– Dar prieš užklumpant pandemijai buvote įkūrusi drabužių ženklą „In Mood“ – kaip kilo ši idėja?
– Idėją, galima sakyti, parsivežiau iš emigracijos – ketverius metus teko gyventi Jungtinėse Karalystėse, Niukastlo mieste.Ten nusišypsojo galimybė prisidėti prie vieno seniausių komisų – butikų mieste (o gal ir visoje šalyje) veiklos, išskirtinai prekiaujančio autentiškais, prieš tai dėvėtais top vietos ir pasaulio dizainerių drabužiais.
Jį dar septintojo dešimtmečio pradžioje įkūrė kelios draugės ir štai praėjus beveik penkiasdešimčiai metų ten vis dar darbavosi viena iš jų – 70 metų peržengusi, bet visada kaip nuo podiumo nulipusi Penny. Jai pačiai sunkiai sekėsi prisijaukinti šiuolaikines technologijas, tad aš pradėjau rūpintis pardavimais internete ir specialiai tokioms prekės skirtose platformose.
Ko gero, taip ir užsikrėčiau meilės madai bacila: asortimentas keitėsi nuolat, o kiekvieną drabužį ar aksesuarą teko „fotografuoti, „apčiupinėti“, aprašyti iki smulkiausių detalių ir pristatyti virtualioje erdvėje. Kai susiruošėme grįžti į Lietuvą, buvau apsisprendusi – kursiu mados prekės ženklą!
– Kaip sekėsi vystyti šią idėją?
– Turbūt kaip ir kiekvienas kažkokią verslo idėją pradedantis vystyti žmogus pradžioje tryškau entuziazmu. Galvojau, su mano užsidegimu ir su lietuvių meistrų kokybe bus bomba... (juokiasi). Dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kokia buvau naivi. Kiek dar visko išmokti, kiek klaidų pridaryti ir kiek „meistrų“ teko pakeisti, kol gimė pirmas pardavimui tinkantis drabužis.
Ir jei ilgainiui keliai nebūtų susikirtę su tikrais drabužių konstravimo ir siuvimo amato žinovais, vargu ar iš viso būtų išsipildžiusi „In Mood“ idėja. Vystyti patį prekės ženklą sekėsi įvairiai, būta geresnių metų, ir prastesnių. Bet per beveik penkerius metus susiformavo nuolatinių klienčių ratas, aplankytos madai skirtos padoros-mugės visuose Lietuvos miestuose, drabužiais prekiauja keletas butikų Lietuvoje ir užsienyje, jų galima rasti tarptautinėje platformoje „Etsy“.
– O kokia pagrindinė jūsų profesija?
– Iki emigracijos aštuonerius metus dirbau biure didelėje įmonėje. Nors pagal išsilavinimą esu teisininkė, pagal šią profesiją dirbau tik iš dalies – mane visada labiau traukė rinkodara, pardavimai, dirbau vadovaujantį darbą nekilnojamojo turto pardavimų srityje.
Lemtingu savo gyvenimo posūkiu galiu vadinti sprendimą laikinai išvykti paskui būsimą vyrą į svečią šalį. Mes, lietuviai, dažnai esame linkę manyti, kad jei jau pirmame kurse pasirinkau specialybę ar baigęs mokslus įsidarbinau vienoje srityje – tai iki grabo lentos. Mini sau tą vagą tiesiai, stabiliai ir, neduokdie, sumąstysi pereiti į kitą vagą, juk vėl teks minti nuo pradžios, o ką tada žmonės pasakys?
Naųjų karjeros perspektyvų paieška prilyginama savotiškam „pralaimėjimui“. Emigracijoje gavau progą paieškoti savęs, buvau atvira įvairioms galimybėms ir tokia galimybė pasibeldė – ėmiausi filmų ir tekstų vertimo. Tai buvo nuostabus, be galo įdomus ir, svarbiausia, glaudžiai su Lietuva susijęs darbas! Iki šiol verčiu įvairaus turinio programą vienam lietuviškam kanalui.
Kadangi tai darbas „iš namų“ ir pati galiu spręsti, kada jį atlikti, suderinti pagrindinę vertimų veiklą su kitais kūrybiniais projektais sunku nebuvo.
– Ir tada, užklupo pandemija. Kas atsitiko?
– Tik kilus pandemijai ir įvedus pirmąjį karantiną, pardavimai sustojo kone pernakt. Tam įtakos turėjo keletas veiksnių. Pirma, žmonės nežinojo ko tikėtis, dauguma nerimavo dėl darbo ir ateities. Natūralu, kad tai žaibiškai atsiliepė vartotojų įpročiams – jie ėmė rūpintis atsargomis, o ne pirkti ne pirmojo būtinumo daiktus. Be to, mano prekės ženklas yra labiau orientuotas į formalų, ne kasdienį stilių, drabužių kaina nemaža. Kam reikia naujo kostiumėlio dirbant iš namų?
Antra, duris užvėrė fizinės prekybos vietos, atšauktos įvairios mugės, kuriose prekės ženklai realizuodavo nemažą dalį savo produkcijos. Pandemija paveikė ir užsienio rinkas, ženkliai sumažėjo pardavimų tarptautinėse platformose, o į kai kurias šalis siuntų nebuvo įmanoma išsiųsti dėl sutrikusios pašto veiklos.
Bet į antrąją metų dalį rinka kiek išjudėjo, matyt, vartotojai apsiprato su aplinkybėmis, įgudo apsipirkinėti internetu, nustojo save griežtai riboti, kaip tą darė metų pradžioje.
– Kaip kilo mintis tęsti tą papildomą veiklą? Gal tiesiog galėjote koncentruotis į pagrindinį darbą?
– Pandemijos metu naujų drabužių gamyba visiškai nutraukiau, pirma teko sukti galvą, kaip realizuoti esamą produkciją. Tad susiklosčius tokioms aplinkybėms, labai džiaugiausi, kad turiu pagrindinį darbą – jis tapo tikru išsigelbėjimu karantino metu netekus pajamų iš individualios veiklos. Galima sakyti, kad kaip tik koncentravausi į pagrindinį darbą ir po truputį pradėjau mąstyti bei vystyti naują projektą „KodasLT“ – virtualią ervę Lietuvoje kuriantiems ir lietuviška produkcija besidomintiems žmonėms.
– Pradėjote bendrauti su kūrėjais ir kokios nuotaikos vyravo toje barikadų pusėje?
– Dar prieš atsirandant tinklalapiui www.kodaslt.com palaikėme draugiškus santykius su kitais bendraminčiais kūrėjais. Nedidukė ta mūsų Lietuva, natūralu, kad sukdamasis vienoje srityje susibendrauji.
Žinoma, vos užklupus pandemijai, pirmaisiais mėnesiais, nuotaikos buvo niūrios. Dauguma, ypač kalbu apie drabužių gamintojus, susidūrė su panašiais sunkumais, kaip ir aš. Sunkiausia, ko gero, buvo tiems, kam ši veikla yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Bet, manau, praėjus kuriam laikui ir tapus akivaizdu, kad pandemija niekur greitai nedings, prekės ženklai tiesiog ėmė ieškoti kitų būdų „išgyventi“. Juk ne veltui sakoma, kad išlieka ne stipriausi, o tie, kas geba prisitaikyti.
– Kaip gimė „KodasLT“ nuo... iki?
– Kai durys užsidaro, atsiveria langas... Internetinio tinklalapio, skirto tik Lietuvoje sukurtiems gaminiams, idėja kirbėjo jau labai seniai. Turėjau patirties prekiaudama keletoje virtualių platformų, kurios buvo skirtos tam tikrai gamintojų ar produktų kategorijai. Vis pagalvodavau, kad norėčiau plėtoti panašų projektą Lietuvoje, kuriame galėtų prisistatyti įvairūs prekės ženklai ir kūrėjai.
Pati vystydama prekės ženklą patyriau, kaip sunku veiklos pradžioje būti pastebėtu, kiek įdirbio ir lėšų tai reikalauja. Būtina pabrėžti, kad ir iki „KodasLT“ virtualioje erdvėje buvo lietuvių kūrėjus ar tautodailininkus ir amatininkus vienijančių iniciatyvų, grupių socialiniuose tinkluose, apie juos rašančių tinklalapių, kurie visi dirbo ir tebedirba labai svarbų darbą.
Tad nieko naujo neišradau, bet nusprendžiau padaryti savaip. Galvoje seniai turėjau aiškią viziją, tik neatsirasdavo laiko jai įgyvendinti. Ir kaip ironiškai beskambėtų, negalėjo būti tinkamesnio laiko už karantiną. Pirmiausia dėl to, kad atsirado laisvo laiko nuo pristabdytos kitos veiklos vystymo, antra – nuoširdžia vyliausi, kad šis projektas bent maža dalele padės nelengviausią metą išgyvenantiems lietuviškiems prekės ženklams. Tad atsisėdau prie kompiuterio ir pradėjau kurti – tinklalapis startavo 2020 m. balandžio gale.
– Kiek investavote į šį projektą – laiko, lėšų?
– Projektas buvo įkurtas minimaliomis lėšų ir maksimaliomis noro ir laiko sąnaudomis. Pirmiausia, nusprendžiau įkurti tinklalapį, tada imtis socialinių paskyrų feisbuke ir instagrame vystymo. Nusisamdyti internetines svetaines kuriančios įmonės ar socialines paskyras administruojančios agentūros lėšų neturėjau. Tad viską teko daryti pačiai.
Šiuo metu matoma internetinė platforma, pradedant dizainu, baigiant turiniu yra sukurta mano pačios. Prisipažinsiu, teko nemažai pasigilinti į įvairius virtualius procesus ir ne kartą susipykti su kompiuteriu (juokiasi), bet su laiku visko išmokstama.
Vėliau prie manęs prisidėjo dvi nepaprastai šaunios merginos – mano kolegė pagrindiniame darbe Giedrė ir Vaiva. Jos abi patikėjo šio projekto idėja ir pradžioje sutiko prie jo prisidėti visiškai nemokamai, laisvu nuo darbo ir namų metu. Už tai joms esu nepaprastai dėkinga. Šiuo metu didžiausios investicijos yra skiriamos tolimesniam portalo vystymui ir reklamai, šiame etape jau sudėtingiau apsieiti be srities žinovų pagalbos.
– Kiek kūrėjų dabar vienijate?
– Esame orientuoti į kokybę, ne kiekybę, stengiamės užmegzti tvarius santykius su kūrėjais, visiems skirti pakankamai „eterio“ laiko. Šiuo metu portale veikiančioje Lietuvoje sukurtų prekių galerijoje savo gaminius pristato apie penkiasdešimt prekės ženklų.
Bet mūsų veikla tuo neapsiriboja – mes kalbiname kūrėjus, rengiame įvairius straipsnius, temines rubrikas, kuriose pristatome kur kas platesnį ratą kūrėjų.
Pavyzdžiui praėjusį spalį buvome paskelbę keramikos mėnesiu, jo metu pristatėme dvidešimt penkis keramikos dirbinių gamintojus. Tiesa, skaitytojų pačios laukiamiausios yra įvairioms šventėms skirtos teminės rubrikos, kuriose pristatomos įvairios Lietuvoje sukurtų dovanų idėjos.
Štai šiuo metu galite rasti specialią, Valentino dienai skirtą rubriką. Žinoma, kol kas sėkmingiausias mūsų projektas buvo metų gale surengta virtuali kalėdinė mugė, kurios metu savo gaminius pristatė per 80 Lietuvos kūrėjų, viso per 750 skirtingų produktų!
– Kaip galvojate plėstis?
– Kol kas vizija dar nėra pilnai įgyvendinta, bet viskas vyksta natūraliai, pagal finansines ir laiko galimybes. Be to, stengiamės įsiklausyti tiek į tinklalapio skaitytojų, tiek į kūrėjų mintis ir pageidavimus, ko jie pasigenda, kuo dar galėtume būti naudingesni, kaip lankymosi patirtį mūsų portale galėtume padaryti dar patogesnę ir įdomesnę. Nebijau pripažinti, kad buvo padaryta ir klaidų, bet tai augimo proceso dalis.
Šiuo metu mūsų mintys yra nukreiptos į pardavimų funkcijos ir autonominės skelbimų administravimo funkcijos įdiegimą – tai ne tik kūrėjus dar labiau priartintų prie pirkėjo, bet ir leistų smarkiai išplėsti su portalu bendradarbiaujančių prekės ženklų ratą. Kitas tikslas – lietuvių kūrybos pristatymas platesnėms pasaulio rinkoms. Juk mes tikrai turime kuo didžiuotis!
– Na, ir žinoma, mūsų rubrika vadinasi „Versli ir mama“ – visą laiką šalia su jumis buvo jūsų sūnus. Kaip sekėsi derinti veiklas ir jo priežiūrą?
– Kartais galvoju, kad mūsų sūnus žinojo, į kokią šeimą ateina ir sąmoningai mus pasirinko, nes Vladas yra tikrai ramus ir kantrus vaikas. Su manimi jis „dirbo“ dar būdamas pilvelyje, o pirmoje parodoje apsilankė būdamas trijų mėnesių.
Gamybos organizavimo reikalais tekdavo nemažai keliauti, sūnus visada važiuodavo su manimi – laimei, jam patinka važinėtis. Vėliau, ūgtelėjusiam savo darbinėje studijoje buvau įrengusi žaidimų kampelį, kur mielai žaisdavo ir drabužių pamatuoti užsukusių klienčių mažyliai.
Sunkiausia tapo, kai dėl pandemijos studijos teko atsisakyti ir visas darbas persikėlė į namus – atskirti darbo ir šeimos laiką bei erdvę man tapo didžiausiu iššūkiu. Būna save pagraužiu, kad gal skiriu per mažai laiko šeimai. Bet, manau, kiekviena tiek dirbanti, tiek tik motinystei atsidavusi mama susiduria su savais iššūkiais, svarbu kiekvienai atrasti savo kelią ir savo aukso vidurį tarp karjeros ir šeimos.
– Apie ką svajojate, kai baigsis karantinas – tęsite „In Mood“ veiklą ar labiau atsidėsite „KodasLT“? Gal kažkada tai taps pagrindiniu pajamų šaltiniu?
– Vienareikšmiškai, šiuo metu mano prioritetas yra projekto „KodasLT“ vystymas, karštai tikiu šios idėjos nauda ir ateitimi. Manau, vieną dieną tai tikrai galėtų tapti pagrindiniu pajamų šaltiniu.
