– Migle, su vyru esate du vilniečiai baigę aukštuosius mokslus ir prieš penkerius metus persikraustėte į Žemaitijos miestelį Rietavą. Kaip jums sekėsi?
– Deja, teks jus nuvilti – iš šios idėjos nieko gero neišėjo. Atsikraustėme į Rietavą vos baigę mokslus ir šiek tiek padirbę, kai pirmagimei Žemynai buvo keturi mėnesiai. Besibaigiant motinystės atostogoms grįžome į Vilnių.
Rietave svajojome pratęsti veiklas, kurias nuo ankstyvos paauglystės puoselėjome Vilniuje – baltų kultūros renginius, stovyklas, įvairius mokymus. Tikėjomės, kad pasiseks, nes Vilniuje tokiuose renginiuose salės būna sausakimšos, o Rietave, deja, paaiškėjo, kad niekam tai neįdomu. Mes irgi pamatėme, kad Žemaitijoje mūsų gyvenimo būdas neprigis, o mes nepritapsime – čia visiems įdomu tik nagų priauginimai, prekės iš Kinijos ir panašiai, o mūsų šie dalykai nedomina.
Taigi prieš gimstant antrai dukrai grįžome į Vilnių ir dabar sėkmingai čia gyvename, auginame tris dukras, puoselėjame baltų kultūrą, organizuojame įvairius renginius, vedame šeimos apeigas pagal baltų papročius.
– Esate Baltų religijos vaidilė, įkūrėte Šeimų romuvą, kur vedate įvairias senojo tikėjimo apeigas – kaip atėjo šis tikėjimas į jūsų šeimą?
– Aš pati dar ankstyvoje vaikystėje, mokykloje išgirdusi užuominą, kad anksčiau lietuviai turėjo kitą tikėjimą, tarsi pakibau ant kabliuko – ėmiau aktyviai domėtis, ieškoti informacijos, daug skaityti. Kuo toliau, tuo labiau buvo aišku, kad baltų tikėjimas atitinka mano pasaulėžiūrą.
Netrukus perskaičiau daugybę knygų, mitologijos tyrinėtojų darbų, o būdama 14 metų įsišventinau į romuvius. Baltiškoji pasaulėžiūra atsakė į visus mano klausimus, kam mes gimėme, kam gyvename, kokia gyvenimo prasmė, koks yra pasaulis.
Čia atradau didžiausią šventumą, gyvenimo prasmę, įkvėpimą.
Dar paauglystėje subūriau Devyniaragio bendruomenę, tapau jauniausia vaidile Romuvoje, o susipažinusi su vyru ir sukūrusi šeimą, įkūriau Šeimų romuvą.
– Kuo šis tikėjimas jums ypatingas ir kokias vertybes neša?
– Baltų tikėjimas yra toks turtingas, kad galima jį tyrinėti visą gyvenimą ir vis tiek liks neatsakytų klausimų – juk jis formavosi tūkstančius metų.
Kita vertus, mes nešame šį palikimą per kolektyvinę atmintį, per kultūrinius dalykus.
Dabar man pats gražiausias baltų tikėjimo aspektas – tai Deivės Motinos Žemynos portretas. Tai pasakojimas apie gyvybės atsiradimą iš vyro ir moters, Perkūno ir Žemynos. Ši samprata moko, kad moteris gali atvesti gyvybę į pasaulį natūraliai, be įsikišimo iš šalies, o ši jos kelionė tai virsmas, iniciacija, perkeičianti ją pačią, todėl turi įvykti dvasingoje, saugioje, ramioje aplinkoje.
Tai įgyvendinus, gimdymai virsta šventu religiniu ritualu, jiems pasiruošti padeda uždaros moterų apeigos – prausynos, vytuliavimai, vaikų vardynos. Man, gyvenančiai šį etapą, dabar tai yra svarbiausia.
Baltų tikėjime yra atsakymai į visus klausimus, kylančius einant per žmogaus gyvenimo etapus, tai ištisų kartų sukauptas išminties lobynas. Verta juo pasinaudoti – vos pradėjus domėtis, veriasi stebuklai.
– Teigiate, kad vienas iš Šeimų romuvos tikslų – auginti vaikus pagal baltiškąsias tradicijas. Kokios jos yra?
– Baltai švenčia kalendorines šventes – žiemos ir vasaros saulėgrįžas, pavasario ir rudens lygiadienius, Jorę, Vėlines, Žolinę. Švenčiame jas ir su vaikais.
Taip pat vaikai mokomi tokių kasdienių vertybių ir tradicijų, kaip gerbti duoną, ugnį, vandenį, šventas girias ir akmenis, ieškoti atsakymų ir paguodos gamtoje. Jiems tai – natūralus gyvenimas. Taip augę, gyvenę, vaikai nė nenutuokia, kad gali būti kitaip.
Atlikdami jungtuves, vardynas kitiems žmonėms, vaikus vežamės kartu, tad jie mato, kuo mes gyvename, žino, kaip elgtis per apeigas, mokosi liaudies dainų, tradicijų.
Kalbėdamasi su vaikais, pasakoju jiems mitus, jų prasmes, tad jiems tai tampa natūralia pasaulėžiūra.
– Apeigose, jūs esate apsirengę senaisiais baltiškais drabužiais, pasipuošę žalvario papuošalais... O kokia jūsų kasdienybė?
– Visiškai priešinga (juokiasi). Esame tokie, kaip ir kitos šeimos, naudojamės kompiuteriais, važinėjame mašinomis, vilkime džinsus. Gyvename normalų paprasto lietuvio gyvenimą – vaikai tikrai matę ir žaidimų kambarių, ir pramogų parkų, ir animacinių filmukų. Darželiai, darbai – skubam lekiam.
Tačiau mūsų kasdienybėje yra vietos maldai, saulėlydžių stebėjimui, liaudies dainoms, pokalbiams apie Lietuvos istoriją.
– Auginate tris dukras – Žemyną, Rikantę ir Rugilę, kaip sekasi suderinti visas veiklas – asmenines, visuomenines ir vaikų auginimą. Ar jos lanko darželį?
– Žemyna ir Rikantė lankė lauko darželį, dabar Žemyna jau keliaus į priešmokyklinę grupę valstybinėje mokykloje. Aš dirbau iki gimstant Rugilei, dabar auginu ją namuose.
Paprastai į visas veiklas vežamės vaikus, jei labai reikia, paliekame močiutėms arba dalinamės atsakomybėmis su vyru. Iš tiesų, nėra lengva, nes auklių samdyti galimybės neturime.
Visą laiką, ypač dirbant, esu bėgime, tačiau visuomeninė veikla mane atpalaiduoja, teikia džiaugsmo, tada jaučiuosi naudinga Lietuvai, visuomenei. Grįžusi po renginių dažnai jaučiuosi tarsi įsikrovusi, pailsėjusi.
– Vis daugėja istorijų moterų, kurios pasakojimą apie gimdymo sakrališkumą – tą ypatingą jausmą, kuris išgyvenamas ne sukandus dantis „nes reikia“, bet priimant jį, kaip duotybę gamtos, suteikusios moterims tokią stiprią galią gimdyti. Trečiąją dukrą gimdėte namuose. Kokia jūsų patirtis?
– Aš tikiu baltiškuoju mitu, kad gyvybė atsiranda dievui Perkūnui apvaisinant deivę Žemyną. Į gimdančią moterį įsikūnija deivė, kuri ir pagimdo, tad gimdymas suprantamas ne kaip medicininis veiksmas, bet kaip religinė apeiga.
Tokia samprata savaime veda prie to, kad gimdymui ruošiamasi kiek kitaip – ieškoma meditacijų, maldų, giesmių. Tikima, kad deivė Laima pas gimdyvę bėga basomis – negaišta laiko apsiauti. Kaip tik užgimstant Rugilei grojaraštis savaime užgrojo vaidilos Gedimino Žilio giesmę „Eikš Laimele Laimužėle, basom kojom kojužėlėm, išplauk, žuvyt, išplauk“ – ir žuvytė išplaukė.
Ta patirtis su pribuvėja, dula, savo erdvėje, maldoje, meditacijoje buvo neįtikėtina. Pati geriausia gimdymo patirtis.
Tačiau ir kitų dviejų dukrų gimimas, nors ir ligoninėje, buvo toks – net ir ten sąmoningai kūrėme šventumo, sakralumo erdves.
Žemyna savo vardą gavo dėl to, kad jai gimstant nuolat skambėjo Kūlgrindos „Giesmės deivei Žemynai“ ir Žemynos Trinkūnaitės kanklių muzika.
Rikantės gimimas buvo labai greitas, truko vos porą valandų, ir ligoninėje praleidome tik labai mažą to laiko dalį. Kadangi kilo nesklandumų su gydytoja Antakalnio gimdymo namuose, kuri elgėsi nemandagiai, netgi žiauriai, daugiau į ligoninę pažadėjau sau nebevažiuoti. Ir nevažiavau.
– Kokie ateities planai?
– Na, šiuo metu keliamės į savo namus – pagaliau. Augindama Rugilę ketinu toliau organizuoti renginius šeimoms – šventes, mamų giesmių užsiėmimus, pamokėles vaikams.
O vėliau teks ieškotis darbo ir vėl bėgti lėkti skubėti, kad dar suspėti ir prisidėti prie baltiškosios kultūros sklaidos.
