– Kaip atsirado „Ne kopūstų vaikai“?
– Pirmiausiai, tai buvo grupė feisbuke, kuri aplipo „Patreon“ ir instragamu. Prenumeratoriai paaukodami projektui gali užsisakyti naujienas ir straipsnius. Aš lytiškumo ugdymo srityje esu apie šešerius metus – studijavau edukologijos magistrą ir rašiau darbą apie homoseksualių vaikų patirtis mokyklose, kokią kančią jie patiria ir bandydama suprasti, kaip jiems reikėtų padėti suvokiau, kad tai yra viena iš lytiškumo ugdymo pusių.
Prieš dvejus metus įkūriau šią grupę, nes manau, kad reikia su žmonėmis kalbėtis – vien mokymų ar straipsnių nepakanka, norėjosi, kad jie patys dalintųsi savo nuorodomis, patirtimi, klausimais ir kartu suprastų, kad jeigu pas juos kažkas vyksta, tai yra bendražmogiškos temos. Kai jos vyksta už uždarų durų, jaučiame įtampą ir nesusikalbame. Akivaizdu, kad diskusijų reikėjo, nes dabar daugiau nei 5000 narių iš kurių daugiausiai yra tėvai ir pedagogai.
– Tokios temos dažnai tampa aršių rietenų objektu. Kaip pasiseka to išvengti?
– Užsuka ir tokie komentatoriai, bet tai traktuoju, kaip sėkmės ženklą, kad nesu tik savo burbule. Jei komentarai „trolinimo“ tipo, akivaizdžiai netikru profiliu, trinu. Yra komentatorių, kurie galbūt yra neetiški, bet jie taip bando suprasti. Aš pati stengiuosi, kaip grupės administratorė užduoti bendravimo toną.
Sulaukiu žmonių klausimų – vieni tai daro anonimiškai, o koks 30 proc. klausia viešai ir net nustebina jų atvirumas ganėtinai intymiais klausimais. Savo nuomonę publikuoju, kai pati turiu tokio tono atsakymą, kokio noriu, nes labai lengva šias temas suvulgarinti, žmogų sugėdinti. Tai ir visuomenėje jautrios temos, kurios, be kita ko, yra ir labai politizuotos.
– Ar „Ne kopūstų vaikai“ kalba tik apie vaikų lytiškumą?
– Ir taip, ir ne. Tikrai daug sėkmingų įrašų, rodos, net nesusiję su vaikais – apie pavardžių pasirinkimą, nimfomaniją ar seksualumo istoriją. Tikslinė auditorija yra lytiškumo ugdymas vaikams, bet apskritai turime patys suaugusieji suprasti, kas yra žmogaus lytiškumas, kuris nepriklauso nuo amžiaus.
Ką gali papasakoti vaikams, jei pats nežinai, o jie labai greitai pajunta abejonę, netikrumą ir pradeda ieškoti informacijos kitur. O lytiškumo ugdymo temomis turėtume pirmiausia kalbėtis namuose.
– Mokykloje lytiškumo pamokos dažnai būna nekompetentingos, o mes tėvai galbūt taip pat negalime nieko duoti vaikams ir kaltiname mokytojus. Užsisukęs ratas – kas turėtų duoti?
– Mes, tėvai, norime auginti ne kopūstus ir būti ne kopūstais. Lietuvoje švietimo sistema lytiškumo ugdymui dėmesį skiria tik oficialiuose dokumentuose, o mokytojai palikti likimo valiai tai integruoti, kaip tinkami, o kvalifikacijos neturi. Nėra bendro susitarimo, kokį lytiškumą – katalikišką, PSO, tradicijomis grįstą ar mokslu norime ugdyti vaikuose.
Man norėtųsi empatiškai pažiūrėti į mokytojus, nes, nors jie kaltinami, jų situacija nepavydėtina. „Ne kopūstų vaikai“ grupėje daug mokytojų, kurie patys bando sužinoti, išdrįsta įtraukti vaikus, todėl negaliu sakyti, kad nieko nevyksta, yra nuostabių, šviesių žmonių.
– Kaip manote, kada ir ar išvis bus tai svarstoma?
– Tai yra politika. Žmogaus teisių organizacijos nemažai tikisi iš dabartinės valdžios, o lytiškumo ugdymas yra viena iš žmogaus teisių temų. Tai yra jaunų žmonių teisė į informaciją, nes tai įgūdis, kaip apsaugoti savo lytiškumą ir mėgautis juo, kurti sveikus lygiavertiškus santykius. Tai teisė, ne privilegija.
Gaila, kad nėra žmonių, kurie būtų atsakingi ministerijų koridoriuose už šias temas. Suprantu, kad tai yra ir dėl kompetencijų trūkumo. Trūksta supratimo, kodėl ši disciplina tokia svarbi, nes jos egzaminas yra ne baigiamųjų egzaminų dieną, o visas gyvenimas.
– Nuo kokio amžiaus reikia pradėti su vaikais kalbėtis apie lytiškumą?
– Su vaikais apie tai pradedame kalbėti kai jie gimsta, norime ar nenorime to. Kai prausiame, keičiame sauskelnes, juk kalbame apie jų kūną, vardijame jo rankytę, kojytę, o ir trijų mėnesių kūdikis turi lytinius organus. Ar mes juos ignoruojame, ar įvardijame – tai jau yra mūsų pasirinktas ugdymo kelias.
Intymioms vietoms mes, suaugusieji, esame sukrovę daug seksualių poteksčių, bet vaikai jų nežino, todėl raginu mąstyti apie visa tai, kaip apie normalias kūno funkcijas, o paaiškindami padedam vaikams suprasti pasaulį.
Apie tai, kaip atsiranda vaikai, saugumo internete dėl pornografijos reikia pradėti po truputį, vaikui suprantama kalba nuo penkerių metų. Vaikai šiame amžiuje darosi daugiau socialūs, turi daugiau dialogų su aplinkiniais, bando išsiaiškinti pasaulį ir iš aplinkos ima girdėti įvairių žinių ir apie lytiškumą. Dauguma tėvų pamiršę, kaip jie aiškinosi, bet absoliutus faktas – apie lytiškumą kalbama.
Tad tam, kad sukurtume vaikams saugią aplinką, parodykime vaikams, kad galime kalbėtis ir šiomis temomis ir mes svarbiausias jų žinių šaltinis. Jeigu norite arba jei vaikas klausinėja pats – galima pradėti ir anksčiau. Svarbu jaustis patogiai, kalbėtis nuoširdžiai ir taip, kad vaikai suprastų.
– Kalbant apie lytiškumą labai dažnai išlenda stereotipų problema. Kaip mes galime auginti vaikus be stereotipų jei patys mąstome labai stereotipiškai?
– Taip, mes mąstome stereotipiškai ir niekada negalėsime mąstyti nestereotipiškai. Mes galime tik stiprinti imunitetą stereotipams – žinotume, kad jie yra, kaip jie veikia, kokie jie ir kodėl tai negerai.
Dažniausiai stereotipai kalbant apie mažus vaikus yra, kad mergaitės yra princesiškos, berniukai – super herojai. Vieni tai sureikšmina, kiti ne, bet žaidimai, spalvos, knygų ar filmukų herojai, žaislai, visi šie nekalti dalykai susideda į visumą ir baigiasi replikomis „Tokia graži mergaitė ir taip negražiai elgiasi“ ar „Toks didelis berniukas ir taip bliauna“.
Vaikai taip po truputį išmoksta, kokia yra mano lytis, kaip ji turi elgtis, atrodyti, kas jai turi būti įdomu. Tai lemia kad daugelis mergaičių apie šeštuosius metus pradeda galvoti, kad jos ne tokios protingos, kaip berniukai. Tai labai liūdnas ir nesąžiningas dalykas!
Berniukų problematika kita – jie supranta, kad neturi būti jautrūs ir rūpestingi, o tai ateityje lemia žemą emocinio raštingumo lygį, nesugebėjimą rūpintis savo emocine sveikata, kreiptis, kai reikia pagalbos, destruktyviu elgesiu. Žinoma, šios tendencijos šiek tiek švelnėja, bet jos dar yra. Rodos, nekalti dalykai vaikystėje, turi rimtas pasekmes suaugus.
– Kaip galime tai keisti – kokie maži įpročiai, kuriuos darytume mes, būtų pavyzdys vaikams?
– Rodykime vaikams, kad pasaulis yra įvairesnis, nei įpratę matyti stereotipais. Yra daugybė lyderiaujančių moterų ar vyrų besidarbuojančių įvairiausiose srityse – akcentuokite tai. Jei rodote vaikams filmą, kur policijos būryje yra moteris, pabrėžkite tai. Lygiai taip pat kalbėkime apie išvaizdos standartus. Ne dirbtinai baksnokite pirštu į nuotrauką „apkūni mergaitė“, bet kurkite kultūrą, kurioje atspindėti įvairiai atrodantys įvairių lyčių, rasių žmones.
– Šiek tiek lytinio ugdymo pamokų vedėte ir LRT „Įdomiosiose pamokose“ ir tai sulaukė didžiulio tėvų pasipiktinimo, kad vedate vaikus iš kelio. Kaip reagavote?
– Sulaukėme „Tėvų forumo“ reakcijų ir net sunku ką ir komentuoti. Smagu, kad Vaikų linija, Jaunimo linija, Lietuvos žmogaus teisių centras ir dar įvairios organizacijos dalijosi ir mus palaikė. Smagu, kad vis daugėja tėvų, kurie buriasi į bendruomenes, nes tiki mokslu pagrįsta informacija, nori kitaip auginti vaikus.
– Užkabinate labai kontraversiškas temas, pavyzdžiui, apie lesbiečių vaikus, homofobiškas patyčias. Kodėl renkatės tokias aštrias vietas?
– Temos yra aštrios, bet jos yra reikalingos. Kai mes dirbame lytiškumo ugdymo srityje mokyklose – susiduriame su paauglių klausimais, kurie patiria labai daug įtampos dėl homofobinių patyčių. Pakanka mergaitei trumpai nusikirpti plaukus ir net nepaisant jos seksualinės orientacijos iš jos šaipomasi, kad yra lesbietė.
Noriu kalbėti ne tik apie patogias ir populiarumo pritraukiančias temas, bet ir kapstyti giliau. Tai paslėpta bomba, nes vaikai išgyvena viską vieni atskirtyje. Nebūtina būti homofobu, kad palaikytum patyčių kultūrą. Norisi, kad jie išgirstų frazių ar bent pagautų palaikantį žvilgsnį, kad jie nėra vieni ir turi vilties šiame gyvenime.
– Jūs pati esate mama – auginate du sūnus. Kiek jiems metų ir kaip teoriją pritaikote praktikoje ugdant jų lytiškumą?
– Mažajam pusantrų, o vyresnėliui – treji ir jis yra vadovėlinis vaikas, kuris nuo tada, kai pradėjo koordinuoti rankų judesius, labai mėgo liesti odą, glostyti kūną. Pradėjęs kalbėti nemažai klausinėjo ir apie lytinius organus, ir kodėl reikia liemenėlės, kodėl tėtis turi penį, o mama ne. Su vaiku kalbu jam suprantama kalba ir matau, kad vaikas mato, kad kalbi atvirai, nuoširdžiai ir visai nesijaudina. Vaikas tai priima, kaip dar vieną temą – kodėl dangus mėlynas ar sniegas šiandien nelimpa. Smagu matyti praktikoje, kad teorinė bazė veikia.
Kitas svarbus mokymas – ribų nustatymas, kai kurie prisilietimai gali būti nemalonūs, tu turi pasakyti, kad nepatinka, kitas turi liautis. Jis jau įsisavina šią taisyklę ir tikiu, kad šie pagarbūs santykiai augant bus dar svarbesni.
– Tai ar labai blogai vadinti lytinius organus įvairiais mažybiniais pavadinimais?
– Nesu tokia griežta šiuo klausimu. Laikausi nuostatos, kad galima kalbėti apie tas temas negėdinant savęs ir jei jums patogu vartoti kitus žodžių variantus, sakykite. Svarbu, kad žmogus užtikrintai žinotų ir jų anatominius pavadinimus. Kodėl vaikai juokiasi išgirdę par pamokas vulva ar penis? Jiems gėda tų žodžių, bet tą gėdą jie perėmė iš savo tėvų. Svarbu įtraukti tas temas, nuimti gėdos ir nejaukumo atmosferą.
– Ar galima į lytiškumo ugdymo traukinį įšokti vėliau, kai vaikams, pavyzdžiui, paauglystė?
– Galima. Tiesa, vieni vaikai apsimeta, kad negirdi, o kiti nuoširdžiai klauso. Net jei atrodo, kad vaikai negirdi – jie girdi, todėl kalbėkite namuose šiomis temomis nemoralizuojant, nepamokslaujant ir išgirstant vaiko nuomonę.
- Akvilės kuriamą turinį galima rasti:
- www.facebook.com/groups/nekopustuvaikai
- https://www.instagram.com/nekopustuvaikai/
