– Iš kur išmokote taip įspūdingai piešti?
– Na, nepavadinčiau, to įspūdingu piešimu – tai labiau laikau eskizais, nei piešiniais (juokiasi). Esu baigusi Vilniaus Dailės akademiją.
– Kaip sugalvojote kurti tinklaraštį „Aš kitaip auginčiau“?
– Tinklaraštis atsirado dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, tai nenorėjau prarasti piešimo įgūdžių. Iki Mėtos atsiradimo, stengiausi piešti kasdien, net iššūkius su kolegomis buvome išsikėlę – kas nepiešia, gauna baudą. Su daile taip ir yra – jei nustoji piešti, sunku vėl prisiversti, ranka nebeklauso, galva nedirba. Be to, šiaip viskas darbe vyksta skaitmenizuotai, tad norėjosi turėti „žemišką“ užsiėmimą, kasdienę rutiną tik sau, kur nėra „ctrl+z“.
Antra, nesinorėjo savo draugų ir pažįstamų užversti vaiko nuotraukomis ar piešiniais. Toli gražu, ne visi tai toleruoja, o susilaikyti pačiai buvo labai sunku.
Na ir trečia – norėjosi sukurti Mėtai dienoraštį. Vaikystės etapas toks trumpas ir viskas greit pasimiršta.
Ilgai dvejojau, ar visa tai daryti viešai, ar tik sau, na, bet jei jau kažką kuri, tai reikia ir parodyti (šypsosi).
O pavadinimas gimė savaime. Yra daugybė mamų grupių, kur jos klausia, tariasi, moko, o ir pati vis gaunu vieną kitą pamokymą iš draugių, giminės moterų, mamos, močiutės, net nepažįstamų. Ir visi tie pamokymai labai skirtingi, kaip ir pačios mamos. Tad supratus, kad visos mamos vaikus augintų kitaip, kad ir ką joms besakytum, supratau, kad tai yra TAS pavadinimas, kuriam atiduosiu savo mintis ir idėjas (juokiasi).
– Daugelis mamų savo bloguose deda nuotraukas, o jūs – iliustracijas. Kaip kilo tokia mintis ir kur semiatės idėjų?
– Taip, pilnas instagramas surežisuotų, retušuotų nuotraukų. Ten toks gražus mamų gyvenimas, tokie geri vaikai, kad atrodo, jog betrūksta vienaragių ir vaivorykščių. Tiesą sakant, aš nesuprantu, iš kur jos turi laiko fotosesijoms, stilistams, rūbų paieškoms, makiažams, kirpykloms, galų gale – namų tvarkymui, o galiausiai – nukraut nuotraukas, atsirinkti, retušuoti, ieškoti tobulo filtro... O jei nesi influenceris, tai tos fotosesijos dar ir brangios. Vis dar atrodo, kad lengviau fotografuoti (kvatoja)?
Man lengviau piešti, nes nereikia pudruotis, galvoti koks rūbas derės, koks fonas, tad lieka daugiau laiko vaikui. O ir mano kasdienybėje nėra tiek erdvės, kad įsirengti bent laikiną gražų kampą fotkinimui.
Su vyru kartais pasijuokiame, kad mes gal net nesutverti fotografavimuisi, nes „normaliai“ mums tiesiog neišeina. Galiausiai, tai, ką piešiu – nenufotografuojama, o išgyvenama. Antraip versčiau vyrą budėti su kamera, o kuris sutuoktinis džiaugiasi girdėdamas: „Būk geras, nufotkink...“. O ir temos ne visos tokios, kurias gali iliustruoti nuotrauka – pavyzdžiui, apie žindymą. Juk nesinuoginsi prieš objektyvą dėl „posto“ arba, kaip nufotografuoti tai, kas vyksta naktį – tiesiog neįmanoma.
Absoliučiai visi piešiniai yra iš gyvenimo, nei vieno neišgalvojau ar kitaip „nesukūrybinau“, tik šiek tiek hiperbolizuoju.
Pradžioje, mintyse buvo pavieniai piešiniai, o dabar jau „matau“ komiksus. Tiesiog, stengiuosi į viską pažvelgti iš šono, net sunkiose situacijose įžvelgti ne sunkumus, o juoką, noriu pasijuokti iš kasdienių žioplysčių ar keistų raidos etapų.
Sakyčiau, tai veikia, kaip meditacija. Pavyzdžiui, gali mesti žindymą supykus, kad vaikas sukioja spenelį ir tau nemalonu, bet gali iš to pasijuokti, jog ieško radijo bangų ir toliau tęsti savo mamišką misiją su šypsena.
– Kokių komentarų sulaukiate iš skaitytojų?
– Čia turbūt geriausia viso to dalis. Žinoma, daugiausiai sulaukiu komentarų „mes irgi tai išgyvenam“ arba pamokymų, kaip kitaip reikia daryti (kitaip auginti). Mėgstu vaizduoti situacijas, apie ką nutylima, rodyti nepatogumus, tad tas susitapatinimas kitoms mamos yra tarsi nuraminimas, kad su jomis ir jų atžalomis yra viskas gerai, jos ne vienos.
O kitas gerumas yra tas, kad jau turiu mini bendruomenę, kuri seka, pataria, padiskutuojame, pasitariame, pamoko, o dar maloniau – kai klausia manęs. Labai tai vertinu ir didžiuojuosi, turėdama tokių solidžių ir protingų sekėjų būrį.
– Tai ne vienintelis jūsų tinklaraštis – papasakokite apie kitus?
– Be šio, turiu dar šiuo metu labai apleistą savo darbinį tinklaraštį „Gliukai“. Ten galima pamatyti keleto metų mano didesnius atliktus projektus.
Taip pat turiu silpnybę iliustracijų knygoms, tad radus laisvą minutę, dalinuosi savo apžvalgomis „Paskaityk_man_mama“. Gerai, kad Mėta mėgsta knygas net labiau už mane, tad kolekciją plėsim stipriau.
– Kokia jūsų pagrindinė profesija/darbas – kada planuojate grįžti?
– Pagrindinė profesija – grafikos dizainerė-iliustratorė. Paskutinius du su trupučiu metų dirbau Kauno savivaldybėje, ryšių su visuomene skyriuje. Taip pat dėstau VDU iliustravimą. Po Naujųjų jau grįšiu dirbti į universitetą, o į pagrindinį darbą turėčiau grįžti liepą, o ar taip bus – dar nežinau (šypsosi).
– Ar negalvojote iš savo iliustracijų kurti knygą?
– Jei kalbate apie „aš kitaip auginčiau“ iliustracijas, tai net nežinau. Kaip minėjau, man čia yra labiau eskizai, nei iliustracijos (juokiasi) Kol kas tikrai nežinau, nors yra mamų, kurios vis klausia, kada bus knyga, bet pati dar nemanau, kad kažkam tai gali būti įdomu ją žiūrėti už interneto ribų. Na, bet niekada negali sakyti „niekada“, gal šaus kokia mintis ir knygai, juk dabar visi leidžia knygas (kvatoja).
– Koks didžiausias jūsų lūkestis, kaip darysite, kai susilauksite Mėtos, ir realybė, kaip iš tiesų buvo?
– Iki sulaukiant Mėtos, galvojau, kad tėvai vadovauja jų augimo procesui, tad galvojau, jog turėsim griežtą ritmą, kad nenešiosiu per daug ant rankų, miegos savo lovytėje, apkeliausime visą Lietuvą, vaikščiosime lauke ištisas dienas, net žinojau kokį maistą ir kada duosiu.
Realybė tokia, kad gyvenam „pagal poreikį“ ritmu, nešiojau, nešioju ir nešiosiu, kiek tik ji norės, miegam kartu, kad nereikėtų budintis maitinant, niekur nevažiuojam, nes ji nemėgsta važiuoti automobilinėje kėdutėje. Net vežimėlyje važiuoti iki metų irgi nemėgo, tad lauko buvo tiek, kiek turėjau jėgų nešti, o maitinimas... nieko ji nevalgo (juokiasi).
Bet visur yra balansas ir pliusų tikrai gavau, gal net aukso puodą laimėjau: ji daug miega, nieko neverčia, nedaužo, nekrausto, neplėšo, žaislus susitvarko. Bet, jeigu kurčiau piešinius apie gerus dalykus, kažin ar rinkčiau sekėjus, iš nelaimių juk juoktis smagiau (šypteli).
– Ar nebijote pritrūkti idėjų? Kur jų semiatės?
– Idėjų pritrūkti visiškai nebijau, nes žinau, kad jau niekada nebus nuobodu, o tai atneš naujų idėjų. Bijau tik vieno – nerasti joms laiko. Jau dabar turiu sąrašą, ką noriu nupiešti, turiu ir piešinių „į priekį“, bet visada prioritetas yra Mėta, o piešiniai ir rašymas – jei lieka laiko. Grįžus į darbus viskas bus kitaip, o kaip – nežinau.
– Kokį keisčiausią patarimą esate „užfiksavusi“ iš aplinkinių, kaip kitaip reikėtų auginti vaikus?
– Keisčiausias ir įdomiausias, turbūt mano močiutės pasakymas, kad jokiais būdais neparduočiau savo vestuvinės suknelės, nes jei vaikas susirgtų, reiktų jį į tą suknelę vynioti. Ačiū Dievui, nepasitaikė progos tai išbandyti. Manau, iš močiutės reikės daugiau patarimų ištraukti, nes tai savotiška edukacija, juk įdomu, kaip buvo anuomet!
Taip pat neįprastas buvo ir priekaištas iš nepažįstamos moters parke, kad jei mergaitei be kelnių leisiu ropot, keliai bus negražūs. Pagūžčioju pečiais, mintyse pasakau „aš kitaip auginu“ ir paverčiu tai piešiniu.
