Teko gimdyti vienai
Prieš pusantrų metų gimdžiusi moteris atvira – papasakoti savo gimdymo istoriją panoro perskaičius apie kitų šeimų patyrimus, susijusius su LMSU Kauno ligoninės Krikščioniškais gimdymo namais: „Ten dirbantys nekompetentingi ir emociškai neįgalūs medikai paskatino prabilti ir pasidalinti savo patirtimi, apie kurią kalbant dar ir dabar užima kvapą bei suspaudžia krūtinę.“
Deimantė pasakoja, kad dukros laukimas šeimoje vyko labai sklandžiai: nėštumas buvo lengvas tiek fiziškai, tiek psichologiškai, būsima mama jautėsi stipri ir puikiai nusiteikusi. Vienintelis nerimą kėlęs dalykas – kelios savaitės iki gimdymo šalyje paskelbtas karantinas ir iš gimdyvių atimta galimybė kūdikį sutikti kartu su vyru.
„Šiek tiek nusiminėme, tačiau nepuolėme panikuoti, pasitikėjome mano jėgomis, o svarbiausia – medikų kompetencija. Į Kauno Krikščioniškuosius gimdymo namus įėjau viena, su jau nubėgusiais vandenimis, buvau apžiūrėta, paguldyta į palatą. Tuomet ir prasidėjo visos „linksmybės“, – pasakoja ji.
Pašaipų netrūko
Deimantė neakcentuoja patirto fizinio skausmo, anot jos, visos moterys vienaip ar kitaip viršija visus skausmo barjerus ir ji nebuvo išimtis.
„Už sąrėmius mane labiau traumavo dirbusio personalo bendravimas, emocinė impotencija. Seselės prisišaukti buvo beveik neįmanoma – tam nebuvo nei nuotolinių, nei kitokių priemonių. Kai po šešių valandų nepakeliamų sąrėmių jau kniūbsčia gulėjau ant grindų, išgirdau tik prie durų stovinčios seselės ir akušerės repliką, kad per tokias rėkiančias pirmakartes gimdyves net ramiai kavos išgerti neišeina, – atsidūsta moteris. – Galiausiai paprašiau epidūrinio nuskausminimo. Na, šią procedūrą finansuoja ligonių kasos, tad jaučiausi turinti teisę prašyti pagalbos. Tiesą pasakius, man epidūro teko maldauti, akušerė vis leptelėdavo, kad esu „išlepinta, nepakanti merga“, „bevalė“.“
Galiausiai, medikės sutiko skirti norimą nuskausminimą, bet pas anesteziologą, kuris ir atlieka šią procedūrą, teko nužingsniuoti pačiai. Mama prisimena, kaip vos paeinanti ji buvo vis raginama paskubėti ir nesivilkti.
„O atsidūrus anesteziologės rankose vėl gavau pašaipių komentarų puokštę. Galiausiai, pratrūkusi nuo emocinio spaudimo, ėmiau verkti. Tuomet manęs paklausė: „ko tu čia bliauni?“. Neatsakiau. Tiesiog norėjau, kad viskas greičiau baigtųsi“, – dar dabar virpa jos balsas.
Nenorėjo išleisti namo
Po penkių valandų epidūrinė nejautra nustojo veikusi, bet gimdymo kaklelis jau buvo atsivėręs ir moterį išvežė į gimdyklą.
„Deja, vaikelis buvo labai aukštai, pati gimdymo veikla sklandžiai neprasidėjo, tad akušerė mane tiesiog paliko vieną gimdykloje. Nesupratau, kas darosi, kada reikia stumti, kokioje pozicijoje geriau būti, kaip galėčiau padėti sau ir vaikeliui. Gimdykloje ilgą laiką praleidau visiškai viena, akyse temo, visą laiką pykino, atrodė, paskutinės jėgos visiškai apleido“, – prisimena Deimantė.
Dar po pusantros valandos gimdymo veikla suaktyvėjo ir jai pavyko pagimdyti sveiką dukrą.
Sekančios dvi paros ligoninėje mamai buvo labai sunkios, nes dėl stipraus plyšimo ji negalėjo sėdėti ir vaikščioti, o iš ligoninės personalo pagalbos nesulaukė. Deimantei dėl patirto streso buvo sunku žindyti, o apsilankiusi gydytoja ėmė gąsdinti, kad jeigu išsirašys iš ligoninės, dukrai gresia išsekimas, įvairios ligos ar net mirtis.
Tik vėliau paaiškėjo, kad iš tiesų dukros rodikliai buvo puikūs, natūraliai nukritęs svoris – normos ribose: „Iki šiol negaliu suprasti, kodėl buvo bandoma mane užlaikyti ligoninėje keliant papildomą stresą ir taip emociškai sunkiu laikotarpiu.“
Įrašų medicinos bylose nėra
Pagaliau, rankose laikydama dukrą, Deimantė grįžo namo pas vyrą, kuris dar iki šiol nebuvo matęs mažylės. Moteris tikėjo, kad blogiausia, jau praeityje ir namuose viskas bus tik geriau. Deja, fizinė jos savijauta su kiekviena diena prastėjo.
„Siuvimo vietoje jaučiau kasdien intensyvėjantį, aštrų skausmą. Kaip paaiškėjo – akušerė manyje užsiuvo tvarsčio tamponą. Jis buvo prisisunkęs kraujo, krešulių. Organizmas šį antikūną bandė išstumti, plėšė jau gyti pradėjusias siūles, kas kėlė didžiulį skausmą, o kaip vėliau supratau, ir uždegimą, nes teko įveikti antibiotikų kursą. Kadangi dėl uždegimo buvo pakilusi temperatūra, Krikščioniškųjų gimdymo namų personalas nenorėjo manęs net įsileisti. Vis dėlto, išsiprašiau ir buvau apžiūrėta, tuomet gydytoja tą svetimkūnį išėmė, o vėliau drėbtelėjo: „pati kalta, kad taip vėlai pastebėjai“. Taip pat nustebino tai, kad medicininiame išraše šį incidentą įstaigos darbuotojai pažymėjo taip, tarsi aš pati būčiau tą tvarstį ten palikusi – ligoninės darbuotojų kaltė šiame įvykyje buvo nutylėta“, – stebisi Deimantė.
Skundo įstaigai ji nepateikė – ilgą laiką laiką istoriją savyje ir norėjo išvengti bet kokio kontakto su šiais gimdymo namais.
„Po mano gimdymo praėjo jau beveik pusantrų metų, tačiau baisūs prisiminimai ir patirtys persekioja iki šiol. Negaliu nepagalvoti, kad jeigu mano gimdymas būtų buvęs bent kiek komplikuotesnis ir reikalavęs cezario pjūvio – mūsų istorija būtų pasibaigusi daug liūdniau. Taip pat dažnai savęs klausiu, ar vyro buvimas arba sumokėtas kyšis būtų pakeitę situacija – visgi ne visiems medikams užtenka Hipokrato priesaikos ir žmogiškumo“, – retoriškai klausia ji.
Atidžiai vertina visas patirtis
Dėl naujagimio mirties atvejo šiuose gimdymo namuose pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl, kaip ir kitas spaudą užplūdusias gimdymo istorijas, įstaigos administracija komentuoja lakoniškai.
„Kaip jau esame komentavę, LSMU Kauno ligoninės Krikščioniškųjų namų gimdymo namuose tragiškai pasibaigusių gimdymo atvejų nebuvo daugelį metų. Tai labai skaudi nelaimė. Visas kolektyvas nuoširdžiai užjaučia pacientę bei jos artimuosius. Šiuo metu įvykį tiria teisėsauga, kuri pateiks objektyvias išvadas, todėl kol kas norime susilaikyti nuo vertinimų.
Tik paminėtina, jog įstaiga sulaukia labai daug šiltų atsiliepimų, kartu būtent todėl labai atidžiai vertinamos ir kitos, tegul ir retos, bet taip pat svarbios pacienčių patirtys. Jų tikrai nėra tiek daug lyginant su teigiamomis“, – lrytas.lt teigė LSMU Kauno ligoninės komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas Saulius Tvirbutas.
