Mano nėštumas jau nuo pirmųjų dienų buvo labai sunkus. Nepraėjus nei trims nėštumo mėnesiams, gydytojai paskyrė gulimą režimą. Dirbau stovimą darbą, taigi nebegalėjau ilgai išstovėti, alpdavau. Nuo 20-tos nėštumo savaitės leidau laiką lovoje. Tačiau to nepakako.
Vieną rytą, pamenu buvo 04 val. 30 min, prasidėjo dideli pilvo ir šono skausmai. Tuomet man buvo 25-ios nėštumo savaitės. Vos pakilau iš lovos. Nuvykusi į priimamąjį pasitikrinti, išgirdau: mano gimda ruošiasi gimdymui, ji atsivėrinėja! Mane ištiko šokas. Vienintelis klausimas akušeriui: jei gims, ar mano vaikelis išgyvens? Akušeris tylėjo nuleidęs akis... Po kelių minučių tylos nedrąsiai ištarė: supraskite, jis per mažas.
Su greitąją išvykome į Kauno klinikas. Mano laimei, viskas baigėsi laimingai, ir po trijų parų išvykau namo su sąlyga, kad ilsėsiuosi gulimame režime. Deja, 27-tą savaitę netikėtai nubėgo vandenys. Greitoji mane ir vėl išvežė į Kauno klinikas. Čia stabdė gimdymą, brandino vaikelio plaučius, bet 28-tą savaitę prasidėjus sąrėmiams pagimdžiau. Gimdymas buvo labai sunkus, truko beveik 15 valandų. Vaikas inkubatoriuje skendo tarp laidų, aparatų, kvėpavimo kaukių. Tačiau pavyko išvengti komplikacijų.
Buvo sunku žiūrėti į tokį mažą „senuką“ – taip vadinome sūnų, nes jis tikrai atrodė kaip senuliukas: nukarusi odelė, susiraukšlėjęs. Tačiau kiekvieną dieną augome ir stiprėjome. Klinikose pragyvenome du mėnesius. Tai buvo ilgiausi mėnesiai mano gyvenime.
Grįžus namo naktimis kaustė baimė: o jei užsprings, ir aš neišgirsiu, o jei pritrūks oro, kas tada? Plaučiukai buvo dar silpni. O baimės – daug. Taip bėgo dienos, mėnesiai, sulaukėme pirmojo gimtadienio. Dominykas su kiekviena diena stiprėjo, buvo be galo ramus, su juo buvo lengva.
Vaikščioti Dominykas pradėjo sulaukęs 1-erių metų ir 5 mėnesių. Kalbėti nebe savo kalba – 3-ejų metų. Su iššūkiais ir sunkumais susiduriame iki šiol. Kojyčių raiščiai silpni – nešiojame ortopedinius batus. Iki šiol sūnus ramiai neišmiega visos nakties – smegenų vožtuvų vartai naktį neužsiveria ilsėtis, dirba kiaurą parą. Atsilieka suvokimas, silpna smulkioji motoriką.
Šiuo metu Dominykas be galo mėgsta dėliones ir loginius žaidimus. Charakteris nuolat keičiasi. Kartais sūnus ramus, kartais itin nervingas. Daktarai įspėjo, kad su šiais ypatingais vaikais reikia daug kantrybės. Tačiau Dominykas be galo nuoširdus ir geraširdis vaikas.
Didelį AČIŪ noriu pasakyti savo tėvams. Kiekvieną dieną ir minutę, kai buvo sunku, tėvai mane palaikė, padėjo ir patardavo. Palaiko iki šiol, o palaikymo tikrai reikia.
Ankstukų tėveliams linkiu neprarasti ryžto, tikėjimo, niekada nenuleisti rankų dėl šių vaikų. Bus ir lengvesnių, ir sunkesnių dienų, bet atsiminkite – tai laikina! Sveikatos ir ištvermės.
Parama ankstukams: https://www.ankstukai.lt/gpm-parama
