– Jurgita, papasakokite kaip prasidėjo jūsų, kaip keramikės veikla?
– Dar paauglystėje pasirinkti kuo nori būti, gyvenime yra tikrai sudėtinga. Likimas lėmė, kad galėjau mokytis kirpėjos profesijos. Išėjimas mokytis į profesinio rengimo mokyklą, buvo pirmas žingsnis, kurį žengtama pasijutau žmogumi. Visi mokytojai su manimi elgėsi ne kaip su vaiku, o kaip su sprendimus jau priimančiu žmogumi.
Praėjus kiek laiko, stojau mokytis į savo išsvajotą specialybę: maisto ruošimo technologės t. y. kulinarės-konditerės specialybę. Rodos, ne aš ieškojau darbo, o darbas ieškojo manęs. Taip pat darbe užsimezgė romanas, virtęs į dešimt metų gyvenimo kartu.
Šeimyninis gyvenimas taip susiklostė, kad po 10 metų buvimo kartu teko išgyventi dramatiškas skyrybas. Mažais žingsneliais pradėjau kurti savo verslą. Savo svajones. Gali begales dalykų padaryti greičiau, jei rizikuosi. Gali laimėti ir gali pralaimėti. Bet mano stabdis buvo vaikai. Visų pirma, turėjau rūpintis jais. Aš bijojau, bet man pavyko – įkūriau įmonę „Jurgitėlės amatai“
– Esate trijų vaikų mama. Kaip sekasi derinti motinystę ir verslą? Kokie didžiausi iššūkiai?
– Jei ne vaikai, nebūtų gimusios edukacijos ne tik vaikams, bet ir šeimoms bei paskutinė „Mamoms su mažais vaikais iki 2.5 metų“, kurioje mamos su vaikais kartu leidžia laiką – kol mamos lipdo, o mažieji susipažįsta su moliu ir stebi procesą.
Derinti sekasi visaip. Meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas puikiai. Juk iš tikrųjų taip visada net nebūna. Molio dirbtuves atidariau 2012 metais, tad per tą laiką daug išmokau. Visų pirma išmokau atskirti amžiaus tarpsnius, kada kiek vaikams reikia mamos ugdyme. Tai gyvenimo pamoka kuri tęsiasi amžinai. Net jei su vienu vaiku egzaminą išlaikai puikiai, ne reiškia, kad ir su kitu taip bus. Vaikai yra mano mokytojai ir mano patarėjai. Ir visada stovėsiu už savo vaikus.
– Būrelių veikla šiuo metu apribota. Kaip veiklą organizuojate šiuo laikotarpiu, kokie iššūkiai, atradimai?
– Labiausiai pasiilgstu mažųjų bičiulių iš darželių. Pirmo karantino metu filmavau pamokėles ir talpinau į „Youtube“ kanalą. Šiuo metu filmavimą pristabdžiau, nes norisi bendravimo. Gerai, kad yra tokios galimybės. Su mažaisiais laukiam kada baigsis draudimai, o su mokyklomis bendradarbiauju toliau – keramikos bei plastilino pamokos vyksta per „Zoom“ platformą.
Neformalaus švietimo užsiėmimai taip pat vyksta – prisijungiam nuotoliniu būdu ir lipdom su moliu. Sunku, kai negali gyvai padėti, tačiau turiu pratintis ir ieškoti geriausių būdų kaip lavinti vaikų kūrybiškumą. Juk užsiėmimai nėra vien technika, labai svarbu įgauti pasitikėjimą, išdrįsti eksperimentuoti, ieškoti, bandyti. Puiku, kad šiuo periodu gyvai gali vykti šeimos ar indvidualūs užsiėmimai.
– Gaminate dovanas Kalėdoms. Kokias tendencijas pastebite šiemet?
– Šiemet labiau jaučiasi, kad planuojamos šventės šeimos rate. Klientai dažnai užsisako išskirtines lėkštes, ieško smulkmenų, kaip pradžiuginti artimuosius, kurių nebus šalia.
Metų pradžioje gimė idėja gaminti „Močiutės karūną“, dabar jau prašo dukros, sesers ar su vardu, kad būtų. Džiaugiuosi, kad po truputį vėl grįžta spalvos, juk tai pirmas vaistas gerai nuotaikai.
Man pačiai kuriant patinka jausti, kad gaminį kuri tam konkrečiam žmogui. Esu labai dėkinga kiekvienam, kuris prisidėjo, kad aš galėčiau kurti, realizuoti savo svajones.
Aš pati labai mėgstu eterinius aliejus, tikiu jų galia ir dievinu, kai aplinkui kvepia apelsinu, todėl perkant žvakides, šiuo metu juos dovanoju apelsinų eterinį aliejų ir savo klientams. Laimė man yra apelsinas.
– Esate ryški asmenybė savo įvaizdžiu. Ką jums reiškia ryškus įvaizdis?
– Pirma atsirado ryškūs darbai, o paskui palaipsniui ir pati tapau spalvota. Pati to nesuprasdama, gydžiau save spalvomis. Kokia nuotaika tokios ir suknelės.
Šiaip mane jau baigia įtikinti, kad aš ryškiai rengiuosi. Pati to nepastebiu, nes man tiesiog gera būti tokiai. Aš jaučiuosi puikiai, būdama šiandien tokia. Aš esu aš.
– Šiuo laikotarpiu aktyviai užsiimate kita socialine veikla, kuriate verslo klubą. Papasakokite plačiau.
– Esu smulkaus verslo atstovė. Turiu pakankamai platų ratą pažįstamų, kurie yra tokie patys, kaip aš. Labai norisi bendrystės, palaikymo, patarimų. Turime daug idėjų, tačiau po vieną esi nepajėgus įgyvendinti.
Suradus bendramintę ir pasidalinus mintimis su draugais, sulaukėme didelio palaikymo, kad mūsų miestui reikia smulkaus verslo klubo. Visada visur reikia pusiausvyros. Tokia jau esu, sugalvojau, einu darau, o paskui galvoju. Šį kartą viskas gavosi kitaip. Palengva. Mažais, bet užtikrintais žingsniais gryninamės, kokie tiksliai yra tikslai, vertybės, misija.
Pernai metais išgyvenau didelį sukrėtimą. Žodžiai, kad esu stipri, neguodė. Tikrai kėliau save ir tempiau, kūriau sau gerą nuotaiką ir vis primindavau, kad tai praeis. Man patinka stabtelėti ir paanalizuoti nueitą kelią.
Pastebėjau, kad visą, tą periodą mane lydėjo drugeliai. Piešiniuose, darbuose, ant kalėdinės eglės, projektuose. Kai spontaniškai nusprendėme jį pavadinti „Laisvų drugelių klubu“, klubiečiai neprieštaravo. Gražios ir trumpinio raidės LDK.
Drugelis – tai gerą nuotaiką skleidžiantys sparnai. Sparnai, kurie gali nunešti prie reikiamų žmonių, suburti į skrydį, kuris skleis ne tik grožį, bet ir gėrį. Ar trumpas drugelio gyvenimas? Kiekvienas mes ateiname į žemę padaryti gero kitiems. Gal tik skirtingai suprantame, kas yra gėris. Ir svarbiausia visada išlikti sąžiningu sau.
– Tikrai daug laiko skiriate savanorystei. Kodėl tai jums svarbu?
– Gera daryti gerą. Kai negalėjau paaukoti pinigų, nusprendziau skirti savo laiką. Dabar suprantu, kad laikas yra didžiausias turtas. Turbūt, kad esu mama, save labiausiai atiduodu vaikams.
Iki karantino savanoriavau moterų pataisų namuose, kur rankyčių miklumą lavinome su mažaisiais. Deja, prasidėjus pandemijai užsidarė viskas: darbas, savanorystė su vaikais.
Kai gavau žinutę, kad ieško savanorių ekstremaliai situacijai ilgai svarsčiau. Ir tada gimė klausimas: o kaip aš jausiuosi po karantino? Žinoma, kad blogai, jei nepadėsiu žmonėm.
Klijavau skrajutes, pro langus bendravau su vyresniais žmonėmis, rūšiavau maistą ir net papuoliau į mobilų punktą. Rodos, darau visiškai nereikšmingą darbą, tikrinu, ar žmonės užsiregistravę, bet tai spartina specialistų darbą.
Supratau, kad kiekvienas mes žemėje esame svarbus sraigtelis. Turime stebėti, kad nerūdytume, o jei atsisuko šalia kaimynas, jam padėti. Veiklos tikrai turiu daug. Labai branginu laiką, kai galiu pabūti su savimi. Svarbiausias man žmogus žemėje esu aš. Ilgą kelią teko nueiti, kad suprasčiau tai.
– Rubrika vadinasi „Versli ir mama“, ką patartumėte kitoms mamoms, kurios svajoja pradėti savo verslą?
– Būti savimi ir tikėti tuo, ką daro, gyventi, kvėpuoti tuo. Pasitikėti savimi ir Kūrėju. Kiekvienas mes turime savo kelią ir juo eikime tvirtu žingsniu. Taip, bus visko, sėkmių – nesėkmių pralaimėjimų – laimėjimų. Tikėkite savimi ir tai ką darote. Darykite tai skleisdami gėrį,bet svarbiausia išlikite savimi.
