Besilaukiant gestacinio diabeto diagnozę išgirdusi Ramunė susidūrė su rimtais iššūkiais: valgyti norėdavau visada

Prieš 9 metus prasidėjusius iššūkius, nešiojant po širdimi antragimę, Ramunė sutiko papasakoti „Gestacinio diabeto“ projekto komandai.

Pirmasis Ramunės nėštumas buvo visiškai sklandus, sūnelis gimė 3,668 kg svorio, o viso nėštumo metu ji pati priaugo apie 20 kg. Laukiantis pirmagimio, jos nėštumą prižiūrintis gydytojas akušeris ginekologas nesiūlė atlikti gliukozės toleravimo tyrimo, tad nebuvo progos net ir sužinoti gliukozės kiekio kraujyje rodiklių ar imti dėl jų nerimauti.

Šeimoje niekas diabetu nesirgo, gestacinio diabeto diagnozė pirmagimio besilaukiančiai mamai nustatyta nebuvo, tad planuojant antrąjį nėštumą ji nesusimąstė, kad reikėtų išsitirti. Be to, jokių kitų būklių, tokių kaip antsvoris, policistinių kiaušidžių sindromas, padidėjęs arterinis spaudimas, padidėjęs cholesterolio kiekis ar gliukozės apykaitos sutrikimai, – jai taip pat nebuvo. Moters arterinis spaudimas įprastai būdavo netgi žemas – apie 100 / 60 mmHg.

„Iki antrojo nėštumo gyvenau gana aktyviai: vaikščiojau, plaukiojau, lankiau linijinius šokius. Prisipažinsiu, kad tikrai nebuvau sveikuolė ir brokolio koto negraužiau, bet ir į save nekimšau taip vadinamo nesveiko maisto. Žinoma, paskanaudavau ir picų, rytais dažniausiai pusryčiams valgydama sumuštinį, kartais košę. Saldumynų nemėgau, bet prie kavos bandelės ar pyragaičio tikrai neatsisakydavau. Žalingų įpročių neturiu: niekada nesu rūkiusi, bet vyno taurę ar alkoholinį kokteilį retkarčiais sau leisdavau.“, – apie savo gyvensenos įpročius iki antro nėštumo, kurio metu išsivystė gestacinis diabetas, pasakoja Ramunė.

Moteris pripažįsta, kad yra jautri, o streso ir kitų psichinę būseną veikusių išgyvenimų, pastojus netrūko. Ypač dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, Ramunė sako, kad pernelyg stipriai buvo linkusi nerti į užduotis darbe, nepaisydama nuovargio atiduodavo visas savo jėgas. Įtampa darbe atsiliepdavo miego kokybei. Pasinėrimas į knygų pasaulį buvo pagrindinis jos laisvalaikis ir nusiraminimo šaltinis.

Ramunė, paklausta, ar iki nustatant gestacinį diabetą turėjo kokių nors negalavimų, pvz.: gal vargino troškulys, gal dažniau šlapinosi, ar nebuvo sumažėjęs darbingumas, atsiradęs nuovargis ir kt., – sakė jokių pastebimų ir nerimą galėjusių kelti negalavimų nejutusi.

„Kaip ir su pirmuoju nėštumu, labai norėjau silkės ir kefyro su bulvėmis. Kai apsilankymo metu gydytojas sakydavo, kad viskas gerai, būtinai valgydavau šiuos patiekalus. Kadangi laukiausi vasaros metu, natūralu, kad troškino, norėjosi daugiau gerti, todėl nieko blogo neįtariau. Savo maitinimosi įpročių, buvusių iki nėštumo, nelabai keičiau: valgydavau tris kartus, būdavo ir neplanuotų užkandžių. Aktyvia sportine veikla neužsiėmiau, kartais pasivaikščiodavau.“, – pasakoja moteris.

Apytiksliai 26 nėštumo savaitę, atliekant vaisiaus echoskopiją, gydytojas akušeris ginekologas pastebėjo, kad yra padidėjęs vaisiaus vandenų kiekis, todėl rekomendavo atlikti gliukozės tyrimą. Tuo metu Ramunė buvo priaugusi maždaug 10 kg. Dviejų taškų gliukozės toleravimo mėginys buvo lemtingas: antrojo nėštumo trimestro pabaigoje ji išgirdo gestacinio diabeto diagnozę.

Ramunė apie savo reakciją: „Pirma mintis buvo: KAIP!? Juk saldainių beveik nevalgau. Šokas. Juolab, kad ir šeimoje niekas cukriniu diabetu nesirgo. Tada užplūdo dar daugiau klausimų: kas dabar bus, kaip tai pakenks vaisiui, ar reikės jau leistis insuliną, ar išvis bus galima ką nors padaryti… Panika ir baimė. Iki šio momento moteris terminą „gestacinis diabetas“ buvo skaičiusi tik įvairiuose mamyčių forumuose internete, bet plačiau nesidomėjo, nes laukiantis nėra linkusi skaityti negatyvių istorijų, be to, savijauta buvo gera.“

Patvirtinus nėščiųjų (gestacinį) diabetą, Ramunė pateko į gydytojų endokrinologo ir dietologo rankas. Ten jai buvo paaiškinti pagrindiniai mitybos principai, gavo gliukozės matavimo aparatą. Specialistai nurodė penkis kartus per dieną matuotis gliukozės kiekį kraujyje ir moteris sąžiningai vykdė visus nurodymus.

„Piršteliai buvo subadyti, tekdavo ieškoti vietos, kur adatėlę įsmeigti.“, – prisimena Ramunė.

Nustačius gestacinį diabetą, nėščioji kelioms savaitėms buvo paguldyta į ligoninę stebėsenai. Laikantis rekomenduotos dietos, gliukozės rodikliai kraujyje tapo normalūs, tad ji buvo išleista namo savarankiškai tvarkytis su nauju iššūkiu.

Paklausta, ar laikytis mitybos rekomendacijų ir gestacinio diabeto mitybos rėžimo buvo sunku, moteris patikino, kad turint vienintelį svarbų tuo metu tikslą, t. y. susilaukti sveiko vaikelio ir sėkmingai pagimdyti, priimtinos atrodė visos priemonės – nebuvo sunku ne tik reguliariai vėl ir vėl besti adatėlę į pirštą, bet ir valgyti pagal rekomendacijas ir griežtai numatytomis valandomis. Ramunės vyras iniciavo ir elektroninių svarstyklių maistui sverti įsigijimą, kad žmona galėtų tiksliai apskaičiuoti suvalgomo maisto ir kalorijų kiekį.

„Reikia pripažinti, vis tik kartais būdavo ir sunku. Sakykime, kai po vieno iš pagrindinių valgių (pusryčių, pietų ar vakarienės) praėjus dviem valandoms pasimatuodavau gliukozės kiekį kraujyje ir jis nepakildavo, užkandžiui pasmaguriaudavau suvalgydama kelis mažus ekologiškus riestainėlius ar vaisių. Valgyti norėdavau visada. Psichologiškai sunku buvo tai, jog nėštumo pabaiga sutapo su vasaros laikotarpiu, kai susiėjimuose gundė barbekiu kepsniai, šašlykai, pyragėliai, o aš išsitraukdavau termosą su troškinta liesa mėsa ir daržovėmis“, – grįžta į antrojo nėštumo prisiminimus Ramunė.

Moters mitybos rėžimas atrodydavo taip: ji valgydavo tris pagrindinius valgius ir du užkandžius. Vaisius stengdavosi suvalgyti pirmoje dienos pusėje – su pirmuoju užkandžiu – ir pietų metu. Dienos norma būdavo du vaisiai per dieną. Daržovių, tokių kaip salotos, kopūstai, cukinijos, – valgydavo daug. Iki gestacinio diabeto diagnoze paženklinto nėštumo, moters mėgtus virtus burokėlius, morkas, teko pakeisti žaliais, nes termiškai apdorojus, pastarieji tapdavo didesnio gliukozės kiekio kraujyje šaltiniais. Mitybą Ramunė papildydavo polivitaminais nėščiosioms.

Nustačius gestacinį diabetą ir pradėjus laikytis dietos, jos svorio augimas beveik sustojo. Gydytojas ramino, kad vaikeliui tai nekenkia, nes jis iš mamos organizmo pasiima tiek, kiek jam reikia. Nėštumo pabaigoje Ramunė svėrė apie 72–73 kg (moters ūgis – 170 cm), o po nėštumo – 60 kg. Tiek mažai ji nebuvo niekada iki tol svėrusi, nes neturėjo valios laikytis jokių dietų.

Ramunė prisimena, kad vyras prašė net prisiauginti kelis kilogramus, nes ši atrodė itin liesa: „Tai ko nepadarysi dėl vyro… išpildžiau. Nėra to blogo, kuris… neišeitų pasivaikščioti… Jau beveik dešimtmetį apytikriai tokį svorį ir turiu – 62–64 kg.“

Nėštumo metu rytiniai moters matuoti gliukozės kiekio rodikliai visuomet buvo didesni – iki 7 mmol/l nevalgius, o kartais perlipdavo ir 8 mmol/l. Dienos metu, 1 val. po valgio, 2 val. po valgio, jie taip pat nebuvo stabilūs, bet pavykdavo pasiekti rekomenduojamą normą. Moteris prisimena, kad rodikliai iš tiesų labai jautriai reaguodavo į tai, ką ji suvalgydavo ar išgerdavo.

Įsiminė situacija, kai pradėjus vartoti gydytojos paskirtus kalcio papildus, buvo netikėtumų. Išgėrus tabletę iš ryto ir po kelių valandų pasimatavus gliukozės kiekį kraujyje, šis buvo pašokęs iki 8 mmol/l. Pasirodo, juose buvo sacharozės. Teko pirkti kitus papildus, kurių sudėtyje nėra riziką keliančių priedų.

Ramunė teigia, kad į hipoglikemiją jos būklė linkusi nebuvo, gliukozės kiekis iki 4 mmol/l ir mažiau nukritęs niekada nebuvo. Gydymo insulinu taip pat neprireikė, mitybos kontrolė davė laukiamų rezultatų ir būklės stabilumą. Deja, moteris negalėjo užsiimti aktyvia fizine veikla, nes nėštumo pradžioje teko gulėti ligoninėje dėl gresiančio persileidimo. Pagrindinė fizinė veikla, kai sveikatos būklė leisdavo, būdavo pasivaikščiojimai.

Priaugusi ne daugiau nei 10 kg antro nėštumo metu, 38 nėštumo savaitę, cezario pjūvio operacijos pagalba, Ramunė susilaukė 3,038 kg sveriančios sveikos dukrytės. Po gimimo naujagimė buvo tiriama dėl diabeto, bet šis nepasitvirtino. Kūdikį Ramunė žindė maždaug iki vienerių metų amžiaus. Jos pačios svoris po gimdymo nukrito ir tapo mažesnis, nei buvo iki nėštumo, vėliau toks ir liko. Praėjus 6–12 sav. po gimdymo, mamai buvo atliktas gliukozės toleravimo mėginys ir, deja, paaiškėjo, kad gliukozės kiekis yra padidėjęs.

Ramunė prisimena emocijas po atlikto tyrimo: „Pirmiausia nusiminiau, nes galvojau, kad pagimdžius visos bėdos dėl gliukozės kiekio išsispręs. Prisipažinsiu, visas laukimo periodas nebuvo lengvas, pagaudavau save galvojant: ar viskas gerai dabar, ar bus gerai po savaitės, kaip vaikelis? Nerimas lydėjo visą laikotarpį, nepaisant, kad laikiausi gydytojų nurodymų, bet vis tiek jaučiau, kad galvoje sukasi žodeliai: „kas, jeigu?“. Todėl, kai viskas pavyko ir gimė gražuolė dukra, išmečiau visus savo valgymo ir gliukozės kiekio matavimosi dienraščius. O, deja, niekur su gliukoze susijusios bėdos nedingo. Bet dabar bent jau turiu patirties.“

Šiuo metu diabetas Ramunei dar nėra diagnozuotas, bet rizika jam atsirasti – nemaža. Reguliariai 1 kartą per metus jai atliekami gliukozės toleravimo mėginiai. Namų sąlygomis matuojant gliukozės kiekį kraujyje teko pamatyti rodiklį, siekusį net 10 mmol/l. Todėl moteris, suprasdama savo situaciją ir rizikas, sąmoningai renkasi sveikatai palankią mitybą, o ir reguliarus fizinis krūvis tapo įprasta gyvensenos dalimi.

„Atsisakiau duonos gaminių, beveik nevalgau bulvių (kartais, bet šaltas), pusryčiams – įvairios košės, vakarais – baltymai, liesa mėsa su daržovėmis. Sportuoju du kartus per savaitę, dalyvavau vaikščiojimo iššūkyje, plaukioju ir pan.“, – vardija Ramunė.

Po nėštumo pasilikusi gliukozės kiekio kraujyje matavimo aparatą, Ramunė savarankiškai namie nuolat ją pasimatuoja. Laikantis rėžimo, pavyksta palaikyti rekomenduojamą gliukozės kiekį, tačiau kartais, priklausomai nuo sotaus valgio vakare, rytiniai rodikliai nevalgius pakyla iki 7 mmol/l. Kartą, poliklinikoje atlikus gliukozės dviejų taškų toleravimo mėginį, buvo gautas 10 mmol/l rodiklis, ir gydytoja pacientę informavo, jog nuo 11,1 mmol/l jai jau būtų diagnozuotas diabetas, tad likusi riba – labai nedidelė.

Po tyrimo grįžusi namo, moteris toliau laikėsi mitybos rėžimo bei po metų atlikus gliukozės kiekio kraujyje tyrimą iš veninio kraujo (iš vakaro buvo valgyta tik troškinta vištiena), rezultatas buvo 5,6 mmol/l. Tad šiuo metu Ramunei diabetas nėra diagnozuotas, tačiau ji pati pastebi, kad organizmas labai jautriai reaguoja į suvalgomą maistą ir jo kiekį. O kai ji kelia klausimą, kodėl jai buvo lemta susirgti gestaciniu diabetu, ją prižiūrintys gydytojai svarstydami atsako, kad nėštumas ir jo metu atsiradęs gestacinis diabetas galėjo būti „priartintas“ galimai ateityje gresiančio diabeto pasireiškimas.

Namie pati vis pasimatuodama gliukozės kiekį kraujyje ir pastebėjusi pakilusius rodiklius, ji visiškai atsisako angliavandenių arba juos valgo pirmoje dienos pusėje, atidžiai renkasi ir visus kitus patiekalus, jų sudedamąsias dalis, maisto porcijų dydžius. Tiesa, ji taip pat pripažįsta, kad apie sveikesnį gyvenimo būdą, ypač – mitybą – būtų buvę pravartu galvoti gerokai prieš pastojant. Nėštumo metu ją (aut. – mitybą) galima kontroliuoti, bet galbūt būtų lengviau buvę laikytis rekomendacijų, jei įpročiai būtų kitokie.

Gestacinio diabeto patirtį išgyvenusi mama mano, kad kiekvienas esame atsakingas už savo sveikatą ir dvasinę savijautą. Ramunė pabrėžia, kad jei su savo dabartinėmis žiniomis galėtų sugrįžti atgal, būtų norėjusi pradėti ugdytis sveikos gyvensenos įpročius daug anksčiau – dar prieš planuojant nėštumą. Tą rekomenduoja padaryti ir visoms planuojančioms pastoti moterims. Sveikata, sveika gyvensena ir gyvenimo kokybė – tai trys sąvokos, kurias kiekvienas žmogus supranta skirtingai, tačiau Ramunė įsitikinusi, kad visos jos tarpusavyje tampriai susijusios:

Ar skiriame pakankamai dėmesio sveikatai, ar mūsų gyvenimo būdas prisideda prie gyvenimo kokybės ir jos (aut. – sveikatos) gerinimo? Turime atsakyti kiekviena sau, o toliau pasirinkti kryptį ir drąsiai ja eiti.

Nėščiąsias Ramunė drąsina, kad gestacinis diabetas – „tikrai ne pasaulio ir ne kelio pabaiga. Žinoma, išgirdus diagnozę, neišvengiamai tenka galvoti, ką keisti ir kaip elgtis kitaip, nei darydavai iki šiol. Tai sukrėtimas, nes reikia keisti savo įpročius. Nelengva – reikia valios, pasiryžimo, užsispyrimo, laiko sau, – bet mes, moterys, tikrai tą galime, jie norime. Vardan savęs ir vardan vaikų. O vėliau, pasiryžus pasikeisti, pripranti gyventi kitaip, – pasirodo, net geriau ir šiek tiek kokybiškiau. Kartais pagalvodavau (kai jau suvokiau ir įsisąmoninau, kad susirgau): „ne kodėl man“, o turbūt – „specialiai man“, kad pakeisčiau savo netinkamą pasirinktą gyvenimo būdą.“

Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad gestacinio diabeto dažnis įvairiuose regionuose skiriasi ir per paskutinius dešimtmečius šios patologijos paplitimas bendroje populiacijoje sparčiai padidėjo. Gestaciniu diabetu serga apie šeštadalis besilaukiančių Šiaurės Amerikos ir Europos moterų, o Rytų Europoje šis gliukozės apykaitos sutrikimas nustatomas beveik trečdaliui moterų. Higienos instituto duomenimis, šia liga sergančiųjų skaičius per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje padidėjo daugiau nei 5,5 karto. Lietuvoje iš 2020 metais gimdžiusių 23 033 moterų, net 33,4 proc. nėščiųjų buvo nustatytas gestacinis diabetas, tad problema yra opi ir aktuali bene kas trečiai besilaukiančiai moteriai.

2022 m. startavo pirmoji interaktyvi edukacinė platforma www.gestacinisdiabetas.lt, skirta padėti Vilniaus ir visos Lietuvos moterims, susidūrusioms su šiuo nauju sveikatos iššūkiu, užklupusiu besilaukiant. Svetainė Gestacinisdiabetas.lt sukurta kaip Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos priemonių lėšomis finansuojamo projekto „Pacientų edukacinė platforma „Suprasti. Įsitraukti. Klausti: Gestacinis diabetas“ dalis.

Šį projektą nuo 2022 m. įgyvendina Vilniaus medicinos draugija. Projekto komanda maloniai kviečia pasidalinti informacija apie tokios internetinės svetainės buvimą su pacientėmis, kurioms tai gali būti aktualu, bei informuoti jas apie galimybę sudalyvauti nemokamuose nuotoliniuose seminaruose jau lapkričio-gruodžio mėnesiais.

Edukacinė platforma „Suprasti. Įsitraukti. Klausti: Gestacinis diabetas“ ir 2023 m. rudenį-žiemą rengia nuotolinius nemokamus seminarus nėščiosioms:

Registraciją į seminarus ir daugiau informacijos rasite čia.

Proejkto komanda tiki, kad išgirdus diagnozę gestacinis diabetas, svarbu suprasti, kokie veiksniai ir sprendimai lems moters bei laukiamo vaikelio (-ių) sveikatos būklę. Verta klausti ir įsitraukti į dialogą su specialistais bei kartu priimti tinkamiausius sprendimus. Tai veikia!

www.gestacinisdiabetas.lt – svetainė, kurioje pateikta mokslo įrodymais pagrįsta sveikatos raštingumui didinti skirta edukacinė medžiaga, aktuali moterims, sergančioms gestaciniu diabetu, turinčioms riziką susirgti bei persirgusioms šia liga. Joje sukurtas klausimų-situacijų bankas, kur į užduodamus klausimus atsako ar situacijas komentuoja ir (ar) interaktyvius nuotolinius seminarus veda įvairūs sveikatos priežiūros specialistai. Įvairių sričių sveikatos priežiūros specialistų, ekspertų kolektyvo parengta medžiaga yra patikima priemonė sužinoti daugiau apie gestacinį diabetą, būdus jį tinkamai valdyti, praplėsti žinias apie savirūpą, rasti atsakymus į kylančius klausimus, sumažinti nerimo, „nesvarumo“ ir nežinios jausmą. Įgijusios pakankamai žinių ir įvaldžiusios įrankius tinkamiems sprendimams priimti bei savo sveikatos būklei valdyti, moterys vėl gali mėgautis gyvenimu.