Kai dar labiau suaugau ir kaži kodėl ėmiau ilgesingai spoksoti į vaikus, supratau – vėl atėjo „mamystės metas“. Dabar arba niekada! Tuomet į mūsų šeimą atėjo 9 našlaičiai. Vėl visi aplinkui kudakavo „išprotėjot“, pranašavo „neištversit, palūšit, išlįs genai“... Cha, noras padėti vaikui buvo galingas kaip vandenyno banga. Lengvai pavyko įkalbėti net vyrą, kuris bandė kažką sapalioti apie atsakomybę. Jei ne mes, tai kas?
Dabar gyvenu savo svajonių gyvenimą. Tarp fizinio nuovargio, bukos monotonijos ir kasdienės rutinos auginu savo svajonių sodą – sėju savo vertybes, siekius, nuostatas. Jas kruopščiai laistau ir prižiūriu. Kartais jos netikėtai sužydi gražiausiais visų spalvų žiedais, kartais neauga taip, kaip norėtųsi...“ – savo socialinių tinklų paskyroje Motinos dieną „Sikorskių šeimyna“ rašė Vaiva Sikorskienė.
Šįkart su jai ir kalbame kasdienybę karantino metu, valdžios požiūrį į globajamus vaikus ir apie tai, kaip sekasi stovėti už šeimynos vairo – prieš metus netikėtai mirė vyras ir moteris liko viena.
– Kuo ir kaip jūs dabar gyvenate? Kiek ir kokio amžiaus vaikų gyvena Sikorskių šeimynoje?
– Gyvenu savo svajonių gyvenimą – taip kaip noriu ir su tais, su kuo noriu. Negalėčiau sau linkėti nieko geresnio! Turiu šeimą, namus, draugus, įdomią veiklą, pomėgius.
Mūsų šeimoje auga devyni vaikai nuo 6 iki 14 metų. Drąsiai vadinu juos savo šeima. Tai – mano stiprybė, parama ir palaima. Esu apdovanota paties likimo – šie kažkada buvę svetimi man žmonės dabar yra neatsiejama mano širdies dalis.
– Skaičiuojate, kiek išvis į gyvenimą paleidote užauginusi?
– Mūsų šeimoje vaikai nesikeičia. Turiu keturis biologinius bei devynis tėvų globos netekusius vaikus. Visi jie yra mano vaikai – visi trylika. Meldžiuosi, kad turėčiau jėgų bei sveikatos užauginti mažuosius.
Be to, galvoju, kad vaiko auginimo procesas yra nesibaigiantis – jie bus mano vaikai iki paskutinio atodūsio. O po jo, tikiuosi, liksiu jų vertybėse, elgesyje, siekiuose bei pažiūrose. Norėčiau tuo tikėti.
– Kaip pavyko susitvarkyti su karantino iššūkiais – didelis būrys moksleivių po vienu stogu, nmenkas iššūkis.
– Nuotolinis mokymasis buvo ir vis dar yra iššūkis, kurį pavyko pažaboti. Kartais geriau, kartais prasčiau. Jei negalime nieko pakeisti, tiesiog priimame realybę tokią, kokia ji yra. Mums tai buvo gana nesudėtinga, nes gyvename dideliame name gamtos apsuptyje.
– Praėjusiais metais netekote vyro, su kuriuo ir pradėjote šią nuostabią šeimyną. Kas jums dabar padeda?
– Vyro netektis buvo labai netikėtas ir skaudus įvykis, su kuriuo susitaikyti, matyt, nepavyks niekada. Tai buvo žmogus, kuris spėjo padaryti viską, kad mes su vaikais gyventume gerai. Vaikai šią netektį priima kiekvienas pagal savo suvokimo lygį. Ačiū Dievui, jie linkę gyventi šia diena...
Dabar man labai padeda suaugę mūsų vaikai. Nors jie turėjo savo gyvenimus, tėvo netektis jų planus pakoregavo. Džiaugiuosi – pavyko užauginti empatiškus bei tolerantiškus vaikus.
– Pirmąją globotinę po savo stogu priėmėte prieš 13 metų – tuo metu apie globą kalbama buvo mažai ir tikrai ne visada iš teigiamos pusės. Kaip per tiek metų pasikeitė situacija Lietuvoje?
– Situacija pasikeitė į gerąją pusę. Vien tai, kad pagaliau mes visi garsiai įsivardijome, kad smurtauti prieš vaikus negalime, piktnaudžiauti alkoholiu matant nepilnamečiams – taip pat, net išmokome smurto rūšis – yra didelis pasiekimas. Tai džiugina. Vis daugiau kalbame apie globojamus vaikus bei pagalbos jiems būdus, atsirado globos centrai, kurių pagrindinė misija – padėti vaikus globojančiai šeimai.
Visgi kokybiškų paslaugų globojančiai šeimai dar trūksta. Gaila, kad atokvėpio paslaugos globėjams vis dar nėra, pagalba kartais būna pavėluota. Vaiko globos sistema dar nėra tobula. Trūksta specialistų, kurie būtų savo srities ekspertai.
– Dabar steigiami bendruomeniniai globos namai – kaip tai vertinate?
– Esu buvusi keliuose bendruomeniniuose globos namuose – dauguma palieka gerą įspūdį. Žmonės juose dirba visokie – kaip visur. Jei darbuotojams pavyksta užmegzti ryšį su vaikais – tikėtina, kad tiems vaikams pasisekė.
Savaime suprantama, kad gyventi šeimoje globojamam vaikui yra siekiamybė, bet jei jis yra paauglys ir jam nerandama norinčios jį globoti šeimos, bendruomeniniai globos namai kartais būna vienintelė išeitis.
– Šeimynų Lietuvoje daugėja, bet ar pagalbos joms yra užtektinai? Kur didžiausios problemos?
– Būčiau linkusi abejoti – ar jų daugėja. Įkurti šeimyną yra pakankamai sudėtinga. Liūdna, bet šeimynos daugumai savivaldybių yra it nepatogi rakštis. Lietuvoje vis dar yra savivaldybių, kuriose nėra nei vienos šeimynos.
Remiantis teorija, kad valstybė yra tiek verta, kiek ji padeda silpniausiems savo žmonėms, deja, tokių savivaldybių požiūris į savo vaikus kelia daug klausimų. Ekonomika paprasta – jei kiekviena savivaldybė skirtų dėmesio, lėšų, noro įkurti savo teritorijoje nors po keletą šeimynų, ji turėtų vietą, kur apgyvendintų beglobius vaikus ir lėšų skirti tektų mažiau nei bendruomeniniams globos namams.
Skaudu, kad vaikai dar vis nėra prioritetinė sritis. Kai girdžiu kiek jėgų, energijos ištaškoma beverčiams politiniams ginčams, galvoju, kad taip nukreipiamas dėmesys nuo svarbių dalykų. Vaikai šiaip ar taip užaugs. Tik ar tuo galėsim pasidžiaugti ateityje?
Šeimyna yra vieta, kurioje gali gyventi didelės brolių / seserų grupės jų neišskiriant – ši aplinkybė labai svarbi vaikams. Deja, tuo pasinaudoti neskubama.
– Dar vienas skaudulys – paaugę vaikai globos įstaigose, kurie neturi vilties būti įvaikinti ar globojami. Kaip galima spręsti šią problemą?
– Liūdniausia, kad tie paaugę vaikai dažniausiai jau ir nebenori būti globojami ar įvaikinti. Jie jau nusivylę mumis, suaugusiais. Jie nebesitiki iš mūsų nieko gero. Dažnai didelė psichologinė vaiko patirta trauma jau palikusi savo žymę jo psichikoje, elgesyje ir gyvenime.
Kita vertus, priimti į savo šeimą paauglį gali toli gražu ne kiekvienas. Tai prasmingas, bet be galo emociškai alinantis ir ne visada pavykstantis darbas. Tam, kad jis pavyktų, reikalinga aiški pagalbos sistema, kurios vis dar nėra pakankamai.
– Savo socialinių tinklų paskyroje dažnai rašėte apie žmonių požiūrį į globojamus vaikus – ar jis keičiasi?
– Tie, kurie mano paskyrą skaito, dažniausiai turi „teisingą“ požiūrį, nes tuo domisi ir galvoja apie tai. Nenorėčiau išskirti, kad požiūris į globojamą vaiką turi būti ypatingas. Empatijos bei supratimo mūsų visuomenėje trūksta daugeliui socialinių grupių – neįgaliesiems, senjorams, sergantiems vaikams. Visgi, norėčiau tikėti, kad tas požiūris ne taip greit, kaip norėtųsi, bet keičiasi į gerąją pusę.
– Negalvojate savo minčių į knygą suguldyti – kiekvienas sveikinimas vaikui su gimtadieniu, kiekvienas nuotraukos aprašymas yra lyg mažas literatūros kūrinys, išjaustas ir nuostabiai perteiktas?
– Norėčiau, kad mano patirtis būtų kam nors naudinga, todėl ir rašau. Kartais rašau, nes mintys nebetelpa galvoje... Puikiai prisimenu tą beviltiškumo jausmą, kuris dažnai apimdavo mūsų globos pradžioje, kai neturėjome su kuo pasitarti, sulaukti paguodos, išklausymo ir atsakymo į tūkstantį ir vieną klausymą.
Ar tai bus knyga – kas žino? Bijau, kad ji nepasimestų tarp tų kalnų neskaitomų knygų. Be to, parašyti knygai reikia laiko, šiuo metu man jo trūksta.
– Ką patartumėte tiems, kurie mąsto, svarsto, matuoja ir galvoja – o gal paimti vaiką globai?
– Mano patarimas tas pats – sąžiningai sau atsakykite, ar jūs norite vaiko dėl savęs ar dėl jo. Kai man reikia nusipirkti paltą – aš ilgai juos matuojuosi, kol išsirenku. Vaiko neišsirinksi. Jei norite vaiką priderinti prie savęs – tikrai nepavyks. Bet jei norite padėti žmogučiui užaugti – privalote atsisakyti bet kokių lūkesčių ir kartu su juo nerti į naują bendrą jūsų gyvenimo vandenyną. Patirtis jus sujungs ir greičiausiai išplauksit sustiprėję, bet rizika nuskęsti visada yra. Jei esate jai pasirengę, tuomet pirmyn.
Jei Jūsų gyvenime trūksta prasmės – skirkite jį vaikui, kuriam šiandien, dabar reikia jūsų. Bet kokia vaiko globos ar kitokios pagalbos jam forma – vienas prasmingiausių gyvenimo projektų.
