Anot Lygių galimybių plėtros centro, vaikų susilaukti nutarusi moteris, patiria vidinį ir išorinį spaudimą būti tobula mama: realiame gyvenime, kur nuovargis, klaidos ir žmogiškas netobulumas yra natūralūs palydovai, į rožinį motinystės paveikslą įtilpti sunku.
Visos šios patirtys ištinka ir moteris su negalia – tik, anot lygių galimybių ekspertų, spaudimas, aplinkinių abejonės, netgi mėginimas atgrasyti nuo minties turėti vaikų yra dar ryškesni. Dalį moterų tai priverčia užsidaryti, nutolti nuo visuomenės, kitos kviečia nebijoti savęs ir vis tiek gyventi pilnavertį gyvenimą: ryžtasi pastoti, gimdyti ir auginti vaikus. Jos įsitikinusios, kad ryšys ir meilė, kurią gali suteikti, yra svarbesnė už apribojimus, kylančius dėl negalios.
„Labiausiai trūksta nuoširdaus, žmogiško noro užklausti, ar reikia pagalbos, o ne iš karto priimti nuosprendį“, – sako Agnė Petkutė. Anot jos, egzistuojanti sistema nėra pasiruošusi padėti moterims, norinčioms auginti vaikus: jai nusprendus įsivaikinti, trys medikų komisijos vertino situaciją nagrinėdamos įvairius dokumentus, tačiau nesikalbėjo su pačia Agne, nepaklausė, kokia konkrečiai jos situacija, kokios pagalbos gali reikėti.
Kita laidos dalyvė Roberta, vaikščiojanti su kojos protezu, pasakoja apie aplinkinių nerimą dėl visiškai išsprendžiamų prisitaikymo klausimų. „Kaip tu pasiimsi, kaip tu vaikščiosi, kaip vežimėlį stumsi“, – Robertos gebėjimais abejojo aplinkiniai. Anot Robertos, keblumų kelia ir tai, kad per nėštumą ir po gimdymo keičiasi kūno svoris, todėl reikia periodiškai keisti ir protezą, kurio gamybos esant tokioms aplinkybėms (nutarus susilaukti vaiko) valstybinė ligonių kasa nekompensuoja.
Anot Lygių galimybių plėtros centro ekspertės Margaritos Jankauskaitės, moterų su negalia istorijos rodo, kad motinos Lietuvoje ir toliau skirstomos į tinkamas ir netinkamas, o pagrindinis kriterijus – demografinių rodiklių gerinimas, bet ne moterų poreikiai.
„Lietuvoje motinystė nėra matoma kaip daugiasluoksnė, giliai intymi, su socialinių, psichikos, dvasinių, fizinių aspektų pokyčiais susijusi patirtis. Moterų kūnai vertinami kaip demografinių rodiklių gerinimo instrumentai, turintys gaminti aukštos kokybės produktus (būsimą darbo jėgą) ir neapsunkinti aplinkinių prašymais. Į aukštumas, kurių neįmanoma pasiekti, iškelta reikalavimų kartelė leidžia jas skirstyti į „tinkamas“ ir „netinkamas“ turėti vaikų. Nesvarstoma, kokių reikmių turi kiekviena vaikų susilaukti nutarusi moteris, nepriklausomai nuo fizinės sveikatos būklės. Taigi ribojamos ir pamatinės moterų su negalia teisės į šeimos gyvenimą“, – sako M. Jankauskaitė.
Pokalbis rengiamas įgyvendinant projektą „Lyties ir negalios sankirtoje: prabilti, įkvėpti, įveikti“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
