– Kaip profesionali šokėja tapo dula? Kada pirmą kartą išgirdote apie jas?
Kiek save prisimenu, visuomet svarbiausia santykiuose būdavo jausmas, kokybė, tikrumas, atvirumas. Pamenu, kaip „Žuvėdros“ komandos nariai, svarbiais klausimais pas vadovus siųsdavo kalbėtis mane, visos komandos vardu.
Gal dėl to, kad man netrūkdavo drąsos, gebėdavau komunikuoti, girdėdavau kitą. Jaunystės laikais, visuomet pirkdavau ne žurnalą „Panelė“, o „Psichologiją Tau“. Man įdomus santykis, santykis su savimi, bei kitais.
Laukiantis trečiojo vaikelio skaitant psichologės Sigitos Valevičienės straipsnį išgirdau žodį dula. Pajutau, kad tai artima man, širdyje užgimė jausmas, kad tai gali būti mano kelias.
– Auginate tris vaikus – ar visi gimė gimdyme dalyvaujant ir dulai? Kokia tai buvo patirtis?
– Mano gimdymo patirtys nėra tos, kuriomis galėčiau grožėtis. Kaip dabar suprantu, tai mano kelias, kurį turėjau praeiti tam, kad tų patirčių dėka, galėčiau padėti kitoms moterims. Aš supratau, kaip svarbu moteriai ar jos šeimai, būti emociškai palaikomiems nėštumo/gimdymo/pogimdyviniu metu.
Tokia mano kaip dulos misija – ištiesti ranką, kad įsikibus būtų drąsiau, saugiau ir šviesiau.
– Kada sugalvojote, kad norėtumėte ir jūs tapti dula – koks buvo kelias iki to?
– Į dulų ratą mane atvedė širdis, tai nebuvo suplanuotas veiksmas, aš neturėjau tokio tikslo. Mane visuomet supo didelis moterų ratas, draugės sakydavo, kad net pirmą pažinties dieną man norisi išpasakoti visą savo gyvenimą.
Pamenu momentą, kai nėštumo metu, vis sakydavau vyrui – pakalbėk su manimi, jis antrindavo, kad tai, ką jaučia moteris, jis negalintis suprasti. Tuomet, aiškiai suvokiau, jog šalia moters turi būti kita moteris, kuri praėjo tą kelią.
Mus, moteris, jungia tiek daug magiškų dalykų, tad ir nukeliavau į dulų ratą, kuriame sėmiausi, pildžiausi iš kiekvienos esančios šalia, tam, kad galėčiau duoti kitai.
– Esate taip pat savanorė žindymo konsultantė – kodėl nusprendėte prisidėti prie šios veiklos?
– Žindymas man sakralus dalykas, kurio dėka kūdikiai vos nulaikydami galvutes, ima stiprėti, pasitikėti visu pasauliu, kuria ryšį su šalia esančiais. Pienelio galia tokia didi, kad atrodo jo dėka galima pastatyti naujus miestus, šalis, pasaulius. Mes moterys turime šią galią kiekviena. Norisi įkvėpti pagimdžiusias moteris patikėti šia galia.
Visuomenėje dar vis gausu sakančių, kad žindymas tai išmislas, dar gyva mitų, apie tai, kad žindyti kūdikį iki dviejų metų yra nesveika. Mano asmeninė nuomone, tai stipriausia ką moterys gavome iš gamtos. Tikiu, kad mes, žindymo savanorės, galime įkvėpti, palaikyti, kai sunku ar padėti atsikelti. Jei mano palaikymas padės pasitikėti savimi ir pradėti kūdikį žindyti, tai aš jausiuosi be galo laiminga.
– Nuo šokių nenutolote ir esate kvalifikuota „Joimove babies“ instruktorė – kaip atradote šokius mamoms su kūdikiais nešioklėse?
– Prieš 11 metų gimus pirmam sūnui Dominykui, pamačiau per televizorių laidą, kurioje šokdino mamas su kūdikiais nešioklėse. Suradau Amerikoje šokių mokyklą, kuri dalinosi informacija, kaip tapti instruktoriumi ir iškart ėmiausi mokymų. Ypatinga buvo ir tai, kad pati buvau pirmą kartą tapusi mama, traukė moteriška bendrystė.
Prieš dvejus metus susipažinusi plačiau su tarptautine |Joimove“ organizacija, pajutau, kad mūsų požiūriai sutampa. Net „Joimove“ žodis kilęs iš žodžių ‘join“ „joy“ „movement“ t.y. sujungiantis džiaugsmas judėjime. Kiekvienam šokančiajam sakau: svarbūs ne judesiai, o emocija kai šoki.
Mano noras, kaip mokytojos įkvėpti žmones šokti kasdien. Nesvarbu kaip, nesvarbu su kuo, bet svarbiausia leisti kūnui pasakoti savo istoriją. Šokantis žmogus visuomet jaučiasi laimingas, juk toks kiekvieno iš mūsų gyvenimas tikslas?
– Ir dar prie visų šių praktikų vedate tibetietiškų dubenų garso sesijas atsipalaidavimui, organizmo harmonijos grąžinimui? Kas tai?
– Tibetietiški dubenys arba dainuojantys dubenys dar vadinami mažaisiais gongais. Dainuojančių dubenų masažo metu žmogus guli patogiai įsitaisęs ant grindų, dubenys padedami ant skirtingų jo kūno vietų ir aplink kūną. Specialiu įrankiu braukiama per tibetietišką dubenį, atliekant tam tikrą seką, sukuriant garsą ir vibraciją.
Tibetietiškų dubenų masažas naudojamas atsipalaidavimui skatinti, skausmui mažinti. Jis tinka norint pagerinti miegą, apraminti vidinį pyktį, sureguliuoti kraujospūdį, sumažinti depresiją ar pagerinti bendrą savijautą. Tai, kas vyksta dainuojančių dubenų masažo metu, labai individualu. Galima panirti į gilias sąmonės būsenas ir regėti vaizdinius ar pajusti „sustingusias“ emocijas ir jas absorbuoti. Sulaikyti, „užblokuoti“ jausmai kūne sukelia raumenų įtampą ir įvairias psichosomatines ligas – migreną, kraujotakos, miego sutrikimus, sąnarių ir stuburo ligas.
Vienas svarbiausių masažo tikslų – organizmo harmonijos sugrąžinimas. Kai vidiniai ir išoriniai veiksniai nutyla, galime pasinerti į save ir praplėsti erdvę, kurioje patiriame begalinių, paslaptingų pojūčių ir išgyvenimų.
– Dar ir žindymo šalikėlius „Mile of smile“ kuriate! Kaip kilo mintis juos siūti?
– Žindymo šalikėliai į mano gyvenimą atkeliavo 2016 metais gimus dukrytei Gabrielei. Pavadinimas „Mile of smile“ kilo mudviem su vyru Edmundu apie ją bekalbant. Dukrytė nuo mažų dienų nuolat šypsodavosi.
Galvojant apie audinį, laimėjo linas. Tai natūralus, antialerginis, pralaidus orui audinys. Meilė linui lietuviui tarsi įskiepyta kartu su tautiškumu. Nuo senų senovės linas buvo labai svarbus: rengė, puošė, prausė, migdė.
Žindymo šalikėlius siuva siuvėja, aš esu tik kūrybinė autorė, renku audinius, spalvas, domiuosi tendencijomis. Todėl ši veikla be galo maloni, o kas žino gal vieną diena imsiu siūti, juk mano mama ilgą laiką tuo užsiėmė.
– Iš tiesų, išvardijus tiek veiklų, kylą natūralus klausimas – kaip jūs visa tai suspėjate?
– Į šitą klausimą atsakysiu filosofiškai. Mes kiekviename momente turime pasirinkimą – ar važiuojant automobilių spūstyse burbėsime ant kitų, taip savo energiją prarasime ir greitai pavargsime, ar galbūt dainuosime, taip užkursime savo energiją kūrybiniams procesams ir laikas susidėlios pats kaip tik gali geriausiai.
Mano gyvenimas susideda iš laimės akimirkų kolekcionavimo, kiekvieną momentą aš vertinu kaip dovaną ir gyvenimas man duoda laiko viskam kas turi būti jame. Iš kitos pusės visuomet sakau, kad gyvenime svarbiausia komanda. Mūsų šeimoje nėra „moteriškų“ ar „vyriškų“ darbų, pareigų, aš neturiu laukti ar prašyti vyro, kad jis pabūtų su vaikais, aš aiškiai kalbu kaip dabar jaučiuosi ir ko šiuo metu norisi. Mes tylomis jaučiame vienas kitą, aš viena nenešu viso pasaulio ant pečių. Motinystės kelionėje stengiuosi būti lanksti ir keisti planus pagal poreikį, nes šioje kelionėje planai labai greit keičiasi, tai reikia priimti ir būti lanksčiai.
– Kaip planuojate savo veiklas?
– Mano visos veiklos yra tokios, kurios išsidėsto laike labai komfortiškai, aš jaučiu kiek energijos iš manęs paima bendravimas su kitais, todėl visuomet leidžiu sau pabūti tyloje po to. Dienos metu šokame su mamomis ir kūdikiais, tibetietiškų dubenų sesijos dažniausiai būna vakarais, kaip dula su moterimis pasivaikščioti einame dienos metu, kai šviečia saulė ir paukščiai gieda. Aš leidžiu sau eksperimentuoti, galiu dienos metu gulėti vonioje, kai leidi gyvenimui tekėti, valandų pakanka (juokiasi).
– Kaip sekasi visa tai suderinti su trijų vaikučių auginimu?
– Asmeniškai aš, darau tai, kas svarbiausia šią akimirką. Šeimoje ieškome harmonijos Vyriausias sūnus Dominykas jau savarankiškas, visai neseniai pradėjo eksperimentuoti virtuvėje, gamindamas mums visiems maistą, o aš stebiu, kaip vaikas auga, nes jam jau 11 metų. Vidurinioji Gabrielė smagiai jaučiasi darželyje, lankome tokį, kuriame vaikams leidžiama tyrinėti ir gyventi gamtos apsuptyje, tai leidžia dienas įsilipusi į medį.
Daugiausia laiko praleidžiu su mažiausiuoju Ąžuolu, kuriam treji – turime savo ritualus, kaip rytinis ir vakarinis miškas. Pietų miegas jam ir man yra būtinas. Vakare laukia vaikai grįžtančio tėčio, tada būna jų smaginimosi laikas kartu. O geriausia visiems būna savaitgaliais, kai rytas prasideda nuo šokių, skanių pusryčių lovose bei visos šeimos išvykos.
– Kaip karantinas pakeitė jūsų veiklas?
– Dulos veikla labiau tapo telefoninė, moterys skambina dėl įvairiausių klausimų, gaila, kad į gimdymus kartu nebegalime keliauti. Padaugėjo ir liūdnų moterų gimdymo patirčių, kai skambina verkdamos bei norėdamos pasipasakoti, kaip sunku. Suprantu, ką joms tenka patirti, kai reikia gimdyti užsidėjus kaukę ant veido arba dėl atliekamo COVID-19 testo vyras į gimdymą nebespėja ir nepamato gimstančio vaikelio.
Su mamytėmis ir kūdikiais nešioklėmis šokame nuotolinių susitikimų metu. Pradžioje buvo kiek neįprasta, bet radome ir teigiamų dalykų, tokių, kaip sutaupome laiko kelionei iki šokių salės, viskas vyksta savų namų erdvėse. Moterys dalinasi, kad po šokių nuotaika būna visuomet puiki tiek mamai, tiek vaikeliui. Šiuo metu atnaujinau tibetietiškų dubenų masažo sesijas, nes jau leidžiama būti dviem ūkiams uždaroje patalpoje – iki tol ši veikla buvo sustabdyta.
– Esate klaipėdietė, pastaruosius septintus metus gyvenanti Vilniuje – netraukia atgal į pajūrį?
– Klaipėda mano širdyje gyvena kasdien, net būdama miške girdžiu ošiančią jūrą. Esu atvira gyvenimui, tad tikrai nežinau kur gyvenimas mane nuves rytoj. Gerai jaučiuosi naujose vietose, įdomios naujos pažintys, naujos miesto gatvelės, man patinka pažinti ir atrasti kas nepatirta ir nematyta.
– O kas toliau? Apie kokius naujus horizontus pasvajojate?
– Šiuo metu mokausi koučingo meno. Tai dar vienas įrankis, kuris padeda suprasti save ir šalia esantį, mokina būti atidžiam ir atviram bendraujant sociume. Tikiu, kad koučingas man padės santykiuose su kitais, kas labai svarbu mano visuose veiklose. Dar svajoju apie psichologijos studijas, šis noras sklando ore jau ilgą laiką, tad kas žino, kur toliau mane širdis nuves. Aš pasikliauju jos vedimu, nes tik gyvendama iš savo širdies jaučiu pilnatvę ir tikrumą. Visa šeima esame nuostabiame laukime naujo šeimos nario – tai samojedo veikslės šuniuko (kvatoja).
Su Lauryna susisiekti galima www.sirdieskeliu.lt
