Svajonei sukliudė sveikata
Lauros kelias į mediciną prasidėjo dar vaikystėje – 12 metų jai buvo atlikta širdies ydos plastikos operacija, mergaitė buvo trumparegė, todėl baigdama Kauno „Varpo“ gimnaziją suprato, kad didžiausios svajonės, įstoti į policijos akademiją (dabar Mykolo Riomerio universiteto Viešojo saugumo akademija), jai išpildyti nepavyks.
„Tuomet norint įstoti į policiją sveikatos būklės reikalavimai turėjo būti aukščiausi ir atitikti I skiltį. Todėl nusprendžiau pasirinkti biomedicinos studijų kryptį ir dirbti darbą, kuriame visada susiduriama su gyvybe, – prisimena L.Dabašinskienė. – Studijuojant akušeriją mintis apie darbą policijoje neapleido. Dar pirmame kurse buvo mintis pabėgti ir pabandyti ten įstoti, tačiau nusprendžiau baigti, ką pradėjau. Esu žmogus, kuris nemėgstu mesti nepabaigtų darbų.“
Baigusi Lietuvos sveikatos mokslų universitete bakalauro studijas Laura iškart įsidarbino Santaros klinikose, tuo pačiu nepilnu etatu dirbo ir Vilkaviškio ligoninėje. Akušere moteris darbavosi dvejus metus, kol pastojo ir išėjo į vaiko priežiūros atostogas.
„Akušerinis darbas labai gražus, sukeliantis teigiamas emocijas, nes kasdien susitinki su gyvybe. Deja, šis darbas, nors ir koks gražus, man kėlė didelį stresą, įtampą ir jaudulį. Esu labai empatiška, todėl ši didelė atsakomybė už mamos ir vaiko gyvybes man pasitenkinimo savo darbu nesuteikė. Manau, akušeriais turi dirbti žmonės, kurie turi tam tikrą pašaukimą. Žinoma, niekada nesakau niekada, galbūt ateityje sugrįšiu į šį kelią ir galėsiu vėl padėti tėvams pasitinkant savo stebuklus. Jaučiau ir jaučiu išlikusią meilę akušerijai, nes dirbant šį darbą įgijau daug skirtingos patirties ir žinių, kurios pravertė mano asmeniniame gyvenime“, – naujienų portalui lrytas.lt pasakojo Laura.
Po akušerijos – sporto studijos
L.Dabašinskienė taip pat visą gyvenimą skyrė sveikam gyvenimo būdui, mėgo laisvalaikiu užsiimti sportu, aktyviomis pramogomis, o sportą laiko varomąja savo jėga.
„Vos tik įsidarbinus ligoninėje nenorėjau nustoti studijuoti, todėl iškart įstojau į Lietuvos sporto universiteto biomedicinos studijų krypties magistro studijų programą „Treniravimo sistemos“. Mano pasirinkta treniravimo kryptis buvo sveikatinimas. Žinoma, ne ko kito, o nėščiųjų ir moterų po gimdymo. Kaip akušerė jaučiau pareigą gerinti nėščiųjų ir moterų po gimdymo sveikatą“, – pasakoja aktyvi mama.
Magistro studijų metu ji atliko mokslinį darbą „Sveikatinimo programos įtaka moterų po gimdymo svorio, KMI ir kūno sandaros pokyčiams“, į kurį įtraukė pagimdžiusias moteris. L.Dabašinskienė kartu su dėstytojais parengė sveikatinimo programą, kuria naudosi tiriamoji grupė 6 mėnesius po gimdymo.
„Tai buvo aktyvus ir įdomus laikas, o kartu su moksliniu darbo kilo ir iniciatyva „Mano mama juda“. Siekiant įgyti daugiau treniravimo žinių ir praktikos papildomai baigiau „Active training“ mokymus. Aktyviai pradėjau treniruoti moteris Kaune, važiavau į sporto festivalius, atlikau kitas veiklas moterų po gimdymo sveikatinimo srityje. Treniravimas teikė man didelį pasitenkinimą, jaučiausi atradusi save, turėjau ateities viziją ir ją kūriau, bet staiga sustojau“, – pamena L.Dabašinskienė.
Aktyvių mamų netrūksta
Pertrauka sutapo su nėštumu, nors prieš tai Laura svajojo besilaukdama vesti treniruotes, mėgautis aktyviu gyvenimo būdu.
„Nėštumo metu patyriau daug streso bei asmeninių išgyvenimų, dėl to nusprendžiau tausoti nėštumą, ruoštis motinystei ir gimdymui“, – savo sprendimą paaiškina ji.
Žinoma, visos įgytos žinios padėjo jai pačiai ir asmeniškai – dukra Jogailė gimė kaip pagal vadovėlį.
Jai paaugus Laura vėl pradėjo organizuoti mankštas su vežimėliais tiek mamoms, tiek tėčiams, treniruotes tėvams su ikimokyklinio amžiaus vaikais.
Sporto užsiėmimai šiuo metu vyksta gryname ore, Gelgaudiškio dvaro parke, dukart per savaitę, priklausomai nuo dabartinio Lauros darbo grafiko.
„Nors gyvename Jurbarke, 25 kilometrai nuo Gelgaudiškio, bet šio krašto apylinkės yra mums artimos – tai vyro tėviškė, taip pat vyras čia turi nuosavą verslą, dukrytė lanko Gelgaudiškio darželį. Kas smagiausia, nors Gelgaudiškis nėra didelis miestelis, tačiau čia gyvena labai nemažai aktyvių ir pozityvių mamyčių, kurios nepraleidžia nė vienos treniruotės ir mūsų susitikimo. Taip pat į treniruotes atvyksta ir mamos iš kitų Šakių rajone esančių miestelių. Gaila, kad kol kas karantino ribojimai neleidžia priimti daugiau dalyvių. Nuoširdžiai džiaugiuosi, jog išdrįsau pradėti rengti mankštas rajone gyvenančioms šeimoms“, – šypsosi Laura.
Dėl svajonės teko persikelti
Rodos, gyvenimas susidėliojo tobulai, bet toli likusi svajonė tapti policininke moterį pasivijo pačiu netikėčiausiu būdu.
„Dabar galvoju, kad kelias iki svajonės nebuvo lengvas, bet tikrai buvo verta. Pamenu, kaip 2018 metų spalį šeimos draugė Judita pakvietė į šventę, vykusią Žalgirio arenoje ir skirtą 100-mečio proga Angelų sargų dienai paminėti. Tuomet netikėtai prisiminiau, kaip norėjau tapti pareigūne. „Nežinau kaip, bet būsiu policininkė“, – tądien pasakiau savo vyrui Ričardui. Viskas nuskambėjo taip neįtikėtinai ir sunkiai pasiekiamai, bet sakoma – kovok už savo svajones ir tavo svajonės kovos už tave. Praėjo mažiau nei metai, kaip pasiekiau to!“, – džiaugiasi Laura.
Prisiminusi savo norą ji susirado ir įstojo į Lietuvos policijos mokykloje organizuojamus įvadinius mokymus žmonėms, turintiems aukštąjį išsilavinimą, kurie truko 4 mėnesius.
Po kursų laukė dar vienas išbandymas – Laura gavo siuntimą praktikai Klaipėdos apskrities vyriausiame policijos komisariate Klaipėdos miesto nusikalstamų veikų registravimo skyriuje, kur ją tris mėnesiu mane kuravo kompetentingas patyręs pareigūnas – vyriausiasis tyrėjas Andrius Žebrauskas.
„Riči, važiuojame gyventi į Klaipėdą“, – pasakiau vyrui. Neįsivaizduojate, kokia buvo jo reakcija“, – kvatoja L.Dabašinskienė.
Taip šeima netikėtai persikraustė metams į pajūrį – Jogailė ten pradėjo lankyti darželį, o pagalbos ranką įsikuriant Laurai ištiesė buvusi grupiokė, akušerė Indrė Čurovienė su šeima.
„Kadangi vyro darbas buvo kitame Lietuvos gale, Gelgaudiškyje, o aš turėjau dirbti slenkančiu darbo grafiku, net naktimis, neapsiėjome be mano močiutės Jadvygos, kuri yra Jogailės prosenelė, pagalbos. Stebėjausi, kaip 80 metų močiutė turi tiek jėgų padėti savo anūkei. Jos beribė meilė ir pagalba padėjo siekti savo tikslų“, – su dėkingumu prisimena Laura.
Grįžo į Žemaitiją
Nuo sugrįžusios svajonės praėjus metams, 2019 spalio pirmą dieną, L.Dabašinskienė tapo Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. PK NVRS tyrėja.
„Sutikau nuostabiausius žmones savo gyvenime: Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. PK viršininkę Vitaliją Sukauskienę, kuratorių A.Žebrauską, kuris negailėjo laiko ir praktinių žinių man mokantis, ir pačius pačiausius kolegas, draugus ir bendraminčius. Kolegų dėka darbas tapo malonus, laukiamas ir nepamirštas. Šiam gyvenimo etapui labai gerai tinka žodžiai: „Didžiausias iššūkis gyvenime yra įveikti savo paties ribas ir eiti taip toli, kaip niekada nebūtum nė svajojęs“, – primena moteris.
Dar po metų šeima grįžo į Žemaitiją, persikraustė į Jurbarko rajoną, kur tęsia savo darbus – vyras vysto savo verslą o Laura dabar yra Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato reagavimo skyriaus tyrėja. Taip pat organizuoja treniruotes „Mano mama juda“ vardu, o svarbiausiu dalyku gyvenime įvardija savo šeimą.
Viską įmanoma pasiekti
„Niekada nesigailėjau ir nesigailiu savo sprendimo. Nors akušerės ir policininkės darbas kardinaliai skiriasi, tačiau įgytos medicininės žinios visada bus labai svarbios šiame darbe. Džiaugiuosi akimirkomis, kai išties galiu kažkam padėti. Darbas policijoje yra netikėtas, beveik kiekvieną budėjimą gaunu pakankamą kiekį adrenalino“, – atsidūsta moteris.
Laura džiaugiasi, kad nors akušere tiesiogiai ir nebedirba, ji ir toliau prisideda prie reprodukcinio amžiaus moterų fizinės ir psichinės sveikatos gerinimo treniruočių metu.
Jogailė šiuo metu lanko darželį ir aktyvumu nenusileidžia mamai: mėgsta kartu mankštintis, yra tvirto ir užsispyrusio charakterio.
„Manau, kiekvienas gali pasiekti to ko labai nori, tik reikia nebijoti, nes viskas yra įmanoma. Semkitės jėgų iš artimųjų, artimų draugų ir bent jau pabandykit, kad ateityje nereiktų gailėtis. Asmeniškai man jėgų, energijos ir stiprybės pridėjo mano šeima, vyras ir mano 80 metų močiutė, kuri sako „Gerai Lauryt, važiuojam į Klaipėdą, padėsiu tau“. Labai juos myliu! – kitiems linki nesustoti L.Dabašinskienė. – Nė vienos akimirkos savo gyvenime nesigailiu. Tiek akušerija, tiek treniravimas, tiek policija mane suvedė su nuostabiais žmonėmis, kurie išliko mano gyvenime iki dabar. Jeigu mano kelias nebūtų toks vingiuotas, būčiau daug ką praradusi.“
