Mažieji meno kūriniai svarbūs ne tik vaikams, jų tėveliams ar aplinkiniams, bet ir visai svetimiems žmonėms. Prieš gerą pusmetį socialinius tinklus apskriejusi žinutė – Goda, atsiliepk – ieškojo oro uoste piešinius pametusios mergaitės. Dukters piešinukus atpažino mama ir piešiniai, atsakingo darbuotojo saugoti trejus metus, buvo gražinti savininkei. Piešiniuose mirgėjo graži ir nerūpestinga mergaitės vaikystė, jos meilė šeimai bei savo šaliai.
Kartą teko dalyvauti užsiėmime, kur dalyvių, jau suaugusių žmonių, buvo paprašyta nupiešti medį. Po kelių minučių žmonės rodė savo darbus – vienas medis žydėjo, kitas žaliavo, dar kitame pupsojo inkilas su gyventojais.
Viena jauna mergina tylėjo. Jos piešinio kamputyje buvo nupieštas kelmas. Kelmo šone į viršų mėgino kilti viena nedidelė šakelė, tarsi įskiepyta nuo kito medžio. Piešinys sukrėtė. Vaikystėje mergina buvo patyrusi stiprią traumą. Ne tik fizinę, ne tik psichologinę. Ta vaikystės žaizda iki šiol atvira.
Namuose turiu begalę įvairiausių piešinių. Tiek savų, tiek draugių vaikų. Gimtadienio proga penkiametis Matas nupiešė mano vaikus, virš kurių sklandė trys angelai.
– Gali drąsiai švęsti gimtadienį – tavo vaikai turi po angelą, kuris juos saugo, – dovanodamas pasakė.
Septynerių Greta padovanojo ryškų paukštį, kaip laimės ir sėkmės simbolį, o ketverių Ema pripiešė daug namų ir juos visus savaip sunumeravo...
Sykį sėdėjau prie vieno konsultacijų kabineto durų ir laukiau draugės. Į konsultacijas atėjo mama su dviem mažyliais. Paklausė ar galėtų vyresnis berniukas pabūti šalia manęs ir man linktelėjus, su mažesniuoju nuėjo į kabinetą. Berniukui buvo kokie penkeri – šešeri. Labai gyvas ir guvus vaikas. Nebijodamas pasiėmė popieriaus lapą, tušinuką ir ėmė piešti.
Piešdamas pasakojo apie save, brolį ir apie avytes, kurias tėtis laiko ūkyje. Baigęs darbą, piešinį ištiesė man. Lape buvo nupieštas automobilis, kuriuo važiavo šeima, paskui bėgo šuo ir ramiai ganėsi avys.
Į akis iš karto krito viena detalė – visi žmogeliukai ir gyvūnai pilvukuose turėjo bambas. Net ne taškelius, bet stipriai apvedžiotus ir tušinuku nuspalvintus burbuliukus. Vaiko piešinyje tai buvo gana netikėtas akcentas, todėl, baksnodama į tuos burbuliukus jo paklausiau:
– Kas tai?
– Čia bambos, – pakėlęs pilnas pasaulio akis, – atsakė.
– Bet kodėl tu jas nupiešei? – vis nesupratau aš.
– Negi tu nesupranti – bamba labai svarbi, – ne vaikiškai aiškino man, – tai pats svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime. Pats svarbiausias.
Išėjusi iš kabineto berniuko mama papasakojo, kad jis prieš kelerius metus įvaikintas. Ryšio ir bendros kalbos vis dar ieškome, bet mums sunkiai sekasi, – pridūrė.
Piešinį berniukas man padovanojo. Jis gražus, gyvas ir kažkaip skausmingas. Galbūt todėl, kad jau buvau pamiršusi, kokia svarbi bambagyslė žmogaus gyvenime. Ir koks svarbus ryšys, kuris mus jungia. Kaip svarbu girdėti ir išgirsti tuos, kurie šalia mūsų. Net jei jie tik piešia.
P.s. Tikiu, kad tąsyk sutikta mergina, praėjusi kūno ir dvasios terapijas, jau gali nupiešti medį, o prie kabineto laukęs berniukas vis dar piešia gyvą gyvenimą. Su bambom, kurios nebe tokios skaudžios.
Pagarbiai, Jurga Valery
