– Jei atvirai, iš šalies atrodote labai miela mama – tokia gera, kuri visada šypsosi ir viską leidžia. Kaip yra iš tiesų? Kaip save apibūdintumėte, kaip mamą?
– Labai smagu, kad taip atrodau, nes dažnai sulaukiu tokių žinučių, bet iš tiesų, reikia įvertinti, kaip yra su tais socialiniais tinklais. Aš niekada nevaidinu kažko kito ar savo jausmų, bet ir nededu emocijų, kurios nėra tokios geros, kad norėtųsi kažką filmuoti. Taip ir su vaiko auklėjimu – kai turime rimtesnius pokalbius, jie vyksta tarp manęs ir jos, bet telefono ten nebūna.
Aš tikiuosi, kad Vakarei linksma ir smagu su manimi, bet tikrai nėra, kad viską leidžiu. Turime taisykles, ritualus ir nustatytas ribas, kurias ji puikiai žino.
– O kaip jus apibūdina Vakarė?
– Kai kokioje nors laidoje vaikai kalba apie tėvus, visad pagalvodavau, o ką paaugusi mano Vakarė apie mane pasakytų (juokiasi). Dabar tas laikas, kai atsirišo jos liežuvėlis ir ji kalba, tauška be sustojimo. Išgirstu tikrai įdomių frazių.
Visada juokiuosi, kad mamoms, auginančioms pirmą vaiką, turbūt kiekvienas jo raidos etapas yra pats pačiausias – pirmos savaitės, pusmetis, pirmi metai... Jei paklausi jų, jos pasakys, kad „na, dabar tai labai smagu“. Bet kad ir kaip banaliai nuskambėtų – dabar, kai Vakarei beveik treji su puse, tikrai yra tas etapas, kai smagiausia.
Galiu tai pagrįsti, nes tai laikas, kai su vaikučiu jau pagaliau gali susišnekėti ir jis yra tikrai mąstantis, turintis savo nuomonę, pažeriantis perliukų. Tuo šitas etapas labai žavi.
Ką ji apie mane mano? Ji dabar nuolat žaidžia, kad ji yra mamytė ir vaikšto su savo lėlėmis į lauką, pas gydytoją. Labai juokinga, kai ji pas tariamą gydytoją veda savo lėlę ir gydytoja klausia „mamyte, ar jūs leidžiate žiūrėti filmukus?“, o mamytė, t.y. Vakarė atsako, kad ne, neleidžia. „Mamyte, ar duodate vaikui saldainių?“. Mamytė tikina, kad nedavė (kvatoja). Juokinga, kaip ji įeina į mamos vaidmenį atkartodama mane.
– Galima sakyti, kad jūsų „Instagram“ paskyra yra abiejų su dukra – neslepiate jos veido, mielai dalinatės kartu praleistomis akimirkomis. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?
– Visuomenė labai susiskaldžiusi į dvi dalis – vieni sako, kad viešinti negalima, jokiu būdu neviešintų, kiti nemato tame nieko blogo. Paklausius priešingų argumentų, jei tai pagrįsta faktais, o ne prietarais, tikrai pasidaro baisu ir verta įsiklausyti. Apskritai, pasiklausyti protingų žmonių, kurie turi naudingos informacijos pravartu net jei tavo nuomonė kitokia.
Aš esu kitoje pusėje, kuri pasirinko gyventi taip atvirai dėl to, kad Vakarė nuo manęs yra neatskiriama dalis ir nelabai įsivaizduoju savęs be jos. Žinoma, kad mes neviešiname tam tikrų privačių dalykų – pati niekada nekalbu apie asmeninius šeimoje santykius, neeskaluoju problemų, nesiveliu į skandalus. Taip ir su vaiku – yra dalykų, kurių mes neviešiname.
Iš kitos pusės, Vakarės nekelti neįmanoma, nes mūsų kasdienybė linksma ir norisi tą skleisti. Tebūnie, tas mano turinys tegu būna mamos ir dukros graži draugystė, jų augimas kartu – aš vienaip, ji kitaip.
Mano sekėjai yra malonūs ir pozityvūs žmonės, o jei matyčiau, jog kažkas eina į kitą pusę, elgčiausi kitaip. Ir nors labai nemėgstu populiaraus pasakymo „skleiskite pozityvą“, bet jeigu kažkam sukelia džiaugsmo ta mūsų buitis ir gyvenimas kartu, kodėl tuo nepasidalinti?
– Ar skaitėte tėvams skirtas knygas apie vaikų auklėjimą? Kas jose dažniausiai įstringa?
– Apskritai skaityti mėgstu, bet, prisipažinsiu, esu lengvabūdiška skaitytoja, jei galima taip išsireikšti, nes mėgstu skaityti lengvas knygas – romanus, tokią literatūrą, kuri skatina svajoti, užsimiršti. Skaitau labai vėlai prieš miegą – su draugu turime taisyklę, kad 20 minučių vėlai vakare paskaitome. Su Vakare taip pat daug skaitome vaikiškų knygučių ir jai tai labai patinka. Tik kas liečia psichologines knygas, švietėjiškas – man vertėtų pasitempti ir šitos literatūros „kandu“ mažai.
Viena iš priežasčių yra ta, kad jos esu neskaniai „atsikandusi“, kai laukiausi. Nepamenu, kas tai buvo, bet knyga nepatiko. Suprantu, kad nesąmonė galvoti, kad visos knygos tokios, bet kaip su maistu – apsinuodijus vienu produktu ir negali į jį žiūrėti. Tai panašiai mane traumavo – mečiau ir nusprendžiau, kad nereikia skaityti tokių dalykų.
Jei kyla klausimų – skaitau straipsnius, bet šiuo metu esu priėmusi tokį sprendimą, kad labai dažnai pamirštame savo prigimtį ir verta elgtis, kaip jaučia širdis. Aš labai daug semiuosi iš savo tėvelių nes jie mane išauklėjo ganėtinai gerai (juokiasi). Gal, kiti galėtų prieštarauti, bet iš esmės patys pirmieji principai yra sudėti ir išpuoselėti. Taip ir stengiuosi dukrą auklėti.
Vakarė yra tikrai geras vaikas – labai daug problemų mes neturime. Šiais laikais tiek daug dalykų, kuriuos visi sako, kaip reikėtų daryti, nedaryti, kad net bloga darosi. Kalbant apie vaikų auginimą, tas toks, vadinamas, auklėjimas perspaustas dalykas – ką galima vaikui sakyti, ko negalima, kaip skatinti, ko neskatinti... Jei tikrai visų klausytume, kaip reikia gyventi – iš tiesų, ar tai būtų pakeliama? Mano tokia nuomonė kartais yra atsitraukti ir, manau, mums visai neblogai sekasi.
– Kas svarbiausia jums auklėjant Vakarę?
– Man svarbiausia, kaip man pavyks užauginti šį žmogutį doru žmogumi. Aš turiu dienoraštį, tokią knygelę, kur pasižymiu svarbius dalykus. Kartą šovė į galvą mintis pasižymėti, ko nenorėčiau kad darytų mano vaikas bus užaugusiu žmogumi... (juokiasi).
O šiaip, man svarbu, kad vaikas būtų disciplinuotų, žinotų pareigas, o ne galvotų, kad viskas galima, jaustųsi vadovas suaugusiems žmonėms. Man labai svarbu, kad vaikas jaustų pagarbą ir dėkingumą visiems žmonėms, kurie prisideda prie jo auklėjimo ir dalyvauja jo gyvenime.
– Ką darote kitaip, nei buvo įprasta daryti jūsų vaikystėje?
– Absoliučiai nieko, nes, manau, kad mano tėveliai pasistengė taip, kad seksiu jų pavyzdžiu. Turėjau pareigas, augau linksmai, kūrybiškai, bet žinojau, kad yra dalykai, kuriuos privalau daryti. Buvau auklėjama atsakingai, bet ir turėjau smagią vaikystę – mano mama su manimi daug žaisdavo, statydavo. Tikrai buvau laimingas vaikas.
– Rudenį dukra pradėjo lankyti darželį – kaip sekėsi priprasti prie jo?
– Rudenį pradėjome pratintis, o tada teko nutraukti lankymą... Dabar vėl pratinamės iš naujo. Iš tiesų, tokio, kaip poreikio, kad ji lankytų darželį dienomis ir nėra, man tik svarbu, kad ji bendrautų su kitais vaikais, edukuotųsi, socializuotųsi.
Mano darbo grafikas leistų būti su ja puse dienos, bet bėda, pirmą pusę, nes antroje dienos pusėje prasideda treniruotės. Todėl net kankinuosi su sprendimu, kaip teisingai padaryti, kad vaikas eitų į darželį ir kad aš su ja pabūčiau. Jei vesčiau nuo ryto iki vakaro kasdien, o pati važiuočiau į darbą nuo ketvirtos iki dešimtos, kada mes matytumėmės? Todėl, spėju, mūsų tas darželis bus tik keletą dienų per savaitę.
– Karantino metu pradėjote vesti mokymus nuotoliu – kaip sekasi suderinti darbus ir dukros priežiūrą?
– Pirmą karantiną sakiau, kad nedirbsiu, nes man įdomus darbas tiesiogiai su žmonėmis, kai galiu bendrauti gyvai ir su kompiuteriu nedirbsiu. Bet yra gyvenimas toks, kad pasakyk, ko nedarysi – gyvenimas priverčia. Antrą karantiną, kuris užsitęsė amžinybę, negalėjome sau leisti nedirbti – reikia išlaikyti sales, žmonėms trūksta šokio, tad pradėjau vesti.
Dabar treniruočių yra nemažai, nes vedame visoms amžiaus grupėms: nuo trejų metų vaikų, vyresnių vaikų, šoka suaugusių poros, kurie niekad nešokę ir dabar savo malonumui bando namuose, taip pat solo latino šokiai moterims, kaip pasijudinimas, šoka net senjorai. Taip pat sugalvojome naują grupę – tempimo pratimus, kurie stiprina kūną. Todėl tikrai dirbu nemažai.
Treniruotes vedu kartais iš namų, bet dažniau iš studijos, nes norisi žmonės suteikti jausmą, kad niekas niekur nedingo.
O Vakarytę prižiūrėti padeda mano tėvai – mes labai gerai gyvename, už tvoros kaimynystėje turime senelius, todėl jie visada, kai reikia pažiūrėti. Juokiuosi, kad Vakarytė pusiau auga pas senelius ir tuo labai džiaugiuosi, nors kartais jaučiuosi kalta, nes tėveliai man padeda labai daug.
– Ar dukra mėgsta šokti? Ar vesite ją mokytis šokti ir kada?
– Panašu, kad šiuo metu ji šokti visai nenori. Nuo pirmųjų metų ji augo šokių salėje, treniruotėse, bet ten ji jausdavosi bose – parodydavo, kur persirengti, kur tempimo pratimus daryti... Bet šokti niekad nešoko.
Ji labai mėgsta dainuoti, jei šoka, tai savo kūrybos judesiais. Todėl tikrai neversiu ir žiūrėsiu, kaip pakreipti vaiką ten, kur jai sekasi ir ji eina. Manau, kad atsakingiausia tėvelių užduotis yra vaikus pakreipti ne ten, kur mes norime, bet kur jie linkę. Manau, kad ji tikrai pabandys dainuoti, nes tai daro be sustojimo.
– Kokias savybes atradote savyje, tapus mama? Kas buvo labiausiai netikėta?
– Sunkiausia auginant vaikus yra išlaikyti kantrybę. Aš, kaip visi ar bent daugelis, pratrūkstu ir paskui graužiuosi. Kantrybę labai sunku ugdyti, bet čia svarbu neapsileisti ir nenumoti ranka. O šiaip, kiekviena diena yra naujas nuotykis ir vaikai yra tai, kas neleidžia mums pasiduoti.
