Būtų per drąsu savo jausmą įvardinti, kaip pauzę, galimybę stabtelti ir atsikvėpti prieš lėkimą. Judu labai greitai – buities, kai namuose 10 vaikų yra daugiau nei įprastai, nors visi dideli ir sąmoningi, bet, retsykiais atrodo, kad daiktai juda paraleliai ir mes, keliskart per dieną, visi sukrentame į didelį neįkopiamą kalną.
Užduočių ir suflerių ką veikti, pilnas internetas. Bet man labiau rūpi ta įzoliacijos pusė kuri privertė išgirst, pamatyt ir pajust save. Labiau nei visada. Su augančiu irzlumu, nes netekau tų mažyčių kasdienybės ritualų, tarkim pusryčių tyloje, kurie uždėdavo kantrybės šarvus visai dienai. Su didesniu nerimu, nes kiekvienas išėjimas į parduotuvę nėra nei smagus, nei planuotas (nemoku apskaičiuoti maisto kiekio tokiam būriui „karo” sąlygomis). Kasdien vis stiprėjantis judesys, nes saugių pasivaikščiojimų gamtoje per mažai jaunam energija besitaškančiam organizmui. O aš, lyg veidrodis, atspindindžiu kiekvieną virptelėjimą, sugeriu visas emocijas, perfiltruoju jausmus, turiu nugriebti perviršį, kad puodas neišbėgtų. Užtenka mažiausios kibirkšties ir gali plykstelti liepsnos. Būti labai labai arti vienas kito irgi reikia mokėti. Būti su savimi, santarvėje su nuo minčių dūzgiančia galva, juo labiau. Mažytis egzaminas kiekvieną kartą įsijungus žinias, perbraukus pirštu per „Facebook” sienas, pagalvojus apie rytojų.
Bet mums to reikėjo, kad ir kokią didelę kainą sumokėsime. Kad suaugtume pečiais ir žvilgsniais, nepaisant žvarbaus vėjo, daugiau būtume miške, nusilenktume medikams, išmoktume susitelkti ir peržiūrėtume savo prioritetus. Maisto, daug skanaus maisto ir šiandien visi prie stalo. Geras filmas ir įdomi knyga. Stalo žaidimai. Pagaliau tvarka spintose. Pagaliau tvarka santykiuose, nes nebeliko prabangos trenkt durimis ir grįžt tik ataušus. Vaikai išmoks gyvenimo daugiau, nei mokykloj per pamokas. Besilaikydami saugaus atstumo mes visi suartėsim, kaip niekad. Ir kai viskas baigsis, galbūt net pradėsime džiugiai sveikintis gatvėse ir šypsotis vieni kitiems.“
