„Jau kaip ir galėčiau gyventi sau. Vaikai užauginti. Karjera įsibėgėjusi. Savas kampas yra. Kampe, ant numesto mezginio, tupi katė. Vaikystės svajonės beveik išpildytos. Sapnuotos šalys aplankytos. Į pensiją dar anksti. Anūkais nekvepia (nors jau galėtų). Lyg ir visko užtenka, bet tarsi kažko trūksta. Laikas nei draugas, nei priešas. Toks savas bičas. Jaučiu dar mano pusėje...
Kresteliu atgal neklusnias garbanas, mirkteliu veidrodžiui ir įsispyrusi į sportinius batelius nešuosi dukrytę į lauką. Jai tuoj bus metai, o man – kaip toje dainoje – dar visai mažai. Tokia lyg pusiaukelė, lyg kryžkelė. Kai norisi iššūkio arba posūkio. Kažko dar tokio stipraus. Kai dar jauti, kad gali. Tikrai. Vis dar jaučiuosi jauna. Ir drąsi. Tikrai daug drąsesnė, nei tada kai auginau savo vyresnėlius.
Dabar esu kitokia. Kantresnė, ramesnė, brandesnė... Nesijaučiu pavėlavusi, todėl sutrinku, kai kažkas šį etapą įvelka į vėlyvos motinystės paltą, ištrauktą iš močiutės spintos ir dvelkiantį naftalinu.
Ar įmanoma pavėluotai tapti mama? Taip, gali būti jaunesnė ar vyresnė mama. Bet pavėlavusi? Hmmm... Čia ne apie mane. Ir ne apie tokias, kaip aš. Niekur nei skubu, nei vėluoju. Anaiptol – mėgaujuosi. Kiekviena diena, rytu ar akimirka. Išbūnu kiekviename įvykyje ar nutikime. Neskubinu natūralios eigos ir į viską stengiuosi žvelgti kuo paprasčiau.
Ši motinystė mane veža. Viską spėju, ką susiplanuoju. O jei nespėju – vadinasi, spėsiu rytoj, poryt ar kažkurį savaitgalį. Juk jau žinau, kaip greitai vaikai užauga. Jaučiuosi to nepastebėjusi. Arba užmiršusi. Net dabar, auginant ketvirtą vaiką, kai kas regis labai nauja. Et, nebuvo interneto. Gal tuomet būčiau daugiau žinojusi. Bet matyt tiek, kiek reikėjo – tiek užteko. Juk užaugo visai neprasti žmonės.
– Dvidešimt keturias valandas esu atsakinga už savo mažylę, o dvidešimt penkta valanda yra mano, – sakau savo bendraamžei draugei, nusiųsdama per šią valandą sukurptą eilėraštį ar „postą“. Prieš tai užsitepusi veido kaukę. Ar pagulėjusi vonioje. Užsiplikiusi jazminų arbatos. Atsigaivinusi penkių Tibeto pratimų komplektu. Paskaičiusi knygą. Na, tikrai turiu laiko ir sau...
– Pažvelk į biologinį laikrodį, – dantimis sugrieš koks tūlas medikas.
– Klimaksinė boba, – šnypštelės gyvenimo kritikas.
– Ar ne gėda bus vaiką į mokyklą vesti? – įkąs pyktelėjusi kaimynė.
– Ne, ne gėda. Nesigėdiju būti mama. Nesijaučiu pavėlavusi. Žinau, kad ji užaugs, o aš spėsiu užauginti. Jai visada būsiu mama. Vienintelė. Pati pačiausia, – sakau sau ir visiems.
Šį vakarą imu „vėlyvos“ motinystės paltą, suvynioju ir išnešu prie konteinerio. Rytoj užsimesiu lengvą švarkelį, kuris kvepia branda. Ir pavasariu. Vis dar. Juk gegužis.
Jurga Valery
