Svajoja apie pulką anūkų
Pokalbį su Egle pradėjome ne apie motinystę, bet apie močiutes – neseniai moteris tapo mažos mergaitės močiute ir prisipažįsta, kad jei galėtų, turbūt kiekviena mama iškart rinktųsi šį vaidmenį.
„Jausmai – dvigubai stipresni, bet juos išgyveni su brandesniu požiūriu. O vargo – daug mažiau, nes vaikelis juk lieka prie mamos krūties ir ant jos rankų. Manau, kad visiška tiesa, kad moteris, antrą kartą motinystę pajungta močiutės rolėje. Tai labai nuostabus jausmas“, – prisipažįsta E.Vaitkevičienė.
Moteris šmaikštauja, kad šį jausmą planuoja patirti dar mažiausiai 30 kartų – tiek anūkų tikisi iš savo vaikų.
Duoda, bet ir gauna
Šeimynoje vienu metu gali augti nuo 4 iki 8 vaikų, kuriems nėra 18 metų ar jie dar nebaigę mokyklos. Tai vienintelė šeimai artima globos forma, kurioje gali augti didesnės brolių sesių grupės, kaip dažnai pasitaiko šeimose, kurių tėvams apribojamos tėvystės teisės.
„Atsiradus laisvai vietai, gauname prašymus padėti kitam vaikui, bet tas užaugęs, bet kokiu atveju, lieka mūsų šeimos, širdies dalimi, kuris gali grįžti kada tik nori ir jam reikia“, – įsitikinusi globėja.
Todėl šeima neseniai įsigijo šalia esantį namą, kurį po truputį remontuoja tam, kad tilptų visi genties, kaip jie patys save vadina, nariai.
Visuomet būna skeptikų, kurie abejoja, kam reikia rūpintis tokiu kiekiu vaikų, bet Eglei jų nuomonė nelabai rūpi.
„Nekreipiu dėmesio į tuos, kurie sako, kad aš vaikus globoju dėl pinigų ar kitos naudos. Aišku, kad yra nauda – turiu santykį su žmogumi tokį stiprų, kurio dažnai biologinėse šeimose nepavyksta sukurti. Tai labai didelė nauda abiems pusėms“, – kritikams atšauna ji.
Ji džiaugiasi, kad visi vaikai laiko vienas kitą broliais ir seserimis, o ir patys Vaitkevičiai akcentuoja, kad jie yra šeima. Suvienyti ją padeda bendros pramogos, atostogos ir įvairios veiklos. Pavyzdžiui, prieš Kalėdas Eglė paruošė Advento kalendorių su šeimą apjungiančiomis laisvalaikio užsiėmimais Namuose jie atidarė SPA saloną, rengė egzotiškus vakarėlius, ragavo įvairius patiekalus.
Reikia atsikratyti egoizmo
Dabar vis dažniau kalbama apie tėvystę, kaip išugdomą dalyką, bet Eglė šypteli, kad per tiek metų ji įgijo tiek patirties, išgyvento tiek skirtingų situacijų, paauglysčių, kad sprendimai gimsta savaime.
„Per tūkstantį sprendimo būdų randu tą, kuris tinka būtent tam vaikui, nes kitam gal netiks. Viskas atsiranda tik per ieškojimus ir tikėjimą, kad yra būdas padėti ir išspręsti. Esu įsitikinusi, kad tas būdas yra per meilę, dėmesį ir pozityvią tėvystę, bet ne per pyktį, griežtus rėmus ir taisykles. Manau, kad kol žmogus laimingas, jis ir elgiasi teisingai“, – dalijasi nuomone E.Vaitkevičienė.
Ji įsitikinusi, kad motinystėje ir tėvystėje pats teisingiausias kelias yra pirmiausia auklėti ir keisti save. Jei kažko reikalaujame iš vaiko, prieš tai turime to paties reikalauti iš savęs ir tik tada galime įvertinti, kaip tai yra sunku.
„Matau, kaip ir aš keičiuosi. Globa yra labai didelis egoizmo atsikratymas – nesu tobula ir reikia save tiek lankstyti, minkyti, kad galėčiau būti tas žmogus, kuris gali padėti vaikui. Meilės kartais negana, kartais reikia savęs lankstymo prisitaikant prie situacijos, o suaugusiems itin sunku keistis. Ir man sunku, bet kai yra tikslas, matai rezultatus, tai ir darai“, – atsidūsta ji.
Gyvenimo pamokos ir dovanos
E.Vaitkevičienė ne kartą pasakojo, kaip apie globą svajojo nuo paauglystės: „Aišku, tada atrodė, kad tai turi būti maža mergaitė.“
Gulėdama ligoninėje su antra dukra susipažino su vaiku, kuris ten buvo be mamos. Pagimdžiusi trečią vaiką, ji suprato, kad privalo būtent jam suteikti namus. Tiesa, beglobis mažylis turėjo brolį ir sesę. Po ilgų biurokratinių sprendimų per kelerius metus iš penkių asmenų šeimos, Vaitkevičiai išaugo iki aštuonių.
„Nors gimdžiau tris, sąmoningai pastojau vieną kartą, o visi kiti buvo netyčiukai. Taip ir su globojamais vaikais – vaiko ieškojome kartą, o visi kiti netyčiukai. Tiesiog, aš manau, mes priėmėme viską, kas nutiko gyvenime atviromis širdimis. Viskas, kas nutinka yra arba pamoka, arba dovana. Tai ir pamokos reikalingos, ir dovanų labai norisi“, – šypteli moteris.
Nepamiršta skirti laiko sau
Aišku, namuose, ypač karantino metu, besitrinant tokiam didžiuliui kiekiui žmonių, būna ir pykčių, ir kivirčų, bet, kaip sako Eglė, „juokas mus išveža“.
Ji pati jau seniai išmoko jautriai stebėti savo emocijas ir supratusi, kad norisi pradėti rėkti dėl indų, nepadėtų į kriauklę, leidžia sau atsitraukti ir atsipūsti.
„Labai dažnai pabėgu į feisbuką, o vakare, kai baigiasi buitis – į batus ir į laukus. Valandą dvi pasivaikščioti yra labai gerai. Norėčiau dieną pasivaikščioti į tuos gražius miškus pasižiūrėti, bet užsisukusi buityje. Kitas dalykas – galiu sau leisti pamiegoti dienos metu. Dažniausiai to nedarau, bet gera žinoti, kad galiu uždaryti duris ir visi vaikščios ant pirštų galiukų, nes „mama miega“, – kvatoja ji.
Paauglystė – lyg geras filmas
Šiuo metu namai pulsuoja nuo hormonų – daugelį šeimos narių sudaro paaugliai ir tik viena septynmetė.
„Dievinu paauglius. Man ta jų emocijų kaita, tai lyg filmo žiūrėjimas – žiūrėk, čia žydi, čia žaibuoja. Šypsojosi, šypsojosi ir nuo mažiausio žvilgsnio trenkė durimis, užsidarė kambaryje. Tai, kaip gero filmo žiūrėjimas – nori sužinoti kas bus kitoje serijoje“, – kvatoja moteris.
Jos nuomone, paaugliai dažniausiai elgiasi taip, kaip juos spaudžia aplinka ir kokiais jiems leidžia būti. Eglė tiki, kad atvirumas ir pokalbiai padeda rasti tarpusavio ryšį. Be to, verta prisiminti, kokie mes patys buvome paauglystėje.
E.Vaitkevičienė džiaugiasi, kad tarp jos ir vaikų didelių barnių nevyksta ir pakelti balso tonu kalbėti reikia retai.
„Pasakau ir griežčiau, bet dažniausiai diskutuojame. „Ką darome? Peržiūrėjau tavo „Tamo“, nusidažiau žilus plaukus. Kaip spręsi šią problemą?“ Aš visada vaikams galiu padėti, esu pasiekiama, bet nesprendžiu problemų už juos“, – šypteli ji.
Skiria laiko savanorystei
Eglė yra ne tik globėja, bet ir veltinio amatininkė, kurianti vilnones šlepetes pavadinimu „Kojos šiltai“.
Gruodžio mėnesį užplūdus užsakymų bangai, teko velti ir iki trijų ar keturių nakties, bet moteris nesiskundžia, nes tai padeda šeimynai gyventi patogiau.
„Kojos šiltai“ yra mūsų sviestas ant duonos – gerbūvis, pramogos, kelionės... Visa tai yra išvelta. Man pasisekė, kad turiu prabangą dirbti namuose“, – džiaugiasi ji.
E.Vaitkevičienė taip pat skiria laiko savanorystei – yra „Sidabrinės linijos“ savanorė ir bendrauja su senoliais.
„Nors mano tikslas, kad pašnekovė padėtų telefono ragelį su šypsena, bet tuo pačiu aš ir gaunu iš jos ne ką mažiau. Tą bendrystės jausmą ir gerumą nešiojuosi ne vieną valandą po pokalbio. Taip ir globoje, ir kitose savanorystės formose – duoti smagiau nei gauti, nes duodamas gauni“, – teigia ji.
Linki daugiau lengvumo
Pati didžiausia Eglės, kaip turbūt ir daugelio svajonė, kad greičiau atsileistų karantino gniaužtai.
„Turime dar vieną šeimos svajonę – nuvažiuoti visi į kalnus, bet turbūt dar šiemet nepavyks. O šiaip, jokių ateities planų nekuriame, kaip ir iki šiol. Jei atsitiks, kad likimas atvairuos kažkokį vaiką, jei turėsime vietos – priimsime. Kitas mano asmeninis tikslas – neišsibarstyti. Visi vaikai, kurie užauga, grįžta namo ir mintimis, ir fiziškai, ir kasdieniais skambučiais. Ta linkme ir važiuosime toliau“, – tikisi E.Vaitkevičienė.
O tėvams, kurie mano, jog tėvystė yra beprotiškai sunkus darbas atimantis visas jėgas, Eglė linki prisiminti vieną žodį, kurį ji net išsitatuiravo ant rankos – „Lengvai“.
„Linkiu, kad viskas būtų lengvai, o tai priklauso tik nuo mūsų. Aš tikiu, kad bet kokia sunki situacija yra šio momento sunki situacija ir tai nieko nesako apie vaiko ateitį. Pirmiausia, nepamirškite mylėti save, nes jei nemylime savęs, nemylime ir kito. Galime aukotis sunkiai dirbti auginant, bet nebus to lengvo požiūrio į gyvenimą. Todėl siūlau džiazuoti ir mėgautis kiekviena akimirka. Kaip ir minėjau – arba pamokos, arba dovanos. Jei šiandien sunku, pagalvokite, ką galėčiau iš to išmokti ir daugiau ši situacija niekada nebekels jokių sunkumų“, – linki 14 vaikų mama Eglė.
