– Renata, jūsų istorija gniaužia kvapą – nors medikai rekomendavo dėl jūsų širdies ligos neturėti vaikų, auginate juos keturis. Kodėl nusprendėte nesiklausyti jų patarimų?
– Su vyru susipažinau būdama dar 11 klasėje. Jis nuo pat pradžių žinojo apie mano ligą ir abu buvome susitaikę su tuo, kad galbūt neturėsime savų vaikų. Ištekėjau beveik 20-ties ir iki pirmo vaiko, kurį gimdžiau 26 metų, gyvenome dėl savęs, kūrėme gerbūvį. Per tą laiką turėjau dvi širdies „operacijas“ vadinamas AV mazgo abliacijas, bet tai nepadėjo. Daktarai sakė, kad reiks širdies stimuliatoriaus ir turėsiu visą laiką vartoti vaistus.
Gal mano užsispyrimas, kurį turiu nuo vaikystės, gal tikėjimas, kad gali būti geriau, skatino ieškoti išeičių ir nenuleisti rankų. Tada į jas pateko gydytojo Valerijaus Sinelnikovo knyga „Pamilk ligą savo“. Pradėjau skaityt ir gilintis į ligų psichosomatines priežastis, ieškoti atsakymų į klausimą – ką ši liga ir situacija mane moko.
Stebėdama savo reakcijas į iškylančius sunkumus, savo požiūrio į gyvenimą ypatumus, greitai suvokiau ko ta liga mane moko. Turėjau keisti daug ką – išmokau žiūrėti į gyvenimą per teigiamą prizmę, nustojau ieškoti minusų visur, kur jų gal ir nėra, pradėjau džiaugtis gyvenimu ir jo teikiamomis galimybėmis, „atsirišau“ nuo giminės perduotų programų, nes širdies bėdų turėjo nemažai giminės moterų. Tiesiog augdama ir matydama jų reakcijas į iššūkius supratau, kad aš taip nebenoriu.
Tada ir prasidėjo mano sveikimas, kai pasirinkau gyventi kitaip – nustojau naudotis liga, kaip priemone, gauti iš kitų dėmesį ir gailestį. Tai buvo toks stiprus suvokimas, kuris apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis ir dabar juokauju, kad pasveikau per naktį, nes po to nebereikėjo gerti vaistų, nebereikėjo jokių intervencijų, nes širdies ritmo sutrikimo priepuoliai tiesiog nebesikartojo ir taip esu sveika jau apie 15 metų.
Tada ir išdrįsau pasitikėti gyvenimu, savimi ir praėjus keliems mėnesiams pastojau.
– Visa tai išgyvenusi pradėjote vesti mokymus, kuriuose ne tik mokote moteris apie gimdymą, pasakojate apie dar vieną neįprastą dalyką – gimdymą be skausmo nenaudojant epidūrinės nejautros. Kaip tai įmanoma?
– Taip, po trijų gimdymų, kurie pavyko puikiai – buvo sklandūs, trukdavo apie 4-5 valandas ir nejausdavau beveik jokio skausmo, tik įprastus gimdos susitraukimus ir kažką panašaus į pilvo raižymą, panorau dalintis savo patirtimi, kad gali būti kitaip ir tai nėra joks atsitiktinumas, o tik nuoseklaus darbo su savim ir savistabos rezultatas.
Ketvirtas gimdymas iš vis buvo kažkoks kosminis – pati nuvairavau pas gydytoją eilinei apžiūrai net nežinodama, kad jau yra 6 cm atsidarymas, nes nejutau nei vieno sąrėmio.
– Kaip to pasiekti?
– Prisiimti atsakomybę už save, stebėti savo emocijas, reakcijų į situacijas priežastis. Moteris turi būti lyg atviras kanalas per kurį į žemę ateina kitas žmogus.
Kuo daugiau turime vidinių blokų, nusistatymų, nuoskaudų, užslėptų skaudulių, tuo sunkiau vaikui gimti. Tos neigiamų patirčių ir emocijų sankaupos panašėja į sieną, kurią turi gimdamas vaikas pramušti. Tai lyg susiaurėjimas kanale, kuriame vaikas užstringa ir tada jau susiduriame su gimdymo veiklos lėtėjimu, gimdos kaklelio neatsidarymu, skatinimo poreikiu ir panašiais dalykais.
Turime suvokti, kad mes ne vien fizinis kūnas ir esame subtilesnės struktūros, ir šios vienovės suvokimas padeda pasiekti puikių rezultatų.
– Turite paskyras socialiniuose tinkluose šiomis temomis. Ar manote, kad moterims reikia žinių apie dvasingesnį nėštumą, kitokio požiūrio į gimdymą? Kokios temos aktualiausios?
– Feisbuke įkūriau grupę „Dvasingas nėštumas, gimdymas ir auginimas“. Iš karto susilaukiau daug dėmesio ir narių prašymų įstoti, bet netvirtinu visų jų be atodairos. Norėjau sukurti saugią erdvę moterims, kurios į save ir gyvenimą žvelgia ne vien pro fizinę prizmę, kurios gilinasi į savo vidinį pasaulį, emocijas, santykius, bando spręsti problemas gal kiek netradiciškai, nesistemiškai, kartais pasitelkiant vidines įžvalgas, sapnus, gyvenimo siunčiamus ženklus.
Šioje grupėje nerasime įrašų apie čiulptukus, sauskelnes ar dar kažką labai buitiško. Gaunu nemažai padėkų, kad yra tokia grupė, kurioje galima pabėgti nuo buitiškumo ir bent iš dalies atpažinti savyje tūnančią kūrėją.
– Susilaukus vaikų užgriuvo dar vieni netikėtumai – jų ligos. Kas nutiko?
– Eidama per gyvenimą supratau, kad norint tobulėti, reikalingi iššūkiai, kurie grūdina, praplečia suvokimo ribas, verčia gilinti žinias tam tikrose situacijose, stiprina brandą ir turtina asmenybę.
Išbandymai ateina netikėtai, taip nutiko ir su dukra Saule, kuri sulaukusi 3 metų per mėnesį neteko savo šviesių, garbanotų plaukų.
Tuo metu man atrodė, kad išslydo žemė iš po kojų. Maniau, kad viską įmanoma sutvarkyti, mokiau kitus, kad visi negalavimai išsprendžiami, tik reikia rasti priežastį, o laikydama saujose dukros plaukų kuokštus, kurie krito vos prilietus, jaučiau siaubą ir neviltį, kad nieko aš pakeisti ir sustabdyti negaliu.
Kurį laiką per ašaras kelio nemačiau, užsisklendžiau ir bandžiau susidėlioti savyje. Tada prasidėjo gydytojų lankymo maratonas, bet visi sakė tą patį – dukros tyrimai kuo puikiausi, jai nieko netrūksta, priežasties nežinome, tai tiesiog alopecija.
Tai išgirdusi kažkiek nurimau ir įsijungė antras kvėpavimas, kaip dabar paruošti dukrą gyvenimui, kad ji būtų pasitikinti savimi, drąsi ir neprarastų meilės ir pasitikėjimo kitais žmonėmis. Prieš pirmą klasę tėvų susirinkime pristačiau klasės tėvams situaciją, papasakojau apie Saulę ir jos ligą, paprašiau supratimo ir palaikymo. Kol kas galime džiaugtis puikiais rezultatais, nes bendrų pastangų dėka, dukra nepatiria patyčių, auga savimi pasitikinti, drąsi panelė, o tai, kad ji priėmė save tokią, kokia yra, lėmė ir sėkmę bei galimybę dalyvauti tarptautinės reklamos filmavime Šveicarijoje, kur reikėjo mergaitės, kuri neturi plaukų.
Po visko ji pati padarė išvadas, kad jei būtų slėpusis po perukais ar skarele, jei būtų bijojusi būti savimi, būtų nepatyrusi tokių puikių akimirkų.
Kitas išbandymas ištiko prieš metus, kai išgirdome vyriausio sūnaus diagnozę – I tipo diabetas. Tada dar kartą ištiko šokas ir išslydo žemė iš po kojų, nes gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Vos prieš mėnesį buvom palaidoję mano tėtį, kuris mirė nuo vėžio, su kuriuo atsisveikinti buvo sunku, nes po ilgų nesutarimo metų, buvome atkūrę puikius santykius. Viskas vyko kaip kažkokiame filme ar amerikietiškuose kalneliuose, nes iš vienos pusės, viskas sekėsi puikiai – santykiai, darbai, veiklos, nuostabių žmonių ratas, magistro laipsnio siekimas Klaipėdos universitete, iš kitos pusės, kratė gyvenimiškos duobės.
Ąžuolas stiprus vaikinas, greitai perprato ligą, mes uoliai mokėmės gyvent iš naujo, skaičiuoti angliavandenius, insulino kiekį. Pradžia buvo sunki, bet ir vėl tas užsispyrimas, ledlaužio sindromas, neleido sustoti ir pasiduoti. Dar nežinau, kokia šio išbandymo esmė, ką jis mums atneš ateityje, bet žinau, kad tai dar labiau mus sustiprino kaip šeimą, dar daugiau praplėtė akiratį.
Tiesa, Ąžuolo ligos prasidėjo dar kūdikystėje, po pirmųjų skiepų ištikus šalutinėms reakcijoms. Pasireiškė visa puokštė ligų – dermatitas, šienligė, nervingumas, žarnyno problemos, alergijos. Tai skatino kaityti, domėtis, mokytis. Šiuo metu dalyvauju nuotoliniuose endobiogenikos mokymuose, domiuosi neuroedukacija. Tai duoda gerų rezultatų, nes nebepasireiškia visos kūdikystėje buvę ligos, išskyrus autoimuninę ligą.
– Kaip sekasi su tuo susitaikyti ar kovoti? Kaip dabar jaučiasi vaikai?
– Mes su ligom nebekovojam, mes, gal nuskambės keistai, esame joms dėkingi, nes visuomet yra du pasirinkimai – arba sukniumbi ir pasiduodi arba imi tai, ką galima paimti iš tos situacijos geriausio.
Net ir mano širdies liga lėmė, kad patyriau daug pamokų, tapau tuo, kas esu, dėl ko sutinku daugybę nuostabių žmonių. Taip ir su vaikais – susirgus Saulei alopecija, suradome alopecijos asociaciją Lietuvoje, bendraujame su jos nariais, dalinamės patirtimi. Taip pat ir Ąžuolui susirgus diabetu, lankomės Marijampolės cukrinukų susitikimuose.
Taip vaikai mato, kad jie nėra tokie vieni, kad yra tokių daugiau, viskas čia gerai, kiek gali būti gerai, tokiose situacijose. Nesakau, kad neužplūsta liūdesio valandėlių, kai žmogiškai norisi, kad viskas būtų kur kas paprasčiau, bet paliūdime, pakalbame, nutariame, kad turime judėti pirmyn ir priimti gyvenimo pamokas drąsiai, nes kol kas nežinome, ką ir kodėl jis mums paruošęs ateityje.
– Gyvenate kaime – rodos, tokiai veikliai moteriai būtų daug mieliau miesto šurmulys. Kodėl priėmėte tokį sprendimą ir kaip sekasi?
– Manau, kad miestuose ir taip yra daug veiklių ir aktyvių žmonių, o man, augusiai kaime, ūkyje, kur turėjau galimybę bendrauti su proseneliais, seneliais, stebėti jų kasdienį darbą, meilę aplinkai, santykių kūrimą, norėjosi toli nuo to nepabėgti.
Gyvename kaime, už kelių kilometrų miestelyje gyvena tėvai, vaikų seneliai, su kuriais turime galimybę matytis kada panorėję. Manau, kad tai yra labai svarbu – neprarasti savo šaknų, gerbti jas, rūpintis vieni kitais.
Mažame miestelyje vieni kitus pažįsta, man čia lengviau įgyvendinti savo idėjas, o į miestą atvažiuoti darbo reikalas jokia problema. Savo patirtimi dalinuosi važinėdama po Lietuvą ten, kur kviečia, stovyklas organizuoju ne tik Lietuvoje, bet ir Kretoje, Ispanijoje, Anglijoje. Tai darau savo malonumui, nes jaučiu begalinį poreikį bendrauti, burti moteris bendrystei, stiprinti ryšius, dalintis patirtimis. Tai neįkainojama ir galima daryti gyvenant praktiškai bet kur.
Taip pat studijuoju Klaipėdos universitete, siekiu regionų valdysenos magistro laipsnio. 300 km atstumas tik iš pradžių atrodė didelis, bet vėliau pamatai, kad tai turi ir pliusų – kol važiuoji, gali daug ką apmąstyti, priimti sprendimus ramiai, pabūti su savo mintimis.
Vyras yra Marijampolės baikerių klubo „Siena“ narys, todėl dažnai kartu keliaujame į išvykas, renginius, koncertus. Draugų ir pažįstamų ratas gana platus ir įvairiose srityse.
Praktiškai visuose Lietuvos miestuose turiu draugų – internetinių ir realių, tad atskirties nejaučiu būdama čia, kur esu. O kaip bus ateityje, kai vaikai užaugs, kas žino?
– Dar viena jūsų veikla – dienos centras vaikams. Kaip kilo mintis jį įkurti? Ką jame veikiate?
– Dienos centro įkūrimo istorija gana sena, gal 20-ties metų. Kažkada su vyru prie upės sėdėjome ir ten pamatėme žaidžiančius vaikus. Jų buvo gal 5, visi mažamečiai. Vyriausia mergytė, kokių 9 metų, suorganizavo su draugais mums mini spektakliuką – vaidino, dainavo, šoko. Per tas kelias valandas jų niekas nepasigedo, nors vakarėjo ir vėso, niekas nepakvietė jų valgyti ar apsirengti.
Tada širdy kilo įkvėpimas, kad norėčiau vaikams sukurti vietą, kur jie parėję po mokyklos galėtų ramiai paruošti pamokas, pavalgyti, pabendrauti. Tada dar buvau jauna, neturėjau žinių ir supratimo, kaip tai padaryti, o praėjus tiek metų ir susiklosčius aplinkybėms, tokį centrą ir įkūriau.
Čia vaikai ruošia pamokas, mokosi gaminti valgį, esame aplankę Anykščius, Druskininkus, Vilnių ir televizijos bokštą, Kauno pilį, Vinetu kaimą, Lietuvos jūrų muziejų, Molėtų observatoriją ir daug kitų lankytinų vietų, nes, manau, kad vaikams tai yra svarbu augimo, vystymosi, savimonės procese.
Dabar galvoju, kad didžiąja dalimi tai dariau dėl to, kad ir pati buvau toks vaikas, kuris mielai kur nors po pamokų būčiau prisiglaudęs. Mano aktyvus socialinis gyvenimas lėmė, kad įsitraukiau į projektų rašymą, veiklų ir švenčių organizavimą ir sėkmingai tai įgyvendinau.
– Ko palinkėtumėte kitoms mamoms, šeimoms, susiduriančioms su gyvenimo iššūkiais? Kas gali padėti?
– Žinau, kad visi esame labai skirtingi, mūsų visų patirtys skirtingos, todėl vieną receptą visiems rasti, turbūt, neįmanoma. Tik žinau, kas tikrai gali padėti, bet tai nėra labai lengva – išlaikyti save minčių, jausmų, žodžių ir darbų tiesėje. Būtų daug lengviau visiems, jei bendrautume be vidinių kaukių, jei ką galvotume, tą ir sakytume su meile, ką jaustume, tą ir darytume. Taptume tikri, nesumeluoti, o dėl to ir gyvenimas taptų paprastesnis, jame liktų tikri bendrakeleiviai, kurie padėtų kilti aukštyn, o ne temptų „už kojos“ žemyn.
To ir noriu palinkėti – mylėti save, rūpintis savimi ir aplinkiniais ne iš gailesčio ar puikybės, o todėl, kad turite kuo dalintis, siekti savo tikslų drąsiai ir neleisti baimėms nugalėti ir užspausti į kampą. Ir visuomet tikėti, kad gali būti geriau ir, kad tai priklauso tik nuo jūsų pačių pastangų.
Daug kas klausia – kaip tu viską spėji? O aš atsakau – o kas sakė, kad viską? Tiesiog renkuosi prioritetiškai, kas tuo metu man yra svarbiau – siurbti dulkes, ar stovyklauti su vaikais? Skaityti knygą ar plauti indus? Renkuosi širdimi. Buitis niekur nepabėgs, o nepakartojamos akimirkos ir patirtys gali būti prarastos.
Kai vaikų daug, tai iš tiesų lengviau, nei kad buvo tik vienas. Jie dabar komanda, kaip vilkiukų gauja – ir pasiniauja, ir susitaiko, ir žaidžia, ir kuria. Aš tik stebiu ir mokausi. Svarbu nespausti savęs ir nereikalauti daugiau, nei šiuo metu gali daryti. Mes kiekvienas augame kaip asmenybė. Kol buvau „maža“, galėjau rūpintis tik namais ir vaikais. Bet augant, stiprėjant, plečiasi ir veiklų ratas.
Čia galima būtų palyginti ir vaikų augimą – tik ką gimęs kūdiki miega daug, geba mažai, o jo brolis jau po medžius laipioja. Taip ir su tom veiklomis – kuo daugiau darai, tuo daugiau pasidaro, lavėja įgūdžiai, kas seniau buvo sunku, vėliau tampa lengva ir jauti, kad gali dar daugiau padaryti. Svarbu viską daryti savalaikiai, neperšokant savęs.
Daugiau Renatos minčių galite rasti jos kanale https://www.youtube.com/results?search_query=renata+vensloviene
