– Atrodo, kad esate kupina džiaugsmo ir atsipalaidavusi. Kokia esate mama?
– Aš esu laiminga būdama mama. Laiminga leisdama laiką su vaikais. Man mano vaikai, kaip sakau, yra draugai, partneriai su kuriais man yra smagu ir jei klausia, kaip randu laiko sau, man toks klausimas nekyla. Nejaučiu, jog mano laikas tuo momentu bėga pro šalį ir jis yra ne mano.
Jei turėtume maišą pinigų su mielu noru leisčiau laiką tik su vaikais – keliaučiau, būčiau... Neturiu minčių, kaip pabėgti pagaliau į darbą, kad pailsėčiau nuo jų. Galbūt būsiu nepopuliari, bet esu tokio požiūrio.
– Esu skaičiusi jūsų labai gražų pasakymą, kad kokybiška motinystė yra tas pats, kaip sėkminga karjera, o aplinkiniai dažnai laukia, kad prisistačius mama, paminėsi kuo dar dirbi Vis dar taip manote?
– Taip. Manau, kad šios mintys kyla iš mūsų nusipiešto socialinio paveikslo. Kažkodėl, būti mama yra laikoma, kad yra tolygu tarnavimu kažkam, vargui, jaustis nelaimingai.
Socialiniuose tinkluose dažnai kritikuoja, kad nepasakojame apie motinystę, kai būna sunku ar blogai. Nežinau, visą laiką sunku būna tuomet, kai darai kažką ko nemėgsti, kas nepatinka ar ko nemyli. Tai yra bet kokiame darbe. Tai man taip nėra. Man tikrai būna liūdna, kai serga vaikai, kai vyksta kokie nors blogi dalykai, bet tokiais dalykais neverta dalintis, nes taip būna visiems.
– O kaip sekasi karantino metu, kai visi keturi esate namuose?
– Puikiai, kaip ir iki karantino. Kajus į darželį ėjo nedaug. Adelė, kai lankė darželį irgi eidavo tiek, kiek norėdavo – pradžioje mažiau, vėliau daugiau. Dabar ji lanko mokyklą.
Nejaučiu, kad „o, Dieve, mano vaikai namie, kur juos įkišti ar po kokia lova paslėpti?“ Man keistas toks žmonių požiūris ir keista problema.
Kartais, rodos, žmonės ilgiau galvoja prieš pirkdami šunį, ar turės laiko jį vedžioji, su juo būti, užsiimti dresūra. Tai pagalvokite, ar tikrai jums reikia tų vaikų, ar norite užsiimti savirealizacija, keliauti.
– Iš kur semiatės žinių ir kaip formuojate savo nuomonę, kaip auklėti vaikus?
– Skaitau, domiuosi. Aš manau, kad tėvystė yra kaip talentas, gabumas – vieniems tai duota daugiau, o kitiems mažiau. Aš jaučiu, kad man tai taip natūralu ir tas taip patinka. Man tie vaikai yra mano draugai su kuriais turime santykį. O kai darai, kas tau patinka, faktas, kad tam duodi daugiau.
– Ar kyla natūralūs, buitiniai konfliktai?
– Na, nėra kad visi šventi, nesipyksta ir tobulas paveikslas. Visko kyla, bet tai neatrodo tokia didelė problema ir neviltis, nes mes viskam surandame bendrą sprendimą, kalbamės, tariamės.
Pas mus yra interesas į vienas kitą – pas vaikus į mane, mano į juos. Aš nežiūriu į juos, kaip į kažkokius keistus mažus padarus, kurie nieko nesupranta. Aš jiems papasakoju ir savo buitinius sunkumus, klausiu, kaip jie elgtųsi tokioje situacijoje ir jie dalijasi savo nuomone. Kai su vaikais bendrauji, kaip su gyvenimo partneriais, aišku, neužkraunant jiems suaugusių problemų, jie irgi su tavimi bendrauja kitaip. Jie juk labai protingi. Visi vaikai protingi, turintys atjautos ir tik nuo mūsų priklauso, kaip mes jiems formuojame tą bendravimo modelį.
– Kokios taisyklės jūsų namuose ar tarpusavio bendravime?
– Mes neturime jų, kad būtų labai aiškios ir problemų sprendimas visad būtų vienodas. Aš stengiuosi palikti mažą spekuliacijos lauką – jei sakai, kad reikia daryti taip ir taip, tai rodau savo pavyzdžiu ir laikausi reikalavimo. Jie juk labai protingi ir kartą sau pakišęs koją ir leidęs kažką, paskui turėsi pasekmes. Nepasiteisinsi, kodėl vieną kartą sakai vienaip, o elgiesi kitaip.
– Kokias savybes vaikuose išugdyti?
– Man svarbu, kad vaikai ir žmonės būtų, kaip aš vadinu, orientuoti aplinkoje – pastebi save, kitus, aplinką, suvokia iš šalies, kaip jie atrodo ir kas yra palink. Vaikai yra dideli egocentrikai ir kitų nemato, todėl labai skatinu orientavimąsi aplinkoje. Empatija ir atjauta yra pakankamai įgimtos savybės, bet jei su jais bendrauji žmogiškai, tai jos irgi auga, nes turi lauką kur realizuotis.
– Ar daug dėmesio gebėjimų ir talentų vystymui?
– Taip, skiriu tam daug laiko ir jėgų, bet stebiu vaiką ir nuo jo priklauso, kaip viskas vyksta. Adelė labai mėgsta lankyti būrelius, lanko tris ir nori ketvirto, bet tai jai patinka, o ne mano sąrašas, kuriame turiu sužymėti varneles.
Nuo trejų ji lankė pianino pamokas, nes mačiau, jog reikia išmokti susikaupti, vystyti smulkiąją motoriką, nes ji turi be galo daug energijos. Kitu atveju išleidi vaiką į mokyklą ir sužinai, kad jis neišsėdi pamokoje. O ką darei prieš tai? Reikia ruošti, stebėti vaiko savybes, pažiūrėti, kaip pakreipti.
– Kokių mitų prieš motinystę – mano vaikas niekada niekada nedarys?
– Vienas didesnių buvo, kad po mėnesio, na dviejų, eisiu šokti. Jokiais būdais nesėdėsiu namuose. Tai griuvo visiškai. O apie pačius vaikus, kažkaip nemąsčiau iš anksto, kokie jie turėtų būti.
– Ar galvojate apie didesnę šeimą? O gal jau auginate porelę, įsigysit šunį ir pakaks?
– Apie šunį galvojame (kvatoja). Būsiu atvira – galbūt būtų smagu, bet reikėtų daugiau pinigų. Jei bandytume uždirbti daugiau pinigų, liktų mažiau laiko tiems patiems vaikams. Taip, kaip aš noriu juos auginti ir ką jiems duoti yra brangu, tad problema yra paprasta. Na, gal ne problema, o situacija.
– Tokia realybė. Vaikai brangu, jei nori duoti ką gali geriausio.
– Ir leisti su jais laiką! Gali kalti pinigą ir tų vaikų nematysi. Juos augins auklės močiutės, kas nėra blogai, bet jei turi karjerą, neturi laiko vaikams, neturi ryšio su jais – išleidai ir išleidai, jie nuėjo. Meilės ubagai, kaip sakau.
Nebadausi iš idėjos. Gerai, kai gali sau leisti, daug kur ir pasisekė, bet jei klausimas apie trečią vaiką – negaliu sau to leisti, nes žinau, kad negalėsiu leisti tiek, kiek norėčiau ir, manau, kad reikia jam užauginti. Tu juk augini ne kambarinę gėlę, o žmogų, pasaulio ateitį. Tai nėra tik reprodukcinė funkcija, kurios tikslas palikti savo pavardę ir keliauja ji kur susigalvos. Taip, vaikai iškeliaus, bet tu miegosi ramiai žinodamas, kad padarei viską, galėjai geriausiai, netingėjai ar darei kažką kito. Tada ir gali sakyti – išėjo, bet tu iš savo pusės padarei viską.
