– Papasakokite, kaip atsidūrėte Švenčionėliuose?
Sandra: Gimėme ir augome Vilniuje, bet susilaukusi pirmo vaiko išvažiavau į kaimą, Švenčionių rajone, pas mūsų močiutę. Vienkiemis, ramybė, nesinorėjo grįžti. Pasiūliau vyrui kraustytis ir jis sutiko. Pradžioje gyvenome pas močiutę, o vėliau įsigijome butą pačiuose Švenčionėliuose.
Laura: Mūsų šeimai šis kraštas nėra svetimas, vyras kilęs iš jo. Pradėjus kurti šeimą svarstėme gyventi Vilniuje ar vyro gimtajame krašte… Pasirinkome širdžiai mielą kraštą.
– O kaip kilo mintis pradėti ūkininkauti ir kurti savo verslą?
Sandra: Pradėjome auginti vaikus ir supratome, kad mums trūksta veiklos. Nusprendėme kažko imtis ir taip atsirado „Putpelių sala“ – prekiaujame mūsų pačių augintų putpelių kiaušiniais.
Laura: Sandra jau seniai buvo kalbėjusi apie putpeles, domėjosi jų auginimu, veisimu. Renovavome močiutės sodyboje tvartą: mūsų vyrai sutvarkė pastatus taip, kad nebaisu ir prisėsti, ir vaikus žaisti paleisti. Kai pradėjome – sesers mažyliui buvo vos 3 mėnesiai, o jos vyresnėlei buvo dveji, o mano mažylei metai ir laukiausi antro vaikelio.
– O kodėl ėmėtės būtent putpelių kiaušinių verslo? Ar prieš tai žinojote apie jas ką nors?
Sandra: Atrodo, gyveni kaime, tai galėsi gauti daugybę ekologiškų, šviežių produktų. Visai taip nėra, nes žmonės nieko nebeaugina, net pieno šviežio gauti sunku. Dar besilaukdama domėjaus putpelių kiaušinių nauda ir mane sužavėjo, kiek juose visko yra, kokie jie sveiki ir suaugusiems, ir vaikams. Pradėjome gilintis į jų auginimą.
Laura: Mūsų gyvenime visad atsiranda žmonės, kurie padeda, nukreipia tinkama linkme. Susipažinome su vyru iš Varėnos, kuris augino putpeles ir su mumis pasidalijo visa įmanoma informacija nuo rūpinimosi iki dėžučių kiaušiniams.
– Kaip sekėsi verslas pradžioje?
Laura: Susikūrėme feisbuko paskyrą „Putpelių sala“, pirmiausiai pasiūlėme pažįstamiems, reklamavomės specialiai mamoms skirtose grupėse ir taip susikūrė klientų ratas. Dabar dalijamės ir įvairiais receptais. Smagu, kad turime pirkėjus, kurie nuo pirmos dienos liko ištikimi.
Sandra: Taip pat mūsų putpelių kiaušinių galima įsigyti ir ekologiško maisto parduotuvėse Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje…
– Kiek reikėjo investicijų verslo pradžiai?
Sandra: Pastato renovacija atsiėjo tūkstantį, o dar kokius penkis šimtus eurų skyrėme putpelių įsigijimui, o toliau visos investicijos palaipsniui – ką gauni už pardavimus, tą įdedi į verslą.
Laura: Pradžiai įsigijome šimtą putpelių ir manau tai yra labai protingas skaičius pradžiai. Net jei turi galimybių neverta pirkti kokių 2000, nes paskui neturėsi kur realizuoti produkcijos. Dabar auginame 300 dedeklių ir dar mažus putpeliukus, kuriuos pardavinėjame kitiems augintojams.
– Tai ne vienintelis jūsų verslas – papasakokite, ką sugalvojote vėliau?
Sandra: Po metų jautėmės pakankamai įsivažiavusios, atsirado ir putpelių augintojų grupė, jautėme, kad trūksta veiklos. Na, ir kaip visada, pasitaikė tinkamoje vietoje geras žmogus.
Laura: Dalyvavome susirinkime apie renovacijas, Europos sąjungos finansuojamus projektus. Vienas projekto atstovas paskatino mus rašyti paraišką. Galvojome, kuo užsiimti, nes norėjome kažko aktyvesnio. Mūsų rajone daug turistų, baidarininkų, bet, pastebėjome, maža pasiūla kubilų nuomos.
Dabar „Kubilų Saloje“ turime du kubilus ir vieną mobilią pirtį. Galime atvežti prie bet kurio vandens telkinio ir su generatoriumi pajungti. Turistams nereikia sukti galvos – atplaukia, pasistato palapinę, o mes pasirūpiname, kad turėtų pramogų.
– Ar daug klientų nustemba pamačiusios, jog priekabą su milžinišku kubilu ar pirtimi atvairuoja dailios moterys?
Laura: Taip, sulaukiame komentarų ir siūlymų padėti įvairuoti priekabą su kubilu, bet mums daug geriau viskuo pasirūpinti dviese.
Sandra: Reikia priminti jiems, kad jie atvažiavo ilsėtis, o viskuo mes pasirūpinsime, jūs galėsite tik mėgautis. Su sese užtenka susižvalgyti ir žinome kuriuo momentu kuri ką turi padaryti. Fizinės jėgos čia reikia mažiau, svarbiau viską daryti protingai. O ir jėgų, jei prireikia turime, juk keturis vaikus auginame.
– Tai ar patenkinote poreikį aktyvesnei veiklai?
Laura: Putpeles auginame du metus, kubilus – metus. Mes iš tų žmonių, kuriems reikia kažko naujo, kas būtų įdomu. Šiai dienai norai išpildyti, bet reikia palaukti žiemos ir tikrai dar planuojame kažką daryti.
Sandra: Kai pradedi kažką daryti, paima toks azartas, kaip bus gerai, smagu ir įdomu. Kai viską įgyvendini iki paskutinio taško, kaip planavai, verslas įsivažiuoja, atsiranda klientų ratas ir norisi sugalvoti kažką naujo.
Mums diena per trumpa, norėtųsi ją pailginti!
– Kaip pasiskirstote darbus?
Sandra: Mes viską darome kartu: diena prasideda septintą ryto, vaikus nuvedame į darželį, einame sportuoti, kartu važiuojame į ūkį. Jei yra užsakyti kubilai, nuvežame į vietą, pasiimame vaikus iš darželio ir dar vakarais kartais susitinkame.
Susidirbome, pykčių nėra, būna, kad replikomis apsimėtome, bet tik iš nuovargio. Būna, pasėdim, patylim, bet žinome kada kuriai geriau nusileisti, o kartais nesąmonių prisigalvojame.
Laura: Vaikystėje būdavo visko, kaip ir pas visus. Sesė penkeriais metais vyresnė už mane, kai buvome jaunesnės nuolat auklėdavo. Gyvenant Vilniuje niekada tiek laiko viena kitai neskirdavom.
– O vyrai irgi taip puikiai sutaria?
Sandra: Vyrai bendrauja ir padeda mums, bet jie turi savo darbus – mano vyras dirba Vilniuje, o sesers Švenčionių rajone.
– Kuo užsiėmėte iki šių veiklų?
Sandra: Dirbau didelėse įmonėse buhaltere iki kol pastojau. Tuomet į dekretą ir jau istoriją žinote… Dabar buhalterijos žinios itin praverčia.
Laura: Studijavau bankininkystę ir investicijų valdymą, dirbau klientų aptarnavimo srityje pramogų ir finansų sektoriuje. Iš viso to supratau, kaip turi aptarnauti klientus aukščiausiais standartais, o tai kiekvieną dieną duoda naudos.
– Papasakokite apie savo vaikučius – jie visi pametinukai? Kaip susitvarkote?
Sandra: Vyriausia yra mano ketverių su puse Tėja. Po metų gimė sesers Morta, dar po metų mano Dovydas ir dar po metų – Haroldas, kuriam dabar metukai.
Laura: Dėl susitvarkymo, tai iš kurios pusės pažvelgsi. Aišku, gali galvoti, kad esi nėščia, viskas sudėtinga, bet padarai ir supranti, kad nėra nieko neįmanomo. Aišku, tenka ir su vaikais kubilą nuvežti, į ūkį važiuoti, bet visur randame išeitį. Tie darbo vaisiai labai skanūs, kai griūni į lovą ir džiaugiuosi, kad viską padarėm.
– Sakoma, jei gali nepradėti verslo, tai ir nepradėk. Jūs pradėjote net du! Kaip vertinate šį posakį?
Sandra: O man atrodo, kad nepabandęs nesužinosi ir viską gyvenimą graušiesi. Todėl visad sakau – bandyk, daryk.
Laura: Negatyvios mintys prie nieko gero nepriveda. Ir mums būna dienų, kad atrodo, jog daugiau nebegalime, bet atsistojame ir einame, darome, tuomet ir gaunasi.
Sandra: Manau, kad geriausias gyvenime požiūris ieškoti išeičių kaip padaryti, o ne priežasčių kodėl nepadaryti. Svarbu džiaugtis kiekviena diena, o versle tas pats.
– O gal vertėtų grįžti į biurą, darbą nuo aštuonių iki penkių?
Laura: Kai labai pavargstame, pasijuokiame, kad dirbant samdomą darbą viskas būtų daug paprasčiau. Bet iš kitos pusės jaučiam didelį pasitikėjimą savimi, realizuojame save, dirbame sau, ne kažkam, o pasiekti rezultatai be galo mus džiugina. Tai tarsi „vidinis varikliukas“, kurio dėka kiekvieną dieną gyvenam su šypsena ir begaliniu užsidegimu.
– Ar lieka laiko šią vasarą atostogoms?
Sandra: neturime, nebent viena kitą pavaduojame keletą dienų. Aišku, turime močiutę su mama, kurios gyvena sodyboje ir esant reikalui visada ištiesia pagalbos ranką.
Sandros ir Lauros veiklas sekite: www.facebook.com/Putpelių-SaLa ir www.facebook.com/Kubilų-SaLa
