Na, kaip senokai – nesimatėme per karantiną. Kaip ir pridera padorioms moterims ( tikuosi, šiuo laikotarpiu nepadorios irgi su draugėmis nesimatė ). Svoris – neišsenkanti tema. Lyg koks šaltinis. Moterys galėtų valandų valandas čiurlenti, šnekėti, aptarinėti ir vis jaustis kažko nepasakiusios. Ar kažko neišgirdusios. Kažkokio ypatingo svorio metimo būdo.
– Kai mano vyras išėjo pas kitą – man nukrito dešimt kilogramų, – liūdnai tarsteli kita draugė, – bet po dviejų mėnesių vyras grįžo. Ir visi kilogramai iš paskos parvarė, – pridūria šypsodamasi, – nors galėjo meilužei likti, kaip paguodos prizas. Kilogramai. Visi dešimt. Ai, – valiūkiškai merkia akį, – galėjo ir vyras likti, su visu viršsvoriu, betgi – savas, graužėsi, gailėjosi, – atleidau...
Svoris kaip oras, nuo jo priklauso mūsų nuotaika, drabužiai, laisvalaikio pramogos ar kelionės.
– Galėtum savo pilvą specialiu diržu susiveržti, – nebesuskaičiuoju kelintą sykį per šį pusmetį telefonu man sako mama.
Taip, sutinku, buvau priaugusi per nėštumą, bet kad viskas jau į savas vėžes grįžo. Bet tik ne mamai. Turbūt mamos gana griežtos kritikės savo vaikams. Dukroms ypač. Su sūnumis kažkaip kitaip kalbasi. Ir visai ne apie svorį.
– Tai kad neturiu nei pilvo, nei diržo, – jau gal kokį penkioliktą kartą ( šešioliktą, – lyg iš vienos prekybos centro reklamos, Vyckos balsu, – mane koreguoja vyras), taigi šešioliktą kartą sakau mamai. Bet mama tik numoja ranka. Su ta, kuria laiko telefoną. Pypt..Pypt.. Pypt.. Pokalbis baigtas. Nors ne, žinau gi, kad ir vėl sakys susiveržti, kai kitą sykį paskambins. Septynioliktą.
Net jei turėčiau tuos kilogramus ir norėčiau laikytis kažkokios dietos – paklysčiau jų gausoje. Kokių tik dietų šiame pasaulyje nėra: sriubos, arbatos, keto, urvinio žmogaus, Viduržiemio jūros dietos. O kur dar miestai ir miesteliai: Stokholmo, Niujorko, Paryžiaus, Kopenhagos, Kalabybiškio dieta. Taip, taip, kaip toje dainoje – „ šiam pasauly visko būna, šiam pasauly bus dar visko.“
Koks svoris idealiausias? Turbūt tas, kuriame jaučiamės žaismingi, žvalūs ir lengvi. Tas, kuris telpa į patinkantį drabužį, kurį be vargo užnešame laiptais ir kurį apsikabinus saldu miegoti. Jei jūsų svoris jums lengvas – viskas puiku. Jūs pats/pati nesate svoris. Jūs esate tai, kas svorio vidury. Svorio centras. Viduriukas. Jei ten, viduje, tame viduriuke, esate laimingas/ laiminga – tai viskas, kas yra aplink jūs – gražu ir tikra. Ir tie visi svorio metimo būdai bei dietos – ne jums, bet, tegu būna šiam pasauly, juk valgyt neprašo.
P.s. įdomu kiek žmonių Google sistemoje Kalabybiškio dietos ieškojo? Galbūt rado ir pasidalins...
Pagarbiai, Jurga Valery
