– Jūs atvirai dalijatės savo istorija – apie tai, kad iki septinto mėnesio nesupratote, kad laukiatės, nors apie vaikelį svajojote daugybę metų. Kodėl?
– Žmonės pas mus nėra linkę dalintis savo išgyvenimais, nebent liūdnomis istorijomis. Turinčių problemų porų kuo toliau, tuo, atrodo, kad daugėja. Mes patys, kadangi dažnai darbuojamės šeimos šventėse, sulaukdavome dažnai klausimų, kodėl nėra vaikučių, ir kai galėjau jau pasidžiaugti, sulaukiau daugybės žinučių iš moterų, kurios išgyvena tą patį.
Jos prašė kalbėti, netylėti. Tiesa ta, kad tokios šeimos, kaip mūsų jaučiasi kaip raupsuotieji, jei neturi vaikų. Kartą net nugirdau, kad pora, šeima be vaikų yra nepilnavertė ir tada pasijutau labai įskaudinta.
– Turbūt daugelis mamų negali patikėti – kaip nepajusti nėštumo net iki septinto mėnesio, o ir tuomet sužinojote tik dėl to, kad kreipėtės manydama, jog turite kitų negalavimų?
– Vienas dalykas, kad esu stambesnio kūno sudėjimo. Pati klausiau gydytojos, kaip tai nutiko, nes jaučiausi ne kvailė, bet idiotė. Juk man ne 18 metų ir tikrai turėjau suprasti, kad laukiuosi. O gydytoja atsakė, kad nėra kuo stebėtis – man yra policistinis sindromas, tad mėnesinių pradingimas yra įprastas dalykas, kurį reguliuojame vaistais.
Tad ir galvojau, kad tai dar vienas policistito atvejis, o iš kitos pusės, kai jau tau 41-eri ant nosies, neatmečiau, kad galbūt ankstyvas „klemensas“, t.y. klimaksas. Todėl į mėnesinių pradingimą visai nekreipiau dėmesio.
Na, o dėl kitų požymių – kai laukiesi po 20 metų laukimo, tau niekad tas nešautų į galvą, nes esi įpratęs tikėti, kad nepavyks, yra problemų.
Net su vyru turėjome pokalbį, kad gal jau net nedėkime vilčių, nes tai prideda labai daug streso ir šeimoje. Pradedi priekaištauti vienas kitam, kad per mažai nori, per mažai stengiesi. Emilija yra stebuklas ir mūsų skaičiavimu mes su ja grįžome iš Izraelio. Toje Kristaus kapo bažnyčioje mano buvo didžiausias noras – jei yra bent viena galimybė, duok Dieve nors vieną.
– Net šyptelėjau kituose interviu išgirdusi jūsų mintį, kad apgailestaujate, jog nėštumu pasidžiaugėte vos keletą mėnesių. Daugybė moterų, net ir aš pati apie tai tik pasvajotų!
– Man nieko gražiau už besilaukiančią moterį nieko nebuvo. Pagalvodavau, jei aš būčiau nėščia, kaip glostyčiau tą pilvą... Svajodavau, kaip norėčiau, jei aš vidury nakties užsinorėčiau agurkų, ledų ir sakyčiau: „Mažiuk mano, ar gali nuvažiuot į parduotuvę?“ ir nieko! Nieko nenorėjau, nieko nebuvo.
– Tai kokie buvo tie likę mėnesiai? Kaip ruošėtės?
– Kas man buvo keisčiausia, kad visiškai susitvarkiau psichologiškai – ramiai susidėliojau į lentynėles ir supratau, kad pirmiausiai reikia nusiraminti, šiais laikais parduotuvių milijonas, nėra kur skubėti. Juokinga, bet kai nusipirkome ir susirinkome lovytę, pastatėme ją mūsų miegamajame ir pažiūrėjom ar bus patogu vaikščioti, tą naktį išvažiavau gimdyt.
– Turbūt sulaukiate daugybės moterų klausimų, kurios irgi išgyvena tą patį – ką joms patariate?
– Medicininio paaiškinimo nėra, todėl ir tokioje situacijoje sunku patarti, ypač kai tau laimingai baigėsi. Mes neplanavome, neieškojome to vaikelio karštligiškai. Kai pagalvodavome, kad gal reikėtų pabandyti pagalbinį apvaisinimą, vis atsirasdavo kažkokių priežasčių, kad negalime to daryti – ligos šeimoje, reikia pasirūpinti artimaisiais, įsipareigojimai žmonėms dėl darbų.
Aišku, kažkam gal juokinga tie pasiteisinimai dėl darbų, bet mūsų darbe užsakymus priimame metus į priekį, negali lengva atmesti. Prigavau save, kai išgirdau klinikoje, kad man nieko blogo nėra, aš laukiuosi, man pirma mintis buvo ne tai, jog tampu mama, bet ar aš spėsiu padaryti visus darbus, ar nieko nenuvilsiu! Juk niekas nepatikės, jog nežinojau!
Gydytoja pasakė: „Ne tai kad jūs laukiatės – jūs tuoj gimdysite“. To sakinio nepamiršiu niekada. Aš sužinojau, kad Emiliją turėsime rugsėjo 11 dieną, o į pasaulį ji atkeliavo spalio 29. Tai žinomas mano nėštumas buvo lygiai pusantro mėnesio. Turėjome suvirškinti, kad tampame tėvais, reikėjo susiruošti ir atlikti dar įmanomus tyrimus, nes turėjome baimių – nemažas kiekis sklinda iš visuomenės, kad vyresniame amžiuje įmanomi įvairūs apsigimimai, sudėtingas nėštumas ir panašiai.
– Emilijai tuoj bus penki mėnesiai ir ji jau rimtas kukulis, kokios jūsų dienos ir rūpesčiai?
– Man kuo toliau, tuo įdomiau. Ji labiau pradeda suprasti pasaulį, duoda atsaką, rodo savo temperamentą. Aš jau suprantu kada ji pikta, o kada apsimeta, kad miega. Man tai didžiulis džiaugsmas – didysis mano reguliatorius ir vienintelis bosas kurio aš be jokių išlygų klausau.
– Ar tiesa, kad vėlyvesnė motinystė yra lengvesnė, nes daugelį dalykų žiūrime ramiau, nesijaudiname dėl smulkmenų?
– Nėra tokio puolimo, lėkimo, bet yra pasvertas vertinimas. Svarbiausias dalykas, mielosios, ko nė viena nedarykite – neieškokite diagnozių „Google“ medicininiame universitete, nes labai greitai randame ligų. Jei matote, kas kelia nerimą, kreipkitės pas specialistus.
Visuomenė labai greitai puola vertinti dėl to amžiaus cenzo. Stengiuosi tai paleisti, nes mano manymu, jei moteris 40-ties sveika, viskas tvarkoje, kodėl ji negali gimdyti?
Pirmą kartą išėjus į gatvę su vaiku buvau išvadinta močiute – kažkoks dėdė pamatė mane ir rodydamas į vežimą rusiškai pasakė „Anūkė“. Aš jam atrėžiau, kad čia ne anūkė, o dukra. Jis nepasimetęs pridūrė: „Jūs vis dar graži“.
Mūsų atveju pasirinkimo nebuvo – neturėjome galimybės to anksčiau turėti ir jei būtų buvę viskas gerai aš šiandien gal kaip Rūta Ščiogolevaitė turėčiau penkis tokius lakstančius aplinkui. Dievulis davė tik dabar ir mes tuo be galo džiaugiamės. Tai kažkas neįtikėtino ir tą suprasti gali kai pats pajunti, nes kitaip šito niekaip nenupasakosi.
– Dabar labai populiaru pasirinkti tėvystės kryptis, kaip auklėjame, auginame vaikus – pagarbioji, prieraišioji, montesori... Ar domitės, kuo vadovaujantis auginti dukrą?
Taip, su kai kuriais jų sutinku, kiti nepriimtini. Nepatinka ypač vienas punktas – vaikui reikia leisti viską. Nemanau taip, turi būti taisyklės. Sutinku, kad negalima vaikų drausminti fizinėmis bausmėmis, esu labiau linkusi su vaiku, aiškintis, žiūrėti. Labai priimtini montesori principai – mokytis žaidžiant. Kartais atrodo, kad mūsų darželinukai dabar galėtų į universitetą eiti, nes tie išmanūs žaislai moko kalbėti, atlikti kažką.
Nesilaikau ir patarimų vaikams sudėlioti dienotvarkę. Tai tėvams patogumas, o aš norėjau leisti vaikui pamiegoti ir gyventi taip, kaip jam reikia dabar. Užteks disciplinos, kai reikės keltis į darbą, mokyklą, o dabar galima atsipalaiduoti. Todėl šiuo metu stengiuosi prisitaikyti prie Emilijos dienos ritmo, ir turiu pasakyti, kad ji jį labai gražiai susidėliojo.
– Kokias savybes svarbiausiai išauginti dukroje?
– Svarbu, kad būtų geru žmogumi – užjaučianti, suprantanti ir mylinti. Jei bus mylinti, bus ir mylima, gerbiama ir norėčiau, kad galėtų būti mama.
– Tai kaip neprarasti vilties toms šeimoms ir moterims, kurios tokioje situacijoje, kokioje jūs buvote prieš gerus metus?
Visiems sakyčiau, kad reikia tikėti ir bandyti laukti. Labai sunku paguosti tą, kuriam dabar blogai. Kai neturėjome mažylės, kiti sakydavo, jog mus supranta ar užjaučia, bet mums to nereikėjo. Norėjosi, kad mus priimtų porą, šeimą, kuri gražiai gyvena ir be vaikų. Todėl gal nereikia stoti ant bedugnės krašto ir galvoti, kad jei neturėsime savo vaikų, negalėsime tos laimės suteikti kažkam kitam. Mes jau turėjome mintį, kad tikriausiai pats metas namus suteikti kažkam kitam, tad kitus paskatinčiau apie tai pagalvoti – mylėti tuos, kurių nemyli jų tėvai.
