Respublikinės Šiaulių ligoninės direktoriaus patarėja slaugai ir tarptautiniams ryšiams, Kauno kolegijos dėstytoja, akušerė Alina Liepinaitienė moteris, susidūrusias su psichologiniais sunkumais, ragina neužsisklęsti savyje, kalbėti apie sunkumus, kuriuos išgyvena, nebijoti kreiptis pagalbos ir ją priimti.
Po gimdymo – į emocijų karuselę
Gimdymas – iššūkis ne tik moters kūnui, bet ir psichologinei savijautai. A. Liepinaitienė prisipažįsta pati po gimdymo patyrusi platų spektrą emocijų ir įvardija signalus, kurie išduoda, jog mama tapusiai moteriai vis dėlto gali būti reikalinga pagalba.
„Visiškai normalu po gimdymo jausti begalę emocijų – aš pati gimdžiau, todėl puikiai žinau, ką tai reiškia. Ir tos emocijos nėra tik nuostabūs drugeliai, gėlytės, širdelės. Kartais kai kurios emocijos veda netgi į neviltį ir galvojimą, ką aš tam vaikui galiu duoti. Nutikus tokioms situacijoms labai svarbu nebijoti apie tai kalbėti su kitais šeimos nariais, draugais, susirasti kitų mamų, kurios galbūt gyvena panašiomis nuotaikomis ar yra ką tik pagimdžiusios. Ta mamų bendrystė yra be galo stipri ir neįkainojama, o kai kuriais atvejais pokalbis su kita mama gali padėti labiau nei vizitas pas psichologą.
Tačiau jei moteris nuolat jaučiasi liūdna, be priežasties verkia, jos elgesys, emocijos keičiasi kas kelias minutes ir šeimos nariams sunku suprasti, kas vyksta – tai ženklas, kad reikalinga pagalba. Galbūt jai reikia tik apkabinimo ar pabuvimo su savimi, išsimaudymo vonioje vienai. Vis dėlto, jei liūdesį lydi ir ženkliai padidėjęs irzlumas, grubus elgesys su šeimos nariais, kūdikiu – kreiptis pagalbos reikia čia ir dabar, kadangi nežinome, kas vyksta mama tapusios moters galvoje – galbūt ji svarsto apie savižudybę ar pakenkimą vaikui.
Žinoma, kartais pogimdyminę depresiją pastebėti be galo sunku, tačiau nuolat bendraujant su moterimi, pasiūlant jai savo pagalbą, nepaliekant jos vienos rūpintis buitimi, namais ar problemomis, galima pastebėti net ir nedidelius emocinius iššūkius, su kuriais ji susiduria“, – dalinasi A. Liepinaitienė.
Viena yra tėvyste dalintis su vyru, kiek kitaip, kai rūpinimasis naujagimiu gula vien ant moters pečių. Iššūkių, su kuriais susiduria šios moterys – daugiau, todėl akušerė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu, jog vienos vaikus auginančios moterys nebijotų prašyti pagalbos ir ją priimtų, nebijotų kalbėti ir pasakyti, kad yra sunku. Motinystė, tėvystė yra be galo sunkus periodas visiems žmonėms. Šiuo laikotarpiu tėvai turi išmokti gyventi naujai, prisitaikyti prie naujagimio poreikių, o vėliau galvoti, kaip sugrįžti į buvusį gyvenimo ritmą, kartu įtraukiant ir vaikelį.
„Vienišoms mamoms, kaip ir visoms savo pacientėms, kurios yra sakiusios, kad vaiką augins vienos, visuomet pabrėžiu, jog reikia nebijoti prašyti pagalbos. Esame žmonės tarp žmonių, todėl tikrai atsiras galinčių padėti, pabūti su vaikeliu ar tiesiog nuvažiuoti į parduotuvę ir nupirkti reikiamų maisto produktų, o tuo metu mama galės skirti laiko sau. Aš pati ne kartą esu vykusi 3 ar 4 valandą nakties nuvežti draugei vaistų ar tiesiog nuvykusi ją apkabinti, kai ji išgyveno be galo sunkų laikotarpį šeimoje. Tačiau ji apie tai kalbėjo, išsakė, ko jai tuo metu reikia ir tai labai svarbu – išmokti garsiai pasakyti, ko norisi, ko trūksta ir išmokti tą pagalbą priimti. Tada visiems pasidaro gerokai lengviau, o ir laimė tuomet dauginasi“, – neužsisklęsti savyje ragina A. Liepinaitienė.
Sveikatos priežiūros specialistai ne visada turi reikiamų žinių
Pernai visus sukrėtė jaunos moters, kartu nusinešusios ir vos penkių dienų naujagimės gyvybę, savižudybė. Praėjus keliems mėnesiams Šiauliuose rastas negyvas naujagimis ir susižalojusi jo mama. Po šių tragedijų užvirė diskusijos, ar tikrai neseniai pagimdžiusių moterų psichologinei savijautai skiriama pakankamai dėmesio, ar vis dėlto su sunkumais jos paliekamos tvarkytis pačios.
„Šie įvykiai mane, kaip ir visus žmones, sukrėtė. Juolab, kad vieną iš mamų žinojau kaip savo buvusią pacientę. Mane labiausiai nuliūdino tai, jog mes, sveikatos priežiūros specialistai, nors ir netiesiogiai, esame kalti dėl tų netekčių: ne visada esame tinkamai tam pasiruošę, mūsų psichologinės pagalbos žinios yra labai menkos. Kiekvienas specialistas psichologiniu pasirengimu, moterų psichologine sveikata ir supratimu, kada joms gali reikėti emocinės pagalbos, rūpinasi asmeniškai.
Kiekviena tokia skaudi situacija labai pablogina ir mūsų, medikų, sveikatą. Matydamos šias spragas su psichologe Kristina Navickiene, būsimų ir esamų tėvų asociacijos „Gandras“ vadove Jelena Bachlina, socialine darbuotoja Aušra Mazgiene dirbame visoje Lietuvoje, kad galėtume ne tik suteikti reikiamų žinių, bet ir sumažintume pačių sveikatos priežiūros specialistų baimes. Visos baimės kyla iš nežinojimo, todėl jas geriausia įveikti žiniomis. Tėvams ir sveikatos priežiūros specialistams yra parengta knyga apie pagalbą sau ir šeimoms „Didesnio skausmo nebūna: atsakymai, pagalba ir viltis, netekus kūdikio“, kurią nemokamai galima gauti susisiekus su Kristina Navickiene“, – sako A. Liepinaitienė ir pripažįsta, kad rengiant specialistus per mažai dėmesio skiriama psichologiniams gimdymo ir pogimdyminio laikotarpio aspektams, kaip padėti pagimdžiusiai moteriai, į ką atkreipti dėmesį.
„Kai pati studijavau akušeriją jaučiau, kad man vis kažko trūksta. Tuo metu atrodė, jog ši sritis yra neišbaigta, kad joje nėra visų sudedamųjų dalių, o nėštumas, gimdymas, pogimdyminis laikotarpis ir moters gyvenimas šiuo periodu yra tiesiog mechaninis veiksmas. Nieko daugiau. Kai pradėjau dirbti savarankiškai supratau, ko man vis dėlto trūko: studijų metu negavau žinių apie tai, kaip tvarkytis su savo emocijomis ir jausmais ir kaip suprasti, kad psichologinės pagalbos reikia šeimoms.
Pati kasmet dalyvaudavau dešimtyse mokymų, kurie susiję su emocine savijauta, psichologinių problemų pastebėjimu kitų žmonių elgesyje. Jau tuo metu žinojau ir sakiau sau, kad akušerijoje turi atsirasti šis – psichologinės savijautos – elementas. Prieš trejus metus, kartu su Jelena Bachlina ir Kristina Navickiene tuometiniams akušerijos studentams surengėme nuotolinius mokymus „Kaip padėti sau ir šeimoms, netekus nėštumo / vaikelio?“. Klausydama šią paskaitą stebėjau savo studentus, mačiau kokie susidomėję jie buvo, kaip kiekvieną kolegių žodį gėrė į save, o paskaitos pabaigoje visa grupė nesulaikė ašarų. Tai tema, kuria mažai kalbama ir rašoma, tačiau ji – be galo svarbi“, – dalinasi Kauno kolegijos dėstytoja ir dar kartą ragina moteris nepasilikti su sunkumais vienoms, kreiptis pagalbos, ieškoti užuovėjos bendrystėje su kitomis mamomis.
