– Ieškant įdomių herojų ne iš vienos moters girdėjau komentarą – pakalbink Nidą, ji daro tiek, kiek dešimt kitų nespėtų. Ir iš tiesų, jūsų veiklumas motinystės ir moterų srityse neįtikėtinas. Kaip į visa tai įsisukote ir kodėl tai darote?
– Labai malonu, ačiū manimi pasitikintiems ir palaikantiems! Žinoma, kad ne viešųjų veiklų skaičius yra siekiamybė. Pripažįstu, kad veiklų gausa rodo, kad vis dar esu paieškose. Toks mano kelias, jis jau įgavęs tikslą, bet dar ieško tinkamiausios formos. Kuo daugiau duodu, tuo daugiau gaunu atgal. Visa ramybė, tikėjimas bei prasmės jausmas yra ta didžiulė dovana, kurią gaunu kaip atpildą.
O pats žodis „veiklumas“, jei jį vertinu kaip „neveiklumo“ priešingybę, yra reikšmingas. Tai atsakomybės prisiėmimas už savo gyvenimą, už veiksmus arba už neveikimą. Nedaryti yra patogu, nereikia dėti pastangų, ginti įsitikinimų, nesi aptarinėjamas, neatsiduri nepatogiose pozicijose, netenka daryti ir mokytis klaidų. Kai tik susiduriu su abejonėmis, kyla noras nuleisti rankas, einu į pokalbį su savimi, į akistatą su baimėmis. Tai sunkus, bet išlaisvinantis darbas su savimi.
– Pirmasis iš visų su motinyste susijusių projektų – „Nėštumo kalendorius“, ar tiesa? Kaip gimė mintis jį pradėti ir kaip jis vystosi dabar?
– „Nėštumo kalendorius“ – gan spontaniška idėja. Ji gimė susipažinus su vienos aviakompanijos vardiniu žurnalu. Tai buvo leidinys, nemokamai dalijamas keleiviams. Jo gamybos kaštus ir leidybos sąnaudas padengė reklamos davėjai. Man ši verslo forma pasirodė aiški ir priimtina. 2008 m. ėmiausi įgyvendinti idėją. Niekada ja nesuabejojau, nors startavau kaip tik su ekonomine krize, drąsiai ieškojau ilgalaikių rėmėjų, kurie investuotų į socialinį verslą.
Leidinio mamoms labai reikėjo, tai žinojau, juk neseniai buvau pagimdžiusi pirmagimį, o dar besilaukdama literatūros apie nėštumą ieškojau taip inirtingai, jog buvau pasirengusi studijuoti akušerijos vadovėlius!
Veikla gražiai banguoja jau 12 metų, mus pažįsta akušerės ir gimdymo namų darbuotojai, gauname gražių atsiliepimų iš moterų. Tačiau svarbiausia, kad socialinė misija padėti moterims, žengiančioms į motinystę, tik auga.
Atmintinių leidinys „Nėštumo kalendorius“ turi tęsinį – „Kūdikio dienoraštį“, jie nemokamai dovanojami nėščiosioms ir gimdyvėms. O šešėlines motinystės temas, apie kurias visi linkę nutylėti, nagrinėjame minėtuose socialiniuose projektuose.
– Daug kalbėta apie jūsų projektus „Lietuvai 100 – sveikas, mažyli“, „Laimingi mūsų namai“, kuriuos įvertino net ir prezidentė. Paskutinis jų „Mama mums rūpi“ skatinantis atkreipti dėmesį į pogimdyvine depresija sergančias moteris. Kodėl būtent ši tema pasirodė jums aktuali?
– Labai svarbu gauti autoritetų įvertinimą, specialistų ir artimųjų palaikymą, visos komandos vardu dėkoju visiems. Paramos projekte „Laimingi mūsų namai“ kalbame labai sudėtinga ir specifine, daug žinių reikalaujančia smurto artimoje aplinkoje tema, kasmet prieš Kalėdas veikia atvirukų paramos elektroninė parduotuvė, joje renkamos lėšos „Vilniaus moterų namų“ veikloms remti.
Visai kitos buvo šventinis Lietuvos šimtmečio minėjimo projektas „Lietuvai 100 – sveikas, mažyli“. Jis truko metus, įtraukėme Lietuvos savivaldybes, Pasaulio lietuvių bendruomenes, pakvietėme narius numegzti naujagimiams trispalves kojinaites. Aplankėme visus gimdymo namus, įteikdamos tas nuostabias rankų darbo dovanas. Išskirtinis projektas! Tą džiaugsmą širdy turiu iki šiol ir siekiu jį atgaivinti naujose bendruomenes jungiančiose veiklose. Žmogaus prigimtinis poreikis bendrauti, būti išgirstam, priimtam, noras tapti naudingu, yra akivaizdus, jis buria ir dovanoja atvirumo ir dalijimosi džiaugsmą.
„Mama mums rūpi“ depresijos po gimdymo prevencinis projektas gimė pokalbyje su naujagimiu fotografe Asta Petraitiene, dabar jau partnere. Asta pasidalijo troškimu padėti moterims, kurios atvyksta į fotostudiją su naujagimiu, o jų akyse – pasimetimas, nuovargis, dažnai – emociniai svyravimai, palaikymo trūkumas net iš artimiausių! Mama paliekama viena „susitvarkyti“ ir išgyventi nėštumo, gimdymo ir kūdikystės laiko. Jei patiri sunkumų, būk gera, nesiskųsk, susiimk, tokia moters dalia, dažnas sako, esi laukiama visuomenėje graži, tobula, švelni, atitinkanti šventos motinos įvaizdį.
Nelengva suvokti, kad gimimas – ne tik euforija, kad kartu su juo išgyvenami ir kitokie jausmai: baimė, kaltė, vienišumas, melancholija, nepasitikėjimas. Apie tai niekas nekalba, todėl moteriai gali atrodyti, kad jai vienai tai vyksta, kad ji kažkokia ne tokia, netinkama būti mama, negera mama. Jausmai atslūgsta, jei jie yra priimami tokie, kokie yra, jei jais pasidalijame – palengvėja.
Taigi, daug lengviau yra moterims, kurios turi glaudų ryšį su šeimos ar giminės moterimis, partnerystėje sieja saugus santykis, yra apsuptos draugių. Jei viso to stokojama, padeda tolimesnis žmonių ratas – supratingos bendruomenės ir jautrūs specialistai, su kuriais susiduriama pirmuosius kūdikystės metus.
Psichikos sveikatos problemos ir Lietuvoje, ir pasaulyje, yra visiems žinomos. Mūsų tikslas yra padaryti labai svarbų pokytį sveikatos ir švietimo sistemoje, gerokai pasistengti, kad moterys, patiriančios emocinių sunkumų ir išgyvenančiomis depresiją, laiku kreiptųsi į specialistus ir sulauktų tinkamos pagalbos, kad ji būtų prieinama, jos neapsukintų stigma, informuotumo ir kompetencijų trūkumas.
– Kaip gimsta visos idėjos? Kaip atsirandate visų šių veiklų sukūryje?
– Idėjos gimsta lengviau, nei jas vėliau pavyksta įgyvendinti. Esu kūrybiška, o įgyta patirtis tam tikrose sferoje leidžia greitai įvertinti poreikį, įžvelgti nišas ir sukurti strategiją. Kritinis požiūris labai pagelbėja, nes daugelį idėjų būtina nugesinti, kad išgrynintum tinkamiausią, neiššvaistytum jėgų. Tvirta komanda, narių gebėjimai, nuoseklus darbas, šeima, bendraminčiai ir tikėjimas veda į priekį.
– Savanorystė Lietuvoje labiau skatinama jaunimui, o mamos… mamos tegu vaikus augina. Pastebite šią nuostatą?
– Ne, tiesą sakant, tikrai nepastebėjau. „Laimingi mūsų namai“ kalėdinio atviruko projektas veikia vien tik savanorių dėka. Pirmus metus prireikė vieno nuoširdaus kvietimo ir net 5 mamos įsitraukė į veiklas, o kūrėjai, neatlygintinai dovanojantys autorinius darbus kalėdinių atvirukų paramos parduotuvei, nuolat auga. Žmonės mėgsta būti geri, jie ieško patikimų galimybių pagelbėti kitiems, prisidėti prie pokyčių šalyje, kad visiems čia būtų gera ir turėtume galimybę gyventi laimingai.
– Auginate tris sūnus ir kaip trijų dukrų mama, negaliu nepaklausti, kiek kartų girdėjote klausimą – kada ketvirta mergaitė? Ką į jį atsakote?
– (Juokiasi) Po antrojo sūnaus gimimo tikrai dažnai sulaukdavau šio klausimo. Laukiantis trečiojo, kai kurie artimieji nesibodėdavo išreikšti vilties „gal bus mergaitė...“. O dabar, man atrodo, visiems paprasčiau, kad nėra kūdikio ant rankų – paprasčiau derinami ir darbai, ir laisvalaikis, ir laikas sau.
– Apie motinystę dar vis gajūs stereotipai, ji, neva moteris stabdanti, paverčianti namų šeimininkėmis, kurioms rūpi tik jų vaikų gerovė. Stebint jūsų veiklas, norisi perfrazuoti seną reklamą – motinystė suteikia sparnus! Kaip pasikeitėte jūs pati iki vaikų ir po jų atsiradimo?
– Motinystė nesiliauja stiprinti mano sparnus! Aš motinystę matau kaip atvirą ir labai galingą stimulą moters transformacijai. Tai labai išskirtinis, nesibaigiantis potyris, begalinė visa apimanti, išorinė ir pasąmoninė, kolektyvinė galia. Motinystė duoda tiek, kiek imi. Kuo plačiau žiūri – tuo daugiau potyrių; kiek išdrįsi – tiek nustebins; kuo atviriau priimi – tuo daugiau atsako gauni; kuo giliau neri – tuo labiau stulbina.
Tai nesiliaujanti jėga, apdovanojinanti besalygine meile, didžiule išmintimi, taip pat stimulas pokyčiams, augimui ir pamatas pasitikėjimui. Tiek manoji, tiek kitų moterų, išgyvenančių motinystę, potyriai man iš tiesų kelia jaudulį. Begaliniai klodai atsiduria moters rankose, kartais nežinia ką su tais virsmais daryti, sunku susivokti, kaip plačiai viskas keičiasi. Jei įvyksta gilus pokalbis su moterimi, nesvarbu, ar ji pati mama, ar ne, patiriu didelį malonumą.
Apie požiūrį į motinystę apskritai, apie transformaciją joje esant, apie augimą ir apdovanojimus. Labai atviros ir įdomios išpažintys, nuostabu, jei randu tokią pašnekovę, jei turėjome galimybę ateiti iki tokio pakalbio, sukurti atmosferą, atsirasti tinkamoje erdvėje ir ją priimti.
– Kas toliau? Kokios mintys, projektai, idėjos sukasi jūsų galvoje dabar?
– Šis kelias – tai įgalinimo įrankis, suteikiantis stiprybės ir pasitikėjimo. Šiuo laikmečiu, kai kenčiame nuo nelygybės, primestų pareigų moterims ir lūkesčių vyrams, silpnesniosios laikomos lyties įgalinimas yra be galo svarbus. Žinios, mokslai, patirtys, sąmojingumas, dvasingumas, taip pat ir su motinyste ateinantis postūmis dovanoja nesugriaunamą, nesuniokojamą, neužgožiamą pokytį moters viduje. Tai yra tvirtybė, drąsa ir didybė gyventi tikrą gyvenimą, pripažįstant savo prigimtį.
Labai patinka Monos Chollet citata iš knygos „Nesunaikinama moterų galia“: „Būtų pats laikas moterims – dažnai taip nepasitinčiomis savimi, savo gebėjimais, kompetencija, teise gyventi savo gyvenimą – išmokti apsiginti, kai yra kaltinamos ir smerkiamos, rimtai vertinti savo siekius.“
