„Su vyru džiaugėmės iš laimės, kad turime vienas kitą. Manėme, kad mūsų laimė tęsis... Pradėjau lauktis, koks tai buvo neapsakytas džiaugsmas, mes būsime tėvai. Nėštumas buvo sklandus, ramus, o mes džiaugsmingi. Buvo penkto mėnesio pradžia. Prabudau, būdama visa šlapia. Paskubom vyras kvietė greitąją, bet neištvėręs pats vežė į ligoninę.
Tuomet tas kelias buvo toks tamsus, ir toks ilgas, nors iki ligoninės vos dešimt minučių. Gydytojas apžiūri ir praneša, kad kūdikio negalės išgelbėti. Norėjosi atsiklaupti ant kelių ir prašyti kad gydytojas padarytų ką nors, kad tik išgelbėtų. Žiūrėjau į gydytojo akis su prašymu, tas akis ir dabar pamenu. Vaikelį turėjau išgimdyti, sąrėmių skausmai ir gimsta mažytė mergytė, tada operacija ir ašarų upeliai.
Mes praradome mažąją princesę dėl neaiškių priežasčių. Kurį laiką su vyru nekalbėjome apie tai, buvo skaudu, jautėm vienas kito skausmą, guodėm apkabinimais, prisilietimais. Praėjo geri metai, aš vėl laukiausi. Nuo pat sužinojimo, kad laukiuosi labai saugojau save, saugojo ir vyras, vis pasakydamas, nu dabar tai bus viskas gerai.
Prasidėjus trečiam nėštumo mėnesiui jutau silpnumą, apsilankiau pas savo gydytoją. Ir išgirstu: „Jūsų vaikelio širdis sustojo, jus reikia operuoti“. Nepamenu, kas toliau vyko, tik pabudus po operacijos mačiau šalia sėdinčio vyro ašaras. Jutau gėdą, kad negaliu išnešioti vaikelio.
Abu verkėm, dabar ir už abu vaikučius, ši netektis atvėrė mūsų širdis, mes verkėm ir klausėme „už ką mums taip“. Abu nesusitvarkėme su vaikučių netektimis, negalėjome net kartu būti, tada ieškojome pagalbos ir gydėmės savo žaizdas, nes mylėjome vienas kitą. Tas gedėjimo kelias buvo sunkus, bet mes sveikome tik tada, kai mokėmės kalbėti apie šį skausmą. Mūsų šeimą vėl aplankė gandrai. Gimė sveikas berniukas, kuris sugrąžino mus į gyvenimą,“ - pasakoja Daiva ir Simas.
Kuo galite padėti šeimai išgyvenančiai netektį:
- Jūs negalite nei pasiimti jų patiriamo skausmo, nei jo suvokti – jūs tiesiog galite būti šalia.
- Jūs nesuteiksite daugiau skausmo, jei teirausitės dėl netekties, skambinsite, kviesite būti kartu. Daug skaudžiau, kai yra vengiama bendrauti, ignoruojama šeima ar nerodomas joks susidomėjimas tuo, kas įvyko.
- Leiskite tėvams verkti, nes ašaros yra gijimo procesas.
- Palaikykite šeimą, paklauskite kaip jie jaučiasi ar paprasčiausiai kaip jiems sekasi.
- Daug daugiau nei žodžiai padeda buvimas kartu, apkabinimas, ašara jūsų akyse ar nuoširdus susirūpinimas.
- Jei tėveliai davė vardą savo kūdikiui, šnekėkite apie mirusį kūdikį jo vardu – taip kursite prisiminimus apie jį.
- Su saiku parodykite savo dėmesį paskambindami ar rodydami kitus ženklus, tačiau turite suprasti, kad tėvai norės ir vienumos.
- Visgi jie neturi jaustis izoliuoti, patys pasiūlykite savo pagalbą ir priminkite, kad jūs galvojate ir palaikote juos.
- Skirkite pakankamai dėmesio kitiems tos šeimos vaikučiams.
- Stenkitės tėvus įtraukti į fizines veiklas, nes dažnai tėvai jaučiasi fiziškai išsekę, tačiau fizinis judesys padeda įveikti nejautrumą. Kvieskite pasivaikščioti, medituoti ar būti gamtoje, nes buvimas lauke padeda kovoti su stresu ir ramina.
Šeimos, susidūrusios su netektimi gali kreiptis:
- Į tinklalapio www.kudikionetektis.lt kūrėją, psichologę Kristiną– +370 607 59340
- Būsimų ir esamų mamyčių ir tėvelių Asociacija „Gandras“ Jelena.bachlina@gmail.com – +370 614 10925
- Kauno arkivyskupijos Šeimos centras, Rachelės vynuogyno rekolekcijos, bei konsultavimas – 8 37 321122
- Asociacija Padedu augti – šeimos gerovės specialistai – www.padeduaugti.lt +370 677 81570
- Krizinio nėštumo centras – Neplanuotas nėštumas, www.neplanuotasnestumas.lt +370 603 57912
Susitaikymo procesas ilgas
Moteris tampa motina tą akimirką, kai sužino, jog laukiasi. Motina su vaiku susieta ypatinga simbioze, kuri trunka ištisus devynis mėnesius ir apima fizinę, emocinę bei psichologinę būseną. Bet tada, kai moteris išgirsta medikų diagnozę, kad ilgai laukto vaikelio nebėra, jos gyvenime prasideda sunkus, sumišusių jausmų kupinas etapas. Todėl ne retai aplinkiniams sunku suprasti, ką išgyvena vaikelio netekusi motina, nes tik ji žino, koks paslaptingas ryšys siejo ją ir jos kūdikį.
Nesvarbu kokioje nėštumo stadijoje moteris neteko kūdikio, jei šis kūdikis buvo labai svajotas ir lauktas – praradimo skausmas bus labai intensyvus ir susitaikymo procesas ilgas. Taip pat daug asmenybės bruožų įtakoja, kaip susitaikoma su netektimi. Visi yra skirtingi – vieni jautresni, kiti sunkiau prisitaikantys prie pokyčių, tačiau sielvartas vienaip ar kitaip pasiekia visus ir tik po ilgų pastangų atrandamas gyvenimas iš naujo.
Kas padeda įveikti sielvartą? Daug dalykų gali padėti – tai parama, palaikymas, pokalbis, atsiminimų apie vaikelį branginimas, bendravimas su kitomis šeimomis, tikėjimas, psichologinė pagalba ir rūpinimasis savimi. Leidinį „Kai kūdikis miršta dar negimęs“ rasite https://kudikionetektis.lt/images/PDF/kaikudikismirst.pdf
Tėčiai išgyvena viduje
Skausmas nėra skirstomas į vyrišką ar moterišką, tačiau sielvartas dėl vaikelio netekties skiriasi tarp vyrų ir moterų. Ir nors vyrauja be galo daug iš ankstinių nuostatų apie vyrus, kad jie nesielvartauja, kad jie stiprūs, kad jie greitai viską pamiršta. Visgi tiek vyrai, tiek moterys, kurie labai ilgai svajojo, planavo ir laukė savo vaikelio – sunkiai išgyvena netektį, nes tai jiems yra visų jų svajonių ir vilčių žlugimas.
Vyrai išgyvena netektį viduje, užsidaro savyje ir sunkiai reiškia emocijas. O moterys linkusios išreikšti savo skausmą, jos dažnai nori apie tai šnekėti, dažnai verkia ir ieško atsakymų, todėl žvelgdamos į savo partnerį, kuris reaguoja labai konservatyviai neretai galvoja, kad vyrai nepatiria skausmo. Tačiau anaiptol taip nėra, nes vyrai mūsų visuomenėje yra „išmokyti“ nerodyti ašarų ir skausmo.
Vyrai labai sunkiai išgyvena partnerės sielvartą, net jei ir jie nespėjo įsijausti į vyro-tėvo vaidmenį, jiems be galo skaudu matyti kenčiančią partnerę. Vyrai dažnai išgyvena ir jaučiasi kalti nežinodami kaip padėti bei jie jaučiasi atsakingi, kad negalėjo apsaugoti savo būsimo vaikelio ir partnerės nuo skausmo, todėl iš nežinojimo dažnai užsisklendžia ir užsidaro savyje. Labai svarbu atpažinti tėčio sielvartą ir priimti jo sunkius išgyvenimus.
Patiems tėčiams svarbu prisiminti, kad nuo sielvarto nepabėgsi – gedėjimas yra ilgas procesas, kurį lengviau įveikti su artimiausiais savo šeimos nariais. Leidinį „Tėčiams kai miršta kūdikis“ rasite https://kudikionetektis.lt/images/PDF/teciams.pdf
