
„Negi gali tikėtis, kad svetimas žmogus vaikui skirs daugiau meilės, nei tu. Tad jie eina tiek, kiek nori. Faustyna rudenį eis į pirmą klasę ir tikrai nesijaučia, kad jiems trūktų drąsos ar sugebėjimų – jie pirmi į sceną pakviesti užlips, padainuoti nepabijos“, – džiaugiasi mama.
Žinoma, didžiausias iššūkis rudenį suderinti visų vaikų grafikus, bet Teresa šypteli, jog dabar dėl to nesikankina rugsėjį, o palaukia, kai nusistovės rutina ir planuoja tada.
Rodos, su tiek vaikų negali būti nė laisvos akimirkos, bet T.Borškevič ir čia paneigia visus mitus – padedami savo šeimų, tėvų, jie gali net skirti laiko vienas kitam.
„Mes su vyru stengėmės turėti ir tik mudviejų laiko, bent keletą kartų per mėnesį. Einame tada į „pasimatymą“ – būna, tiesiog pabūname dviese, nuvažiuojame į adoraciją visą parą atidarytoje Gailestingumo Šventovėje, po to einame pasivaikščioti po senamiestį. Kartą važinėjome vidurnaktį paspirtukais, – juokiasi moteris. – Už tai esame dėkingi savo tėvams ir broliams, kuriais galime pasikliauti.“
Dar gaji nuomonė, jog daug vaikų turintys žmonės jų neplanuoja ir vadovaujasi principu „kiek bus, tiek“, bet ir tai šiai šeimai netinka. Teresa su vyru vadovaujasi natūralaus šeimos planavimo metodais ir visus vaikus suplanavo net dienos tikslumu.
„Tai galima pastebėti net pagal gimdymo datas. Pirmoji gimė gegužės 8 dieną ir žinojau, kad po dvejų metų turėsiu grįžti į darbą, tad sūnus gimė gegužės 5 dieną. Ir taip visi kas dveji metai“, – šypteli Teresa.
Didžiausias turtas – broliai ir seserys
O neigiamas požiūris į gausias šeimas? Teresa purto galvą, kad ji to niekada nejunta ir net atvirkščiai – vaikų pedagogai net stengiasi padėti, pastumdyti tvarkaraščius taip, kad pavyktų suderinti visų vaikų užimtumą.
„O jei matau neigiamą požiūrį, tai man kelia šypseną – aš žinau, ką turiu ir kiek turiu, to iš manęs neatims niekieno požiūris. Mes stengiamės vaduotis iš tos mintis, ką kiti apie mus pasakys ar pagalvos“, – atvirauja moteris.
Vienintelis dalykas į ką krypsta daugelio akys – ar visi septyni vaikai švarūs, neturi nė dėmelės ant drabužių, nes auginantiems vieną du, tai normalu, jei augini daugiau – apkaltins nepriežiūra.
„Mūsų vaikai sutikę vaiką, kuris neturi sesių brolių, įsitikinę, kad jam labai liūdna, stebisi, ką jis veikia vasarą. Mūsiškiai visad kartu, visad džiaugiasi vienas kitu, laukia grįžtančio brolio ar sesės“, – pasakoja T.Bortkevič.
Moteris taip pat augo su trimis broliais ir iki šiol labiausiai dėkinga tėvams būtent už juos, todėl tiki, kad ir jos vaikai suaugus labiausiai vertins ne nupirktus butus, o suteiktą bendrystę.
„Svarbiausia, kad jie išmoktų tarpusavyje eiti per gyvenimą. Baisu žiūrėti į šeimas, kurios dėl turtų susipyksta ir kartais pajuokaujame su vyru, kaip gerai, kad mes tų turtų neturime ir dėl palikimo niekas nesipeš“, – juokiasi mama.
Rodos, tiek vaikų ir jau visos pamokos išmoktos bet Teresa purto galvą ir pasakoja apie aplankytus tėvystės kursus, išmoktas naujas pamokas ir siekius išauginti ne konkurentus, o vienas kitą palaikančius asmenis.
Vaikų auginimas Bortkevičių nestabdo ir laiko dviese jie nepasiilgsta – pora įsitikinus, kad tai padeda jiems patiems šiek tiek grįžti į vaikystę, iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmus. O ir keliones jie leidžiasi lygiai taip pat, kaip augindami vieną, ar daugiau vaikų – visus sodina į devynvietį autobusiuką ir keliauja, kur širdis kviečia.
