– Kodėl mamoms svarbūs jų santykiai su savo mamomis?
– Augdami mes mokomės interpretuoti aplinką, mamos ir kitų aplinkinių elgesį, jų reakcijas į mus. Mama dažniausiai ir yra tas žmogus, kuris daugiausiai laiko praleidžia su mumis.
Taigi santykyje su mama mes mokomės kas aš esu, kokia yra mama, pasaulis. Ir mama tuo pačiu metu tampa ne tik Dievu, pildančiu norus, globojančiu, tačiau ir pretenzijų ir nuoskaudų dėl nepateisintų lūkesčių šaltiniu.
Vaikų sugebėjimas suprasti pasaulį, ten egzistuojančius ryšius, bėgant laikui didėja. Augdami mes vis geriau suprantame aplinką ir santykius tarp žmonių. Tačiau mumyse dažnai lieka vaikiškų, neištyrinėtų minčių, kurios vėliau mums gali sukelti dideles problemas.
Problema atsiranda dėl to, kad dažnai būdami vaikais mes neteisingai interpretuojame tai, kad vyksta. Būtent dėl savo pažintinių ir kitų sugebėjimų ribotumo ir taip susižeidžiame.
Dažniausiai mus traumuoja ne mamų elgesys, o mūsų pačių vaikiškos interpretacijos apie tai, ką tai reiškia mums: Pvz: per vasaros atostogas išvežė į kaimą ar bet kokioje kitoje buitinėje, gyvenimiškoje situacijoje, vaikiškas protas gali padaryti išvadas – manęs nemyli, mane paliko, tai reiškia, kad aš blogas, kažkoks ne toks.
Man reikia, kad mama mylėtų, tai reiškia, aš turiu įtikti ir panašaus pobūdžio išvados ir scenarijai, dažnai lydintys visą gyvenimą. Ir persikeliantys ir į kitas gyvenimo sritis.
– Ką tai reiškia ugdant, auginant savo vaikus?
– Mamas mes kopijuojame arba neigiame pačios tapdamos mamomis. Mes arba būname kaip mamos arba stengiamės būti geresnėmis mamomis, duoti savo vaikams tai, ko mūsų giliu įsitikinimu negavome iš savo mamų.
Kitaip sakant dažnai mes priimame sprendimą „nebūti kaip mama“ ir laiku bėgant tenka pamatyti, kad to pažado mums nepavyko ištesėti, kad mes esame daug panašesnės į savo mamą, nei kada nors apie tai galvojome.
Ir tuo metu idealiausiu atveju būtų labai gerai jau pažinti savo mamą daug labiau tokią, kokia ji yra, nei tokią, kokią mes ją įsivaizduojame žiūrėdami per vaikiškų įsitikinimų akinius.
Mano ir klienčių patirtis rodo, kad paprastai mamos yra daug geresnės, nei mūsų interpretacijos apie jas ar jų elgesį. Ir patikėkite, tai mus daro laimingus.
– Žinau, kad jūsų vedamas kursas mamoms atsirado iš asmeninės patirties – papasakokite apie tai plačiau!
– Aš pati užaugau šeimoje, kur buvo priklausomybių, buvau klasikinis taip vadinamos disfunkcinės šeimos vaikas. Sirgau depresija ir nepaisant to, kad gyvenimas man buvo labai dosnus, aš negalėjau juo džiaugtis. Gyvenau nuolatiniame strese ir baimėje.
Dabar jau negalėčiau pasakyti, kad tai tikrai buvo poveikis šeimos, kurioje užaugau. Padariau tikrai labai daug vidinio darbo ir taip, kaip jaučiausi ir kokios būsenos buvau ir kaip jaučiuosi dabar yra nelyginami dalykai.
Depresijos ir streso neliko nė lašo, o prisimindama savo tėvus, jaučiu vien meilę ir supratimą. Norėjau sulaukti tokio momento, kai mano protas taps toks šviesus, kad aš galėsiu nuoširdžiai pasakyti mamai: „Žinai, mama, aš pasikalbėjau su savimi ir supratau, kad aš kaltinau tave, bijojau tavęs, pykau, bet iš tiesų tu buvai „smart“ mama. Vieną dieną tai įvyko. Tiesiog sėdėjau prie savo rašomojo stalo ir pajutau tarsi viduje kažkas pasikeitė. Aš pamačiau savo mama visai kitoje šviesoje. Pajutau, kad dabar galiu paskambinti ir tai pasakyti“.
Mama labai apsidžiaugė ir pasakė: „Ačiū labai dukra, tu mane labai nudžiuginai, aš jau sėdėjau ir galvojau, kad turbūt buvau blogiausia mama pasaulyje.“
Iš priešiško pasaulio, aš perėjau į draugišką ir palaikantį. Taip daug geriau, nes iš tiesų mano mama stengėsi iš visų jėgų, kaip ir kiekviena mama. Tik per savo skausmą aš negalėjau to pamatyti.
Būtent tyrinėjimas savo stresinių minčių, tokių kaip „mama manes nemyli“, „mama mane kritikuoja“ ir panašių interpretacijų man buvo geriausias vaistas. Kai pradedi pažinti save, savo mąstymą labai aiškiai supranti, kaip veikia mūsų protas ir kaip dažnai mūsų interpretacijos apie tai, kas vyksta yra toli nuo realybės.
– Seminaras sulaukė milžiniško populiarumo – vietos ištirpsta, nors organizuojate ne pirmą kartą. Kaip manote, kodėl?
– Pasirodė, kad ta tema yra labai aktuali. Juk intuityviai mes jaučiame, kad turi būti kažkos sprendimas. Ir jis yra. Labai netgi paprastas.
Pirmas impulsas buvo mano ir dukros atviras pokalbis instagrame kaip mums pavyko transformuoti mūsų santykį. Pokalbis sulaukė tokio didelio atgarsio ir palietė daugelį moterų, daug kas dėkojo ir rašė, kad tai turėjo ir terapinį poveikį.
Taip tada ir gimė seminaras, kuriame ir dalinuosi kaip per santykį su mama gauti visus sau reikalingus atsakymus ir pamatyti realybę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią mums „rodo“ mūsų vidinis interpretatorius. Tas, kuris nuolatos kritikuoja ne tik mus, bet ir žino, ką kiti galvoja, jaučia, kaip jie turėjo ar turi elgtis, gyventi ir ko kas kam nedavė pakankamai. Tai mūsų kairiojo pusrutulio darbas, kuris neturi net tiesioginio ryšio su patirtimi, tačiau viską žino ir nuolatos įrodinėja, kad taip yra. Kai kas tai vadina – mūsų ego.
– Akcentuojate savo santykį su dukra, bet jei mama augina sūnų – ar jos santykis su mama taip pat svarbus, ar mažiau?
– Santykis su mama yra svarbus tiek, kaip aš jaučiuosi tame santykyje. Jei jaučiuosi negerai, tai kas mane išmuša iš pusiausvyros, mus lygiai taip pat veiks ir kituose santykiuose. Tai gali pasireikšti ir darbe ar bet kurioje kitoje srityje.
– Kokia jūs buvote mama, kai Neringa buvo maža?
– Tikrai nebuvau pati geriausia mama pasaulyje, Galiu jums atsakyti Byron Katie žodžiais, kuriuos ji pasakė savo vaikams, kai šie jai priekaištavo, kad ji buvo bloga mama: „Aš esu ideali mama, aš esu atsakinga už visas Neringos problemas, o ji yra atsakinga už tų problemų išsprendimą. „
Šiuose žodžiuose yra daug meilės, laisvės ir išminties. Dabar jau labai aiškiai suvokiu ir matau, kad nei aš turėjau pasirinkimo elgtis kitaip, nei niekas kitas šioje planetoje. Mes elgiamės taip, kokiomis mintimis ir istorijomis tikime tuo metu.
Tas susitapatinimas gali būti labai stiprus. Kai kurie žmonės pasiryžę geriau numirti, nei suabejoti mintimis ar istorijomis, kuriomis tiki. Uždaras protas užveria širdį. Tik pradėję tai tyrinėti ir pažinti save, mes įgauname pasirinkimo laisvę.
– Kur dažniausiai mamos daro klaidas?
– Nesirūpina savimi, ignuoruoja savo nuovargį, prisiima per daug atsakomybių, todėl pervargsta ir nebeturi galimybės būti su savo vaikais, kaip iš tiesų norėtų būti.
– Ką daryti, jei ant mamos už kažką labai pykstame?
– Paimkite popieriaus lapą ir surašykite iš visos širdies: „Aš pykstu ant mamos, nes mama ...“ ir surašyti viską, ką mama jums padarė. Pvz: manes nemyli, paliko, kritikuoja, kaltina ir panašius dalykus.
Tada prisiminti konkrečias situacijas, kada taip jautėtės ir užduokite sau klausimus: „Ar tai yra tiesa?“ Leisti sau pajusti – kaip jūs jaučiatės, kai tikite, kad mama jus kritikuoja, kaip jus jaučiatės be šitos minties. Dažniausiai šios mintys neatitinka realybės, labai blogai veikia mus ir mūsų sveikata ir tai yra to mūsų vidinio interpretatoriaus veikla.
Mes galime klausytis ir girdėti mamas, kitus žmones nei tikėdami nei netikedami, kad jie mus kritikuoja ar kaltina ir išgirsti ką jie mums sako. Iš tiesų pradėti juos girdėti. Atviras protas atveria širdį. Ir tame yra daug meilės ir supratimo, kurios mes taip ieškome.
– Kaip vertinate posakį – geriau bet kokia mama, nei jokios, kai kalbame apie tai, jog kartais moterys nebendrauja su savo mamomis dėl įvairių priežasčių, nors šios gyvos?
– Kiekviena situacija yra skirtinga. Tačiau savo praktikoje turiu nuostabiausių pavyzdžių, kai žmonės turėję tikrai, kaip jie įvardina blogus santykius, po užsiėmimų paskambina mamoms ir prakalba po kelias valandas ir tie santykiai tampa palaikantys, kaip niekada anksčiau.
– O kaip gydytis toms, kurios nebeturi mamų?
– Mamas mes visada turime. Jos neišeina, jos visada lieka mūsų prote, širdyse. Taigi daug maloniau neštis taiką širdyje ir meilę. Todėl verta tą santykį taisyti ir tokiu atveju. Labai svarbu, kad tyrinėdami savo istorijas, mintis, mes pamatome galiausiai ir savo pačių indėlį į šį santykį. Tai padeda mums tapti nuolankiais gerąja šio žodžio prasme. Ir suaugti.
– Ko palinkėtumėte mamoms Mamos dienos proga?
– Meilės sau pačiai, rūpinimosi savimi, gyventi savo gyvenimą, spinduliavimo meile. Vaikai turės puikų pavyzdį, kad tai yra įmanoma. Jiems bus daug lengviau patiems būti laimingiems, nes vaikai seka paskui jus.
