„Atrodo, taip pavargau nuo to didelio pilvelio ir jau taip labai laukiu to susitikimo su nauju šeimos nariu, bet įvykus TAI gimimo akimirkai nuovargis išsisklaido, o pirmas žvilgsnis ir bučkis saldus, kaip saldžiausias pievų medus… Sveikas atvykęs, mažylį, į mūsų didelę, linksmą ir tavęs tiek laukusią šeimą. Net neabejoju, kad jausiuosi būtent taip, kaip ir jaučiasi daugelis ką tik tapusių tėvais.
Pirmoji para, kurioje laikas keliauja kitaip, akių vokai nenori užsimerkti ir pamesti atsiradusio žmogaus iš regėjimo lauko, nors jis tuo tarpu atlikęs savo devynis magiškus susipažinimo su krūtimi žingsnelius kietai miega. Kodėl mes, mamos, neužmiegame?
Iš tiesų, pirmąją parą moters organizmas būna patyręs tiek daug, kad streso hormonai neleidžia giliai įmigti ir taip moters kūnas pradeda mokytis gyventi budėjimo režime. Po gimdymo praėjus 6–8 val. mamos kūnas pragyvena ankstyvąjį pogimdyvinį laikotarpį. Tuo metu gimda labai intensyviai traukiasi, vyksta stiprus kraujavimo laikotarpis.
Šiuo metu žindant kūdikį jausite nevalingus gimdos susitraukimus, kurie primins lengvus sąrėmius. Gal tai ir nelabai malonus pojūtis, bet labai reikalingas, nes per kelias valandas gimda turi sugrįžti į buvusi iki nėštumo dydį. Visus šiuos procesus, beje, valdo gimdymo karalius hormonas – oksitocinas. Atrodo, kad jis atsakingas tik už gimdymą, kuomet vaikeliui reikia pagalbos slenkant gimdymo takais, bet nemažiau jis svarbus mamai ir pogimdyviniu laikotarpiu, nes visų pirma jo dėka ne tik meilė sklaido ore, bet tuomet traukiasi ir valosi gimda, prasideda auksinių pieno lašų – priešpienio gamyba.
Praėjus pirmosioms aštuonioms valandoms mūsų kūnai atkeliauja į slaptą IV nėštumo trimestra apie, kurį mes vis dar kalbame nepakankamai, nes, atrodo, kad mūsų tradicijose mama pragyvenusi gimdymą turi būti tyliai ramiai pamiršta, nes dabar svarbiausia jo didenybė naujagimis. Iš tiesų, svarbūs jie abu kartu, nes mažyliui keliaujant per pereinamas naujagimio būkles, tokias, kaip fiziologinė pirmųjų parų gelta, įvairūs bėrimai ar tiesiog dažnas buvimas prie krūties dėl pienuko užsakymo mama turi išlikti rami, pasitikinti pasauliu ir savo kūnu.
Žinokite, antrą parą po gimimo naujagimiai dažniausiai labai aktyviai užsisakinėja pieną mamos fabrikėlyje, todėl ši naktis būna sudėtinga visiems. Bet tai praeis, o visos šios pirmosios keistenybės vadinasi pereinamasis laikas, juk mažylis bando prisitaikyti naujame pasaulyje ir jam tai didelis darbas.
Normalu, kad prasidėjus vėlyvajam pogimdyviniame laikotarpiui arba IV trimestrui mamai gali būti liūdna dėl nieko. Normalu, kad norisi verkti, nes labai pavargstame, tai įtampos paleidimo laikas, todėl nebijokite jo ir dalinkitės savo nerimu. Tai, dar kitaip vadinama, nėštumo melancholija. Jums padėti tikrai gali vyras ar kiti šalia esantys šeimos nariai, akušerės ir, žinoma, savo srities profesionalai – psichologai. Kai kurie stacionarai jau turi psichologinę pagalbą po gimdymo ir tai mano galva yra labai reikalinga abiems tėvams, nes jų gyvenime įvyko toks didelis pokytis.
Aš šiuo metu leidžiu sau būtu silpnai, leidžiu jausmas banguoti ir keistis, kaip debesims danguje, susimaišyti paros laikui ir mėgautis paryčiais, o dieną miegoti. Toks banguojantis tas pogimdyvinis laikas, kai labiausiai reikia nebijoti savęs ir išdrįsti paprašyti pagalbos, o visą kitą juk žino mamos kūnas ir tik ką atkeliavęs žmogus.
Ramaus buvimo auksiniame pirmajame mėnesyje jums ir naujagimiui. Būkime neabejingos sau ir nepamirškite, kad šis laikas labai greitai prabėgs nesugrįždamas...“
