Krikštynos ligoninėje – ne šventė
Vyresnės kartos medikai prisimena, kad anksčiau dažniau buvo krikštijami ligoninėje gimę naujagimiai. Buvusi Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus vedėja gydytoja neonatologė Virginija Gedvilienė sako, kad tai įtakoja sparčiai besikeičianti ir tobulėjanti medicina, suteikianti galimybes įveikti ne tik sunkias ligas, bet ir užauginti neišnešiotus kūdikius.
Tik labai retais atvejais, kai kūdikio gyvybė pakimba ant plauko, kviečiamas į skyrių kunigas. Dažniausiai – ligoninės kapeleonas, nors būna, kad tėvai atsiveža ir kitą, savo parapijos kleboną. Medikai prisimena ir į Naujagimių skyrių atvežamų pamestinukų krikštijimą, kuris taip pat išnyko drauge su ligoninėse įrengtais „Gyvybės langeliais“. Specialiuose lopšiuose, įrengtuose prie lango, paliekami vaikai yra saugūs, nes greitai aptinkami. Nei karto nėra buvę, kad „Gyvybės langelyje“ paliktam vaikui prireiktų medikų pagalbos.
Anksčiau naujagimiai būdavo paliekami ne tik daugiabučių koridoriuose, bet ir lauke. Nepamirštamas pamestinukas, ankstų rytą rastas prie Senųjų gimdymo namų ant suoliuko. Vaikas buvo sužvarbęs, tad medikai, suteikę reikiamą pagalbą, nusprendė ir pakrikštyti naujagimį. Krikšto mama netikėtai tapusi slaugytoja jau nebedirba ligoninėje, tačiau iki šiol bendrauja su buvusiu pamestinuku, suradusiu savo namus.
Specialaus pasirengimo krikštui nebūna, tik krikšto tėvai atvyksta į skyrių. Pasak gydytojos V. Gedvilienės, tai, kad po krikšto vaikas geriau sveiksta, tik mitas.
„Jei taip būtų, gydytojams nebereiktų gydyti – visus pakrikštytų“, – šypsosi gydytoja.
Tačiau tikintys tėvai supranta krikšto sakramento svarbą ir dėl sunkiai sergančio vaikelio daro viską, kas jų jėgoms.
Krikštas – tik tėvų noru
Respublikinės Šiaulių ligoninės kapelionui kunigui Tomui Kedušiui yra tekę ne kartą lankytis Moters ir vaiko klinikos Naujagimių skyriuje ir krikštyti kūdikį. Pasak kunigo, ligoninėje krikštas teikiamas išimtiniais atvejais: kai yra tvirtas ir tikras mirties pavojus arba pagrįsta ir tvirta abejonė dėl žmogaus ateities gyvenimo.
Kitais atvejais suaugęs žmogus yra krikštijamas arba parapijose, arba tose bendruomenėse, kur jis gyvena.
„Jei yra tikintys žmonės, sunkios ligos akivaizdoje yra svarbus krikšto sakramento priėmimas, o jei žmogus yra toliau nuo Dievo, tai bus abejingas šio sakramento svarbai“, – sako kun. T. Kedušis.
Jei krikštijamas naujagimis, esantis Moters ir vaiko klinikos Naujagimių skyriuje, krikštas vyksta įprastine tvarka: dalyvauja naujagimio tėveliai ir krikštatėviai. Krikšto apeigos vyksta įprasta tvarka. Krikštijamas kūdikis dažniausiai būna inkubatoriuje, tai, atsižvelgiant į jo būklę, švęsto vandens tik po lašelį užlašinamas ant kūdikio galvos.
Kunigą, suteikiantį naujagimiui Krikšto sakramentą, pakviečia reanimacijos skyriaus darbuotoja arba patys tėveliai. Pas kunigą tartis dėl krikšto gali ateiti ir krikštatėviai, bet turi būti išreikštas tėvų noras. Be tėvų valios negalima vaiko krikštyti, nes tai yra šeimos vaikas ir tėvai turi nuspręsti, nori to ar nenori, nes jiems tenka pagrindinis vaiko auklėjimas.
Krikštas – panardinimas į Kristų
Krikštas – vienas iš septynių tikėjimo sakramentų, kuris yra tarsi vartai į kitus sakramentus. Anot kunigo T. Kedušio, krikštas išreiškia mūsų tikėjimą Kristumi.
„Krikštas taip pat yra Evangelijos priėmimas, Gerosios naujienos, apdovanojimo, mūsų naujojo gyvenimo, kuris yra paremtas vertybių kokybe. Todėl, kalbant apie krikštą, pirmiausia reikia kalbėti apie patį Kristų, nes ir pats žodis „krikštas“ yra kildinamas iš žodžio „Kristus“, – teigia ligoninės sielovadininkas.
Graikų kalboje šio sakramento pavadinimas reiškia „panardinimą į vandenį“, kuris simbolizuoja panardinimą į Kristų ir į jo Velykų slėpinį. Visi septyni sakramentai yra Velykiniu pobūdžio. Krikštas neatsiejamas nuo vandens. Vandens ženklas reiškia ir gyvybę, ir mirtį. Be vandens gyventi neįmanoma, o jo perteklius neša mirtį. Todėl kalbant apie krikštą reikia kalbėti apie naują gyvenimą mirštant senajam žmogui Adomui ir prisikeliant naujam žmogui Kristui.
„Krikštyti yra – panardinti į vandenį. Mirštama senajam gyvenimui, ir prisikeliama naujam. Panardinimas į vandenį ženklindavo mirtį. Vanduo, užsiveriantis virš krikštijamojo galvos, leidžia pajusti tarsi palaidojimą. Iškilimas atgal, tarsi pasakymas „Tu gyvas! „, – sako kunigas T. Kedušis ir patikslina, kad dabar krikštijama triskart liejant vandeniu krikštijamąjį Švenčiausios Trejybės vardan.
Dar viena krikštijimo forma buvo apšlakstymas. Ji buvo taikoma krikštijant minias. Todėl sekmadienį bažnyčioje Šventose mišiose yra apšlakstoma bendruomenė, taip primenant krikštą, iš jos sekančius įsipareigojimus ir dovanotą naują gyvenimo būdą.
Krikšto atributai
Kitas ženklas, naudojamas krikšto apeigose, yra baltas drabužis. Anot kunigo, jis primena apsivilkimą Kristumi ir jame gyvenamą naujo stiliaus gyvenimą. Baltas drabužis primena Jėzaus apsireiškimą ant aukšto kalno, atsimainymo sceną, kurios liudytojai buvo apaštalai Jonas, Petras ir Jokūbas. Evangelijoje parašyta: „Jo drabužiai ėmė spindėti taip, kad joks skalbėjas žemėje nebūtų galėjęs jų taip išbalinti“ (Mk 9,3).
Apreiškimo knygoje apie Jėzaus mokinių drabužius sakoma: „Jie atėjo iš didžio sielvarto, išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino avinėlio krauju“. Dar vienas atributas – krikšto žvakė, kuri primena Velykų nakties pradžią, kai laiminama ugnis, kuri šviečia Tamsybių naktį. Jėzus yra Tiesos ženklas.
„Įteikiant žvakę krikštijamajam primename, kad jis turi tapti Jėzaus šviesa, Dievo žodžio šviesa“, – teigia kunigas T. Kedušis ir pacituoja evangelistą Matą, kuris rašo: „ Jėzus sako: Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno“.
Kai krikštijamas kūdikis, žvakė įteikiama tėvams ir krikštatėviams, kaip įpareigojimas ugdyti žmogų tikėjimu. Tėvai įsipareigoja uždegti tikėjimą kūdikio širdyje, jį prižiūrėti ir puoselėti krikštatėvių pagalba.
Krikšto sakramente naudojami du aliejai. Pirmas– katechumenų aliejus, kuris yra kandidatų į krikščionis aliejus. Tai – apvalymo, grožio, stiprybės ir sveikatos ženklas. Katechumeno aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė viso kūno ištepimo ženklan, nes seniau buvo tepamas visas kūnas.
Antrasis aliejus, kuriuo patepamas jau pakrikštytas žmogus, yra Šventoji chrizma – aliejus, sumaišytas su balzamu. Jis paruošiamas Didįjį Ketvirtadienį, prieš Velykas. Vyskupai ir kunigai, kalbėdami iškilmingą maldą, paruošia Šventąją chrizmą. Ja yra dedikavimo metu ištepamas altorius, kai jis šventinamas, bažnyčios sienos, įšventinimo metu tepamas Vyskupas, kunigai, karūnavimo metu – karaliai ir kiekvienas krikščionis – krikšto ir sutvirtinimo metu.
„Šis patepimas liudija, kad mes tampame panašūs į Kristų. Graikų kalboje Kristus, žydiškai Mesijas reiškia pateptasis. Kiekvienas pakrikštytas krikščionis yra pateptasis, kaip sako Bažnyčios Tėvai“, – teigia ligoninės kapelionas.
Kas gali būti pakrikštytas?
Kunigas T. Kedušis teigia, kad krikštas teikiamas vieną kartą ir negali būti kartojamas. Krikštas nėra magiškas veiksmas, tai yra įstojimo į bažnyčios bendruomenę apeiga. Pakrikštytas gali būti kiekvienas žmogus ir tiktai žmogus. Nekrikštytą žmogų, esantį mirties pavojuje, krikštyti Švč. Trejybės vardan gali kiekvienas pakrikštytas žmogus, jeigu šalia nėra kunigo.
Pakrikštyti turėtų mokėti kiekvienas krikščionis, ypač tie, kurie dirba ligoninėse su naujagimiais. Bažnyčia kviečia kiekvieną gimusį kūdikį pakrikštyti kuo greičiau. Kristus sako: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokia yra Dievo karalystė“.
Ligoninės kapelionas kunigas Tomas Kedušis patikina: „Kiekvienos krikščioniškos šeimos pareiga yra pakrikštyti kūdikį. Šiandien yra iškreipta nuomonė apie krikšto sakramentą, sakant, kad neva vaikas pasikrikštys tada, kai bus suaugęs ir pats galės pasirinkti tikėjimą. Tokiems žmonėms pasakau, tai gal vaikui leisti pasirinkti ir ar jam eiti į mokyklą, ar neiti? Be abejonės vaikas nenorės eiti į mokyklą dėl daugelio priežasčių. Turi būti teisės ir pareigos šeimoje, kurias turi vykdyti ir tėvai, ir vaikai“.
Krikštas, anot kunigo, neturi būti suprantamas kaip tyki, rami ar privati šeimos šventė, nes tai yra ne privati, o visos bažnyčios bendruomenės šventė. Būti pakrikštytam, tai reiškia įeiti į bažnyčios bendruomenę. Tikėjimas gaunamas ne sau, o tam, kad juo būtų pasidalinama. Tik kai ligoninėje suteikiamas krikšto sakramentas neįmanoma šventiška aplinka, nes prioritetai kiti.
