– Ar serga depresija tėvai, o gal, užsikasusiems vaikų auginimo rutinoje, tam laiko nelieka?
– Kalbant paprastai, depresija žmogaus nesirenka. Šiai ligai nesvarbu statusas, specialybė, lytis ir laikas – augini tu dabar vaiką, esi mama ar tėtis.
Aišku, mamoms atsiranda didesnė tikimybė susirgti pogimdyvine depresija, kuri gali pasireikšti keli mėnesiai po gimdymo. Reikėtų jos nepainioti su motinystės melancholija, kurią jaučia net 80 procentų moterų pirmąsias dvi savaites po gimdymo. Jos simptomai labai panašūs, bet tai natūraliai praeina. Nebijokite duoti sau keletą savaičių priprasti prie pasikeitusio kūno, statuso ir į gyvenimą atėjusio mažylio.
Bet jei praėjo keletas mėnesių ir depresijos simptomai dažnėja, intensyvėja, jaučiate kraštutinius nuotaikų svyravimus, gilesnį liūdesio, vienišumo, nevilties ir beprasmiškumo pojūtį, gali atsirasti pykčio priepuoliai, ilgalaikis susierzinimas, miego ar valgymo sutrikimai, reiškia, kad tai auga į depresiją.
– O ką daryti tuomet?
– Artimieji taip pat gali pamatyti, kad moteris tarsi nesava ir turėtų į tai atkreipti dėmesį. Pirmiausia, reikia duoti galimybę pailsėti. Kai užsisukame toje pačioje rutinoje, pamirštame, kad iš tiesų vaiko auginimas yra darbas ir poilsis nėra tai, kad leidžiate sau išgerti kavos, kol vaikas miega. Poilsis be vaiko taip pat svarbus.
Antra, reiktų megzti socialinius ryšius. Dabar vaikus, galima sakyti, auginame izoliacijoje, nors dar kelios kartos atgal vaikas augdavo didelėje šeimoje: šalia buvo močiutės, kaimynės, todėl nesijautė vienišumo ir moterys labiau padėdavo viena kitai. Šiuolaikinės mamos užsidarę butuose, kiemuose, jų socialiniai ryšiai su buvusiomis draugėmis dažnai nutrūksta. O jei dar vaikas „nepatogus“ – nemiega, nevalgo, daugiau serga, ištrūkti iš to rato tampa rimta problema.
Reikia įdėti pastangų dėl draugystės – valandai ar dviems išeiti susitikti, kalbėti ne tik apie šeimą ar vaikus. Tai investicija į savo psichinę sveikatą. Kai aš susitinku su savo draugėmis, mes tik dalį pokalbio skiriame apie vaikus, nes aš esu moteris ir noriu tame pokalbyje pasijusti tokia, ne vien tik mama.
Taip pat svarbu būti kartu su savo vaiku, bet ne šiaip – o kokybiškai, nes vien buvimas su vaiku mažina kaltės pojūtį, laužo mintį, kad esi bloga mama. Depresijos atveju, dažnai kyla kaltė, kad negebi tinkamai mylėti savo vaiko.
Leiskite laiką ir su savo partneriu. Kai kūdikis užmiega, kas antrą ar trečią dieną pasikalbėkite apie judviejų santykius bent 15 minučių.
Kodėl santykiai tokie svarbūs depresijoje? Depresija stumia į dar didesnę atskirtį, kuo labiau išlaikysime svarbius santykius, tuo gausime daugiau artumo ir galėsime save gydyti, nes gausime meilės sau. Bet tam reikia sąmoningumo ir valios.
Na ir žinoma – kreipkitės į specialistus. Psichoterapijoje kuriame santykį su savimi, artimaisiais, aplinka, pasauliu ir suprantame, kas vyksta su mumis.
– O jei žmona neigia, bet vyras pastebi, kad jai galbūt yra depresija. Kaip galima spręsti šią situaciją?
– Tegu leidžia žmonai pailsėti, paskatina kažkur išeiti, pabūna daugiau su vaiku, padeda pasirūpinti namų švara, nuperka abonementą į sporto klubą ar meditacijas, kad ji reguliariai išeitų kur nors.
– Kaip tuo metu jaučiasi vaikai?
– Kad ir kokie tėvai būtų, vaikai priima juos ir myli. Depresija nėra priklausomybė, kuomet tėvai nesirūpina vaikais. Jei mama serga lengva ar vidutinio lygio depresija, ji, greičiausiai, pasirūpina visa namų švara, vaikais ir išoriškai galime net neįtarti, kad ji serga.
Net ir man, sergant sunkia depresija, draugai net neįtarė, kad ketinau pasitraukti iš gyvenimo. Gal ne tobulai, bet visais buvo pasirūpinta. Dėl to ir yra sakoma, kad depresija, klastinga liga.
Jei kalbant iš jausminės pusės – nelieka džiugesio ir prasmės pojūčio visame ką jis daro. Aišku, gal vaikai ir jaučia skirtumą, bet jie priima tėvus, nes neturi kito šeimos pavyzdžio.
– Rašote tinklaraštį „Atspirties taškas“ – kam jis skirtas?
– Porą metų rašiau tekstus į įvairius žurnalus, portalus ir supratau, kad jų tiek daug, jog reikėtų erdvės, kur jie būtų vienoje vietoje. Taip 2016 pradžioje ir pradėjau. Norėjosi perduoti žmonėms žinutę, kaip gyventi dabartyje, nepasiklysti savo mintyse galvojant apie ateitį ir knaisiojantis praeityje.
– Tai labai siejasi su jūsų praktikuojama dėmesio sąmoningumo technikomis arba paprasčiau „mindfulness“. Kaip ši praktika atsirado jūsų gyvenime?
– Į „mindfulness“ mane atvedė budizmo praktikos arba supratimas, kad esu tikra krikščionė. Budizmą išbandžiau ieškodama pagalbos sau dėl savo pačios depresinės būsenos. Po kurio laiko supratau, kad budizmas man netinka. Dabar esu praktikuojanti katalikė. S
usimąsčiau, ką daryti ir netikėtai gavau pasiūlymą mokytis dėmesingo įsisąmoninimo („mindfulness“) LSM universitete, kaip papildomas studijas psichologams. „Mindfulness“ yra psichologijos kryptis paremta meditacinėmis praktikomis ir laisva nuo bet kokios religijos. Pamenu, kaip džiaugiausi tai atradusi!
– Savanoriškai vedate emocinės paramos palaikymo grupes. Kodėl?
– Tai atsirado iš noro padėti tokiems žmonėms, kurie serga depresija arba turi depresijos simptomų. Siekiau, kad jie turėtų tokią bendruomenę ar grupę, kur ateiti. Rodos, daugybė visokių grupių yra, bet štai, patiriantiems depresiją, mes nieko neturime.
– Kaip gimė idėja jas vesti?
– Iš asmeninės patirties. Kai man buvo sunku, lankiau asmeninę terapiją ir turėjau galimybę lankytis panašioje grupėje ir ten įgauta patirtis buvo viena stipriausių bei labiausiai atveriančių.
Sergant depresija susiaurėja mąstymas ir pasaulio matymas tampa tunelinis, savižudybę pradedi matyti, kaip išeitį, o grupėje gali gauti kitokios patirties, daugiau paramos. Šiose grupėse matau didelį potencialą, kaip vieną iš savižudybės prevencijos priemonių. Turiu idėją suburti bendruomenę, nes norisi duoti visuomenei įrankį, kur žmonės gali padėti vieni kitiems.
– Kodėl pasirinkote savanorišką veiklą jose?
– Kai man reikėjo pagalbos, nežinau kodėl, bet sutikau daugybę gerų žmonių, kurie man labai padėjo. Aišku, buvo ir priešingų atvejų, tačiau viduje aš visada turėjau ir turiu įsitikinimą, kad žmonės yra geri ir jei sutinki tinkamą žmogų, jis padės. Bet reikia turėti drąsos ieškoti ir prašyti. Pati gavau galimybę lankytis tokioje grupėje ir su šia veikla norisi padėkoti. Kai pats gauni tiek daug, kad gali gyventi, tada supranti tą naudą ir norisi duoti kitiems, dalintis ta gyvastimi. Aišku, savanorystė pareikalauja ir įsipareigojimų ir energijos, tačiau kai tame yra didesnis tikslas, tai atperka. Kitas svarbus momentas, šalia vis atsiranda žmonių, kurie padeda ir palaiko šiame kelyje ir esu jiems labai dėkinga.
Be to, dauguma kitų susitikimų vyksta tik tam tikrą laiką, o čia yra tęstinės grupės, žmonės lanko jas virš dviejų metų. Depresijoje esi nuolat alkanas artimo ryšio arba esi vienišas. Kai priklausai grupei, supranti, kad esi laukiamas ir rūpi kažkam.
– Tuo pačiu esate ir mama – papasakokite apie savo dvynukus ir motinystę?
– Mano dvyniams sūnums dabar aštuoneri ir juos auginame kartu su vyru. Man labai svarbu šeimoje tai, kad esame duetas, vienodai abu galime daryti viską.
Per šį laikotarpį dėl psichologinės savijautos dukart buvau sustabdžiusi karjerą ir skaudžiai nukritusi ir tai man dabar leidžia suprasti, kiek galiu dirbti, o kada jau reik sustoti.
– Debiutavote kaip rašytoja ir išleidote knygą „Rytoj ir vėl patekės saulė“ apie moterį sergančią depresija. Ar ji skirta būtent sergantiems?
– Manau, kad ją būtinai turėtų perskaityti žmonės, kurie yra šalia sergančio depresija, kad suprastų, kas tai yra ir ką tuo metu daryti. Tai knyga, kuri leidžia pajusti tą būseną iš vidaus. Žinoma, ją verta skaityti ir sergančiam, nes gali rasti patarimų, kaip iš viso to išeiti, vilties.
– Kiek knyga yra autobiografinė?
– Turbūt 90 procentų. Knygos rašymas buvo dar kartą tos pačios istorijos, kuri nebuvo lengva, išgyvenimas.. Knygą norėjau parašyti, kai supratau, kad vėl pradėjau mylėti savo šeimą, visą supantį pasaulį. Tos pirmosios vidinės šviesos akmirkos buvo svarbios ir kontrastingos. Knyga griauna mitą, kad depresija yra tinginių liga ir išsigalvojimas.
– Ar galvojate tęsti rašymą?
– Pažiūrėsime. Yra įvairiausių minčių, norisi parašyti knygą, kaip išlaikyti tą šviesą savyje.
– Koks būtų jūsų patarimas tėvams, kurie skuba, lekia, neturi laiko sau... Kaip padėti sau ir galbūt bent kiek apsisaugoti nuo depresijos?
– Prisiminkite, kad užtenka būti pakankamai geru tėčiu, mama, nereikia būti tobulais ir nereikalaukite nei iš savęs to nei iš vaikų. Kartais užtenka dažniau leisti sau su lengvumu žaisti gyvenimą.
