– Judita, kada ir kaip susidomėjote šaudymu?
– Šaudymu susidomėjau beveik prieš penkerius metus. Tuomet laukiausi dukros, o vyras laisvai galėjo šaudyti. Tai pradžioje buvo mūsų bendras laisvalaikis, todėl nusprendėme tapti Lietuvos praktinio šaudymo sporto federacijos nariais – sportininkais.
Dabar kur kas sunkiau sekasi sportuoti pačiai, nes jei organizuoju varžybas, o darau tai dažnai, vadinasi, nešaudau pati. Buvau pakankamai aktyvi narė, todėl buvau išrinkta Lietuvos praktinio šaudymo sporto federacijos generaline sekretore, iki šiol dirbu šiose pareigose.
- Kaip kilo mintis įkurti šaudyklą „Praktinio šaudymo centras“ ir kaip sekasi plėtoti?
– Mintis apie šaudyklą tikrai kilo netikėtai. Užteko tik vieną kartą paimti ginklą į rankas ir iškart supratau, kad tai mane intriguoja. Nesu jokios panašios veiklos net bandžiusi, tačiau nuoširdžiai susidomėjau.
Vyras pasiūlė atsidaryti šaudyklėlę savo reikmėms, kad patys galėtume gerai praleisti laiką, o tuomet šaudyti mūsų šaudykloje panoro giminaičiai, draugai... Žiūrim, jau skambina ir nepažįstami žmones su prašymu apsilankyti.
Kai pradėjome, pasirodė kur kas sunkiau nei tikėjomės. Kadangi tai licencijuojama veikla, užstrigome biurokratinėse pinklėse. Iš mažos vieno šaudymo sektoriaus šaudyklos peraugome į vieną didžiausių privačių šaudyklų Lietuvoje. Šiuo metu pas mus yra 12 šaudymo sektorių.
Mūsų šaudykla plečiasi, turime vis naujų minčių, o vienas didžiausių pasiekimų šiandien tai tarptautinių varžybų organizavimas. Galiu pasidžiaugti, jog suorganizavome net keturias tarptautines varžybas, kurių kiekvienoje dalyvauja daugiau nei 100 sportininkų iš įvairių Europos šalių.
– Norisi susilaikyti nuo stereotipų, bet šaulių moterų tikrai mažiau nei vyru. Kaip manote, kodėl taip yra? Kokių komentarų pati esate sulaukusi?
– Gaila, moterų sportininkių šaulių nėra daug. Šiuo metu Lietuvoje aktyviai sportuojančių ir dalyvaujančių varžybose yra penkios, o daugiau vien vyrai, bet mums – moterims tai ne kliūtis stengtis.
Kai nepažįstamiems pasakau, ką veikiu gyvenime nuolat sulaukiu pašaipių replikų „Ar galima duoti moteriai ginklą“, „Jūs turbūt jo nė neišlaikote rankose“, „Kas gali būti blogiau gyvenime nei moteris su ginklu“ ir panašių. Tačiau, taip galvoja tik tie, kas nėra susidūrę su šaudymu arba turi labai mažai patirties.
Moterys kur kas pastovesnės, o kodėl šaudančių moterų yra mažiau, sunku pasakyti. Stereotipus kuriame patys, mano aplinkoje visi žino kas esu ir priima tai kaip norma.
– Dar viena jūsų veikla – ūkininkavimas. Ką tame ūkyje auginate, veisiate? Ir kaip sekasi?
– Ūkininkavimas buvo ir yra mano vyro vizija, tačiau kaip daug kam sakau, kad darnioje šeimoje, sutuoktiniai vienas kitą palaiko, todėl mes ūkyje dirbame kartu.
Šiuo metu auginame mėsinius „Aberdyn Angus“ veislės galvijus kurių turime 80. Darbas ūkyje negali palaukti, nes tai reikalauja nuolatinio dėmesio ir priežiūros. Esame parašę europinį projektą jauniesiems ūkininkams, tad jau ir į pabaigą jo įgyvendinimas.
Pačiai tenka ne tik vadovauti, bet ir turguje pastovėti. Nesibodžiu jokio darbo ir džiaugiuosi, kad galiu išbandyti daug veiklų ir realizuoti save. Kiekviename darbe pailsiu savaip.
– Kurią iš šių veiklų įvardintumėte, kaip pagrindinę?
– Pagrindinė mano veikla yra – šaudykla, ten skiriu daugiausiai dėmesio ir pastangų, nes nuoširdžiai mėgstu savo darbą.
– O gal geriau būtų dirbti samdomą darbą?
– Stengiuosi nesakyti niekada, bet tikiuosi daugiau neteks grįžti į samdomą darbą. Taip, savo verslas nėra lengva, tačiau tai teikia tiek džiaugsmo ir savirealizacijos! Esu baigusi renginių verslo vadybą, tai dirbu pagal savo profesiją. Tikrai nei skatinu, nei smerkiu žmones kurie dirba samdomą darbą – kiekvienam savo, bet čia kur esu, jaučiuosi savimi.
– Visa tai darote augindama du vaikus, kaip viską suderinate?
– Auginu du vaikus keturių metų Rusnę ir aštuonių mėnesių Marką. Man vaikai ne kliūtis, o postūmis stengtis dar labiau ir niekada nepasiduoti. Mano darbas užima praktiškai visą laisvalaikį – dirbu vakarais ir savaitgaliais, todėl dažnai stengiuosi laisvą dieną pasiimti pirmadieniais. Nuolat galvoju apie vaikus ir, kad ir kokia sunki diena bebūtų, stengiuosi skirti jiems laiko.
Mano vaikai gal todėl, kad dar maži, ant manęs nepyksta ir kai grįžtu namo jie pasitinka su meile ir džiaugsmo pilnomis akimis. Kartais išeinant pro duris dukra pasako „Mamyte, kada grįši? Tu tik dirbi ir dirbi, aš taip tavęs pasiilgstu.“ Tada stovi gumulas gerklėje, tačiau mūsų šeimoje yra taip, kad kiekvienas šeimos narys yra vienodai svarbus ir jei būčiau tik namuose, prarasčiau savo identitetą, pranykčiau kaip asmenybė.
Todėl nuolat tenka laviruoti, net su vyru dažniausi prasilenkiame namuose koridoriuje, kuomet jis grįžta, aš išeinu į darbą arba atvirkščiai. Man suderinti šeimą ir darbą padeda vyras, kuris supranta mane, ko noriu ir ko tikiuosi iš gyvenimo.
– Spėju, kad visos tos veiklos nėra pabaiga – ką planuojate toliau, kaip plėsitės ar naujų idėjų imsitės?
– O planų yra nuolat nuo mažų iki grandiozinių, tik problema, kad minčių ir planų daugiau nei laiko juos įgyvendinti šiuo metu. Kol mažasis sūnelis pradės eiti į darželį apsiriboju tuo kuo esu užsiėmusi. Toliau planuoju įvairius savigynos kursus su ginklu moterims, taip pat plėsti šaudyklos paslaugų asortimentą, prijungti pramogas.
– Kaip leidžiate laisvalaikį ir pasikraunate energijos darbams, vaikams, namams?
– Tokio dalyko, kaip laisvalaikis nelabai turiu. Vadovaujuosi posakiu – paversk savo pomėgį darbu ir nereikės dirbti nei vienos dienos. Todėl laisvalaikiui nebent priskirčiau laiką leidžiama su šeima.
