„Šį kartą rašysiu apie gimdymą iš artimiausios man įmanomos perspektyvos – mano sūnaus gimimo. Jau praėjo 5 dienos nuo šio puikaus įvykio, emocijos aprimo, pasidarė aiškesnės ir tikslesnės, mintys irgi nuoseklesnės, išryškėjo bendras vaizdas.
Gimdymas yra jautri tema, o su gimdymu susijusios neigiamos patirtys užima didelę dalį interneto, pokalbių tarp draugų, socialinių medijų. Nemeluosiu, mes su žmona taip pat bijojome šio momento, ypač prisiklausius apie rėkiančius gydytojus, karvėmis vadinamas gimdyves, gimdos plyšimus, nuskandintus vaikus.
Šį postą rašau tiek kaip gydytojas, tiek kaip tėvas, tiek kaip vyras, medicininės paslaugos gavėjas. Tad postas bus visapusis – tiek iš medicininės pusės, tiek iš emocinės ir patyriminės. Rašiau kartu su žmona, atsižvelgdamas ir į jos pastebėjimus, kas labiausiai patiko, kas buvo sunkiausia, kas baisiausia. Tai ne nusiskundimas. Tai bus konstruktyvus postas su pasiūlymais, kaip galima gerokai padidinti gyvenimo kokybę gimdančioms moterims, įdedant labai mažai pastangų ir finansų.
Mes jau iš anksto buvome išsirinkę Krikščioniškuosius gimdymo namus. Tai daugiausia gerų atsiliepimų gavusi įstaiga tarp mūsų pažįstamų, mamų bendruomenių.
Tad prasidėjus reguliariems sarėmiams iškart nuvykome ten. Buvome priimti maloniai, mus pasitiko slaugytoja, greitai atėjo ir gydytoja. Prisistatė, papasakojo tvarką ir esamą situaciją, patikino, kad viskas bus gerai. Kadangi atvykome prieš keičiantis pamainai, po 8 ryto pas mus atėjo mūsų akušerė, kuri ir turėjo priimti gimdymą. Pasakė, kad yra akušerė Odeta, bendravo labai maloniai ir ramiai, ne tik dalykiškai, bet ir apie nesusijusius gyvenimiškus dalykus. Ji kuravo visą gimdymo procesą ir net sunkiausiais momentais išliko rami ir profesionali. Neskaitant profesinių gabumų, manau, svarbiausias momentas, jog ši akušerė visą laiką buvo super palaikanti, kelis kartus paglostė mano žmonos nugarą, suspaudus palaikė ranką, ir neskaitant Lietuvos medikams būdingo lengvo sarkazmo, negailėjo paskatinimų ir pagyrimų.
Tiesiog 10 balų. Jei kartot, tai su Odeta.
Kitas personalas irgi buvo profesionalus, gan tiesmukiškas, kas būdinga šiai specialybei (ir šiaip Lietuvos medikams). Ne visada buvo aišku, kas yra kas, nes niekas įeidamas neprisistatydavo, bet iš esmės situacija visą laiką buvo kontroliuojama ir aiški. Gydytoja prieš procedūras perspėdavo, trumpai ir lakoniškai (daugiau tikriausiai nesikartosiu, bet kaip būdinga lietuviams) pasakydavo, kas dabar vyks, dėl visų medicininių sprendimų tarėsi su mumis, paaškindama galimas išeitis.
Pati gimdykla buvo graži, moderni, turėjo daug įrankių, lovų ir gultų gimdančiai moteriai leidžiančių keisti padėtį ir surasti sau patogiausią būdą gimdyti. Mums neteko ten pakliūti, bet akies krašteliu mačiau ir gimdyklą su vonia, jei norėtųsi gimdyti vandenyje. Iš medicininės pusės – visose gimdyklose paruošta atskira vieta ir įranga gaivinti naujagimį ar mamą, taip pat šalia paruošta operacinė jei reiktų atlikti cezario pjūvio operaciją ar kitaip skubiai išgelbėti gyvybę. Puikiai apsirūpinę.
Nors užtruko ilgai, buvo skausmingas ir sunkus (sunkus net man buvo, apie žmoną nėra ką ir kalbėt), gimdymas buvo sėkmingas, mūsų sūnelis išvydo dienos šviesą sveikas ir verksmingas.
Vertindamas anksčiau turėtą patirtį akušerijoje, medicinos studijų metu, kai dalyvavau priimant ne vieną gimdymą, draugų pasakojimus, istorijas forumuose, tikrai nuoširdžiai jaučiau, jog viskas vyko kokybiškai, profesionaliai, visas personalas dirbo kaip komanda kartu su manimi ir mano žmona. Ir dar kartą pabrėšiu – visi bendravo itin maloniai ir rūpestingai. Ypač akušerė Odeta, kuriai, jei skaitys ji pati ar ją pažįstantys, siunčiame šilčiausius linkėjimus.
Kai mūsų vaikelis išvydo dienos šviesą, pagal visą tvarką kelias valandas pabuvome gimdykloje ir tada mus palydėjo į palatą.
Ketvirto aukšto palėpėje galima išsinuomoti atskirą šeimos kambarį, kuriame yra didelė, toks jausmas, kad trivietė lova ir nedidelė sofa, spintos susidėti daiktams, indai, kriauklė, veikiantis kondicionierius, kuris karštą dieną miesto centre yra išsigelbėjimas. Tokia palata turi savo atskirą dušą ir tualetą. Yra bendra virtuvė visam aukštui. Nidoje toks kambariukas kainuotų bent 200 eurų nakčiai, o čia, pačiam Kauno centre – 40 eurų. Taip pat įeina ir maitinimas keturis kartus per dieną (įskaitant naktipiečius) mamai ir papildomai už 6 eurus/dienai tokį patį maitinimą gali užsisakyti ir vyras (ar kitas non-birthing parent). Rankšluostukas, palutė, papildomas užtiesalas lovai – viskas yra vietoje, tad poilsis garantuotas!
Deja, šioje vietoje teks sustoti su pagyromis. Nors pats gimdymo procesas Krikščioniškuose gimdymo namuose yra gražiai išdirbtas ir profesionalus, pradedant gana patogia aplinka, baigiant mandagiu ir profesionaliu personalu, tačiau pogimdyminė priežiūra Lietuvoje (leidžiu sau generalizuoti, nes pačiam teko praktikuotis akušerijos tiek didžiosiose ligoninėse, tiek rajone. Aš net buvau akušerijos ir ginekologijos rezidentūros motyvaciniame pokalbyje, tik prašymo konkursui niekada taip ir neužpildžiau, pasukau į psichiatriją) yra labai silpna vieta.
Visų pirma grįšiu į gimdyklą. Gimus mūsų sūneliui (reiškiasi baigėsi gimdymas, prasidėjo pogimdyminė priežiūra) akušerė paklausė ar turime savo pampersą ir įklotų – tvarsčių tarpvietei. Vistiek ta vieta susitraumavo. Gerai, kad turėjome. O ką daryti, jei neturi? Ar tada tarpvietės netvarstys ir moteriai teks vaikščioti visur taškant kraują?
Nežinau, mes buvom pasiskaitę ir pasiruošę blogiausiam, net jei tektų gimdyti miške ar stovėjimo aikštelėje. Žmona vis juokaudavo – jei reikės, galiu ir kelionėje gimdyti, vis tiek tu priimt mokėsi. Aš tik pasijuokdavau. Nervingai.
Antras momentas buvo pogimdyminis nuskausminimas. Gimdykloje žmona gavo dvi žvakutes diklofenako ir pamokymą – jei tikrai labai skaudės, įsidėkite į užpakalį. Gali padėti ir vyras.
O juk skauda tai labai beprotiškai! Aš nesu gimdęs, bet palyginimui vyrams gimdymo skausmas prilygsta labai stipriam smūgiui į kiaušus nuo futbolininko, dėvinčio būtsus. Nežinau, ar galit relatint. Skauda taip labai, kad nei vaikščiot gali, nei sėdėt ar gulėt. Šioje vietoje gelbsti mano profesinis pasirengimas – pilnos kišenės paracetamolio bei kitų gerųjų tablečių ir gimdyvių skausmo valdymo gidas. Parengtas NHS. Tad 4g/p paracetamolio į trasą eina drąsiai. Nežinau, ką reiktų daryti su dviem žvakutėmis diklofenako. Ai tiesa, susikišt sau į šikną.
Skausmo valdymas baigėsi kitą dieną, kai mus aplankė neprisistačiusi moteris – skauda? Naudojat kažką? Žmona ramiai, bet su dideliu skausmu veide pasakė, kad vyras davė paracetamolio. Moteris nudžiugo, kad daugiau rūpintis nereikės ir jos nebematėm. Kas ji, aš nežinau. Gydytoja? Slaugytoja? Slaugytojos padėjėja? Paslaptį dengia šydas.
Liūdna, kad būtent tik tiek laiko skirta pogimdyminiam nuskausminimui tiek pačioje ligoninėje, tiek namams. Nes skauda tai viską – raumenis, organus, spenelius. Viską. Žmona man tik žeria komplimentus – nežinau, ką be tavęs daryčiau. O aš galvoju, kad žinau – susikištum žvakutes į šikną. Pasilieku šitą pokštą sau. Juokingas, bet ne vietoje.
Skausmo valdymas Lietuvoje yra labai labai žemame lygyje, tiek akušerijoje, tiek kitose srityse. Žinau, nes pas mane ateina labai daug pacientų su prastai valdomu lėtiniu skausmu, kuriems dėl jo išsivysto depresija, nerimas, norisi nusižudyti (ir ne tik norisi – nebegaliu daugiau kentėt ir bum nuo tilto. Per greitai? Sorry).
Pacientai ateina iš skausmo gydytojų (su visa pagarba anesteziologams, tarp jų ir mano mamai) su tokiomis rekomendacijomis, kur net savo mažam vaikeliui dukart tiek skirčiau. Pavyzdžiui, skirtas būna 1 gramas paracetamolio ir, labai griežtai pabrėžiant, jei neveiks, pusė tabletės tramadolio dukart dienoje, nes jei gersi daugiau, priprasi.
Gaila, kad prie skausmo neįmanoma priprasti. Tikras faktas. Skausmui tolerancija neatsiranda. Tai vienintelis toks pojūtis kūne. Visgi, skausmas susijęs su savisauga.
Tik priminsiu, kad net žindančioms mamoms galima skirti po 1 gramą paracetamolio keturis kartus paroje, šone pridedant iboprofeną 1,6 g (taip, tai 400 mg kart keturi) ir dar kodeino. Kodėl galima tiek daug? Nes skauda. Labai. Kaip į kiaušus gauti. O žinant biochemines vaistų savybes, galima susižinoti, patenka į pieną ir naujagimiui, ar ne. O jei ir patenka, tai kiek? Ir kas iš to? Nes cukrus iš bandelės irgi patenka naujagimiui, bet to niekas neakcentuoja. Nes ne hėmija. Deja, kančia ir kentėjimas yra mūsų, lietuvių, tautos svarbi ir sunkiai keičiama dalis. O veltui, nes kančia neišlaisvina. Kančia tik žlugdo. Žlugdo jūsų ir jūsų artimųjų gyvenimus. Tad nekentėkit.
Ūminis ir ypač lėtinis skausmas bei jo valdymas yra atskira tema, kuria gal kada irgi parašysiu. Nes neskaitant nesteroidinių vaistų nuo uždegimo ir tramadolio, yra puikių vaistų, pavyzdžiui, tricikliai antidepresantai ir duloksetinas bei daugybė kitų psichotropų, kuriuos puikiai išmano jūsų psichiatras. Jei neišmano, ateikite pas mane, ar pas kurį kitą, kuris išmano. Neikite pas gydytojus, kurie neišmano vaistų. Bus blogai. Ar bent jau ne geriau.
Grįžtam prie pogimdyminės priežiūros.
Kitas dalykėlis, kuris lietuviui yra iki galo nesuprantamas, yra kito žmogaus privatumas ir asmeninės ribos.
Po gimdymo mama yra itin jautri, nes pasišalinus placentai įvyksta estrogeno nuokrytis (estrogen drop). Ką tik pagimdžiusi mama – tai savo vaiką pasiruošusi apginti patelė, kuriai dėl gimdymo metu išsiskyrusio oksitocino ir endorfinų lengvai sutrinka realybės suvokimas. Viskas gali gąsdinti, viskas atrodo grėsminga.
Tokia gamta, čia nieko nepadarysi.
Ir ji papuola į nepažįstamą ir nesaugią (jos supratimu) aplinką – ligoninę, palatą. Ir čia vienas po kito eina įvairus staff’as – valytojai, maisto dalintojai, akušerės, gydytojai. Ir ima iš tavęs tavo ką tik gimusį vaiką, virkdo jį, spaudžia tavo pilvą, kurį kosmiškai skauda, kiša rankas į makštį.
Ir galima suprasti, kad tai medicininė pogimdyminė priežiūra tik dėl kelių dalykų: vyksta po gimdymo ir tai daro medicinos personalas.
Mano medicinos studijų laikais už pamiršimą prisistatyti būdavo mažinamas pažymys, tačiau šie įgūdžiai arba labai greitai pasimiršta (kaip gali pamiršti kažką, ko nežinojai? – klausė mano kolegos vienas gydytojas, norėdamas pašiepti) arba medicinos studijos baigtos taip seniai, kai prisistatyti atėjus pas pacientą dar nereikėjo.
O gal tai tik tas dieviškumas, na žinot, tas kur kodėl man prisistatyti, mane ir taip visi žino?
Nežinau, kuris variantas čia, nes buvo tiek labai jaunų, tiek labai senų personalo narių, viso per dvi dienas sutikom 10–15, tačiau suskaičiavom tik 3, kurie pasakė savo pareigas ir vardą ar pavardę.
Žinoma, puiki akušerė Odeta, tada dar viena mus pasitikusi gydytoja (pamiršom jos vardą, tikriausiai dėl pradžioje buvusio streso) ir mus išlydėjusi jauna akušerė Gertrūda. O gal Gerda? Neprisimenu irgi, nes ji tik mus išlydėjo ir jau kuo greičiau norėjosi namo. Tačiau fainai, kad prisistatė.
Pogimdyminės priežiūros personalas nebuvo linkę prisistatyti ar paaiškinti, ką jie dabar darys ir kodėl.
Duris atidaro, žinoma, nepabeldę. Niekas nieko nesako, kažkas tyliai „Labas rytas“ pakužda. Tada visi sukrenta į palatą. Apsidairo. Moteris, kuri šiek tiek persistengė su kvepalais, ir gydytojas (tikriausiai, nors negali žinoti, nes neprisistatė), kuris nepalaiko jokio akių kontakto, nešini svarstyklėmis ir kitais įtaisais rankose.
Apsidairo be žodžių. Akimis teisia ir su patosu taria čia labai daug daiktų, netilps svarstyklės. Mano žmona žiūri ir laukia, kas bus. Ant stalo guli krepšys su rūbais, tiesiai, galimai gydytojui, po ranka. Vienu mostu galėtų patraukti. Nepatraukia. Moteris, kuri šiek tiek persistengė su kvepalais, įsakmiai parodo į krepšį mano žmonai, paliepia jį patraukti.
Aš paimsiu kūdikį, o jūs čia padarykit vietos.
Žmona, kuri vos prieš parą gimdė, paklusniai, nors ir per didelį skausmą, vykdo paliepimus, stojasi nuo lovos ir patraukia krepšį. Dieve, vykdo paliepimus XXI amžiaus gimdymo namuose. Lyg durnyne kokiam.
Tada moteris, kuri šiek tiek persistengė su kvepalais, padeda svarstykles ant stalo, eina link vaiko ir imą jį, virkdo, rengia, deda ant svarstyklių, kiša prietaisus prie kūno. Kažką pažiūri, pamurma, vėl pažiūri, vėl pamurma. Ir viskas, vaikas pasvertas guli ant vystymo stalo ir verkia, žmona vos pati sulaiko ašaras, nežino, kas vyksta.
Jai kyla vienas klausimas – o kada išleisit namo? Klausimas skamba lyg atlikinėtų laisvės atėmimo bausmę. Deja, dar gajus požiūris, jog iš ligoninės reikia išleisti. Ir yra gydytojų, kurie nusprendžia neišleisti, nes ne nuotaika ar kažkas tiesiog nepatiko. Tik priminsiu, kad gydymo įstaigą jūs galite palikti kada norite, nebent jums taikomas priverstinis gydymas. Šituo užsiima psichiatrai ir tai teismo nutartimi, tad kviečiu akušerius ir ginekologus pabandyti kreiptis teismo leidimui dėl priverstinio gydymo, nes pacientė nemandagi. O maždaug tą ir bandė pasakyti gydytojas, nepalaikantis akių kontakto. Nežinau, pažiūrėsim, kaip čia tyrimai visi. Akys neištirtos dar. Gal išleisim šian, gal visgi ne, pažiūrėsim.
Tada susirenka daiktus ir, kuždėdamiesi tarpusavyje, išeina gąsdinti kitų mamų. Gal pavyks pravirkdyt dar kurią.
Žmona tuo tarpu eina pravėdinti kambario.
Vakarinės vizitacijos metu žmona gauna dar vieną paliepimą iš, atrodo, atsitiktinai atėjusios moters – gulamės tik greičiau.
Kur, kodėl, kas bus?
Priminsiu, kad praėjo kiek daugiau nei para po 17 valandų trukusio gimdymo, viską skaudą, hormonai žaidžia ruletę. Aplinka nepažįstama. Vyro šalia nėra. Atėję žmonės nepažįstami. Jei ne pižamos, net nebūtų aišku, ar jie čia dirba. Ir liepia gultis. Žmona paklūsta. Tada moteris prieina artyn, pakelia suknelę, lenda apžiūrėti tarpvietės, spaudžia pilvą. Nieko nesako, pamurma taip taip, gerai lyg ir.
Baisu, bet tokios vizitacijos vis dar laikomos normaliomis Lietuvos gydytojų pasaulyje.
Tai vienas iš procesų, kurį stengdavausi boikotuoti savo rezidentūros metais demonstratyviai neateidamas į jas arba perspėdamas savo gydomus pacientus, kad tarp 10–11 valandos trečiadieniais nebūtų palatoje ir išvengtų cirko.
Kaip baisiai turi jaustis neseniai gimdžiusi mama, kai tokia šutvė žmonių sueina į palatą nekviesti ir nesibeldę, neprisistato ir nepasako, ką ir kodėl darys.
Ir jau atlikę vizitaciją nepasako, kokie tos vizitacijos rezultatai, ką darė su vaiku ir kodėl reikėjo nusirengti ir rodyti tarpvietę. Ir dar šiek tiek pademonstruoti galios ir sustiprinti baimes, pasakant kad nežino kada išleis.
Žmona po vizitacijos paskambino man susigraudinusi.
Tu neklausyk ką jie sako, nuraminau, išeisim kai norėsim, kad ir dabar jau gali. Taigi neįkalino mūsų niekas. Ir tą galiu sakyti užtikrintai, nes žinau pacientų teises ir pareigas. Galiu nuraminti savo žmoną, nes pats dirbu medicinos srityje. Ir tiek kartų esu girdėjęs tą klausimą – tai daktare, kada išleisit? Ir kiek kartų esu atsakęs – niekas jūsų nelaiko, jei norit tai ir dabar galit važiuoti. Taigi dėl savęs čia būnat. Ir visada sekdavo tas nustebęs paciento žvilgsnis – nelaiko? Dėl savęs? Tai gerai, pabūsiu dar.
Gydytojai ir kitas personalas medicinos įstaigose dažnai elgiasi nepagarbiai tiek tarpusavyje, tiek su pacientais. Negerbia nei paciento privatumo, nei jo kūno ribų. Atlikdami apžiūras nei paaiškina ką darys, žodžiu neveda paciento per procesą, ko reikalaujama dabartinių medicinos studentų, nei pasako, kokios vizitacijos išvados. Ir gal svarbiausia – retai prisimena papraščiausiai paprašyti paciento sutikimo. Dabar norėčiau apžiūrėti jūsų tarpvietę, kad įvertinčiau, ar traukiasi gimda, ar nekraujuoja. Procedūra nėra maloni, bet ją svarbu atlikti dėl jūsų sveikatos. Ar galiu tą padaryti?
Suprantu, kad tai gydytojui 1001–oji apžiūra šiemet, bet šiai mamai – galbūt pirmoji jos gyvenime. Ir kūną jinai turi vieną. Jis sužeistas ir jį norisi apsaugoti. Tad kodėl gydytojas bando jį dar labiau sužeisti? Tikiuosi, kad tik dėl empatijos stokos, o ne specialiai.
Primum non nocere, sako lotyniškas posakis, kurį pasaulio medikai naudoja kaip vieną pagrindinių bioetikos principų. Tad geriau nedaryk nieko, nei daryk blogai. Savo kolegų prašau vieno – gerbkite pacientus, juk jūsų specialybė yra garbinga tarnystė, o ne galios demonstravimas. Nesužeiskite dar labiau to, kuris jau sužeistas. Tiesiog būkite pagarbūs. Žinau, kad medicinos studijose pagarbos mažai ir kartais norisi atsigriebti už tuos patyčių metus. Bet pagarba nieko nekainuoja – nei pinigų, nei pastangų. O paslaugų kokybė pagerės neįtikėtinai. Mamos nebijos vėl ir vėl atvykti pas jus gimdyti. Galiausiai, išsaugosite darbo vietą.
Gal ne taip trikdantis, tačiau visai neapgalvotas yra maisto tiekimas. Maistas liuks, valgiau, patiko, kartojau. Tačiau pati maisto tiekimo sistema patogi tik personalui. Pavalgius yra prašoma maisto padėklus išnešti į virtuvėlę, esančią koridoriuje. Kelionė neilga, jei esi sveikas. Tačiau ką tik gimdžiusiai moteriai ji gali būti nepakeliama. Prisiminkite, kad kiekvienas žingsnis skausmingas.
Aišku, gal to galima būtų išvengti taikant adekvatų nuskausminimą, bet kadangi jo nėra (na, mano žmona turėjo) tai tokia kelionė iš palatos per koridorių yra ilga ir kankinanti. Gerai, jei turite palydovą, partnerį ar dulą, kurie gali nunešti padėklus už jus. Tačiau jei ne, kur dėsite vaiką? Ir kiekvieną kartą po maitinimo laiko, kuriam skirta valanda, atėjusi maisto moteris su priekaištu veide ir balse vis primindavo, kad reiktų padėklus nusinešti, tikrai nekuria geros atmosferos.
Kitas paprastas dalykas – jei tą valandą, skirtą valgymui, žindei kūdikį, tai neturėjai laiko net atsidaryti maisto padėklo. Ir nuolatinis virtuvės personalo priminimas – valgykit, jums reikia valgyti. Nu ar ne gėda, pilnas padėklas, nieko nesuvalgėt, pieno neturėsit. Ir ta mintis tyliai tyliai nusėda jūsų jau ir taip pervargusioje galvelėje.
Tai gerai, jei krūtys pilnos, galite nekreipti dėmesio į šeimininkutės pastabas. O jei ne? Jei nesiseka žindyti? Galite pagalvoti – tai dar vienas įrodymas, kad esate bloga mama.
Problemos sprendimas – personalas tiesiog gali pasiūlyti žindančiai mamai maistą atnešti iki lovos. Bus papildomi 5 žingsniai. Ir paimti padėklą pavalgius tiesiai iš palatos, vis tiek ateinate pažiūrėti, ar viską suvalgė. Taip parodysite tikrą rūpestį, o ne atliksite apsimestinį griežtos mamos vaidmenį. Nebent jums iš tikro visai nerūpi.
Grįžtant prie kambarių-palatų. Įrengti gražiai, net sakyčiau dalinai prabangiai, tačiau nepagalvota apie ką tik gimdžiusią mamą. Lovos atrodo ąžuolo masyvo, gražios, specialiai paruoštos šiai įstaigai pagal spec. užsakymą. Tačiau nepritaikytos patogiai atsigulti, nes aukštos. Ir vėl koją kiša tas skausmas. Norint užlipti ant tokios lovos po gimdymo, reikia gerokai pasukti galvą, kaip tą padaryti. Kojos aukštai pakelti negali, nes jei buvo siuvimas tarpvietėje, gali plyšti. Net jei nebuvo siūta, vidaus organai ištinę, gimda pertempta (9-ą mėnesį būna 5 litro tūrio, nors ne nėštumo metu – kumščio dydžio), makštis ištinusi. Suprantu, kad lietuvaitės santykinai aukštos, bet ką daryti toms mažesnėms, kurios yra 164 cm ūgio? Tad paprastas sprendimas – lova turėtų būti žemesnė. Ir tiek. Sumažintų komplikacijų rizikas, didintų pakartotinio nėštumo tikimybę.
Kaip minėjau, kiekviena palata turi savo atskirą tualetą ir dušą. Jėga, komfortas, kaip gydymo įstaigoje. Deja, vėl nepagalvota, koks čia skyrius – akušerijos. Bidė dušelis tokioje įstaigoje turėtų būti aukso standartas, o ir įrengimas kainuoja iki 200 eurų. Tad 10 palatų po 200 eurų tikrai nėra tie pinigai, kurių tokia įstaiga negali sau leisti. Žinoma, nereikia būti išpindėjusiai – galima apsiprausti duše. Galima, jei nebūtų ITIN slidžios grindys, kur su skausmu visame kūne griuvimo rizika kosminė.
Sprendimas – neslidūs kilimėliai duše. Po 5 eurus jų galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje. Suprantu, kad įstaiga turi organizuoti viešuosius pirkimus ir kad tai užtrunka. Bet užtektų vienos traumos ir vieno teisinio proceso. Iš kitos pusės, praktika rodo, kad žalos atlyginimo be kaltės modelis nelabai veikia. Ir pacientės pakankamai pribaugintos per vizitacijas. Tad ieškinio tikrai nekels. Tad manau, kad apie minkštus rankšluostukus, skirtus intymiai higienai atlikti, pakeičiamus vieną kartą paroje, vietoje dabar esančių vienkartinių rankšluosčių, kietesnių už švitrinį popierių, galima tik pasvajoti. O gaila, toks dalykas tikrai pakeltų įstaigos prestižą. Kiekvieną dieną pakeistas rankšluostukas, vietoj to vienkartinio švitrinio popieriaus sužeistai tarpvietei trinti.
Kalbant apie tarpvietės, taip pat spenelių ir kitų jautrių vietų priežiūrą, čia irgi yra mamos asmeninis reikalas ir problema. Jei netyčia gimdyti atvykote ne iš namų ir su savimi neturite higienos priemonių, teks praustis tik vandeniu ir pigiu rankų muilu. Žinoma, visada į pagalbą gali ateiti partneris ar kiti artimieji, tačiau jei jie kitame mieste ar darbe? Suprantu, kad gali nebūti valdiško losjono ar gelio, spenelius šaldančio įklotėlio, purškalo makšties skausmui malšinti, tačiau antiseptinis ar kitoks kokybiškas muiliukas-mėginukas būtų labai labai gyvenimą naujai mamai palengvinanti priemonė.
Čia į pagalbą atėjo „Gandro kraitelis“ ar kaip ten jis. Mes nežinojome, kas tai, tad kai gavome dėžučių ir paklausiau, kas tai, gavau paprastą atsakymą – dovanos. O nuo ko? Pasidomėjo žmona. Nežinau, čia gal savivaldybė? – atsainiai atsakė dėžes ant stalo palikusi moteris (taip, ant to paties stalo, ant kurio kitą dieną nebuvo vietos svarstyklėms. Ir taip, mes nežinojome, kas ta moteris, nes – visi kartu – ji neprisistatė).
Berašydamas pats vos nepamiršau, kokią sritį atstovauju ir kokios temos visiškai nepalietėme. Nes nepalietė ir niekas iš personalo.
Tai, apie ką kalba Lietuva beveik kiekvieną dieną, tai, apie ką kuriu ir savo prenumeratą, tačiau iki medicinos įstaigų tai niekaip neateina – emocinė mamos sveikata.
Kaip sakė mano žmona, gerai kai man paprastai paaiškini kaip keičiasi hormonai ir kas vyksta kūne per ir po gimdymo. Nes galvočiau, kad išprotėjau ir jau pavažiavo.
Deja, ne visoms taip pasiseka.
Pogimdyminė depresija aplanko 15 proc. gimdžiusių moterų. Ir aktyviai dalyvaudamas savo žmonos pogimdyminės priežiūros procese, galiu dar geriau suprasti kodėl.
Neskaitant genetikos, asmenybės ypatumų ir santykių, didelis rizikos faktorius, o kartais ir paskutinis postūmis gali būti pogimdyminės priežiūros nebuvimas. Ir tai netgi švelniai pasakyta – tokia priežiūra, kokią gavo mano žmona šioje įstaigoje, galėjo jos emocinę savijautą gerokai pabloginti.
Ir sprendžiant iš pasakojimų ir atsiliepimų, tai viena geriausių įstaigų Lietuvoje, ir tikrai geriausia Kaune.
Tad vargas toms, kurios gimdo kitur ir neturi stiprios ir galingos palaikančios komandos. Nes kūno ribų negerbimas, privatumo stoka, nurodinėjantis ir teisiantis virtuvės darbuotojų tonas ir pastabos moteriai, kuri ką tik patyrė milžinišką perversmą savo gyvenime, tiek fiziškai, tiek emociškai, gali būti stūmis į pogimdyminę depresiją, o kartais ir į savižudybę.
Aš nenoriu priekaištauti dėl tyrimų, atliktų vaikui – kaip nemokamą, arba, tiksliau, labai pigią medicinos sistemą turinti valstybė atliekame tikrai labai daug ištyrimų, kurie gali būti svarbūs tolimesniai vaiko raidai.
Tačiau visiškai pamirštame tai, kas nieko nekainuoja – šypseną, pagarbą. Tarp paslaugų teikimo pasimetė elementarus mandagumas ir žmogiškas bendravimas. Paprasti klausimai, tokie kaip šiandien laikotės, ar viskas gerai? Ar naktį neverkėte? Ar nebuvo minčių nusižudyti? – gali būti milžiniška pagalba ką tik gimdžiusiai moteriai. Nes pogimdyminiame laikotarpyje, kai siaučia hormonų audros, tai gana dažnos ir natūraliai kylančios mintys, galinčios ateiti į kiekvienos mamos galvą. Tik to nežinant, kyla didelė gėda, jog man kažkas negerai, turbūt man pavažiavo, aš nenormali. Ir kai pažeidžiamas tavo privatumas ir kūnas tampa tik objektu, kurį bet kas atėjęs į palatą gali paminkyti, lengvai gali dingti ir sielos sąvastis.
Primum non nocere. Geriau jokios priežiūros, nei žalojanti. Juk už netyčininį nusikaltimą irgi teisiama.
Pabaigti norėčiau padėka vaikučiu besirūpinusiai ir tyrimus atlikinėjusiai, tikriausiai, neonatologei. Gaila, kad ši jauna, tikriausiai gydytoja, nepasakė, kas ji. Nes dvi dienas nuoširdžiai mumis rūpinosi, pradžioje kiek bailokai, tačiau paskui jau visai atvirai ir netgi beveik drąsiai, kaip lietuvaitei.
Dar viena padėka akušerei, kuri irgi pamiršo pasakyti savo vardą, tačiau, kaip teigė žmona, buvo pats žmogiškiausias žmogus visoje įstaigoje. Eruditiškos išvaizdos, intelektuali ir šviesi tiek protu, tiek plaukais. Ji atliko geriausią ir maloniausią apžiūrą per visas dienas – skyrė 20 minučių pokalbiui. Apie nieką. Tiesiog pasikalbėjo, pasipasakojo, kaip pačiai sekėsi gimdyti, su kokiais iššūkiais susiduria darbe. Kokie seni įpročiai likę pas gydytojus, kurie nenori keistis ir modernėti. Apie pigią medicinos sistemą. Apie dažnai pasimetančius gydytojus, kuriems dulos bando primesti savo susigalvotus gimdymo planus. Kokių įvairių moterų atvažiuoja gimdyti. Ir tiek. Jokių gulamės ar taip taip, aha, neblogai. Geriausia apžiūra per visas dienas.
Ką dar prisiminiau. Kalbant apie emocinės sveikatos priežiūrą, tai besikraudama daiktus atgal į namus ir tikrindama stalčius, ar nieko nepaliko, žmona viename jų rado genetinių tyrimų lapą. O po juo, realiai atrodė kaip paslėpta – informacinė papkė apie moterų emocinę sveikatą. Prastos kokybės, daug juodo teksto baltame fone. Pastebėjome per vėlai, kad susipažintume su medžiaga išsamiai. Nežinau, ar tai geriausia vieta laikyti svarbią informaciją, kaip neišprotėti pagimdžius. Pridedu nuotraukas, tad jei kas nuomosis 404 šeimos kambarį, turėsite nuorodas lobių medžioklei. O šiaip kviečiu paskaityti mano kartu su KALBA MAMOS komanda kartu paruoštą atmintinę mamoms apie emocinę sveikatą: https://www.kalbamamos.lt/?r_done=1#_5z30bhqm4
