„Perskaičiusi straipsnį apie tragiškai pasibaigusį gimdymą, kuomet tėvai neteko sūnaus, labai susijaudinau, bet dar labiau likau sujaudinta ir šokiruota, kuomet išsiaiškinau, jog gimdymas vyko toje pačioje įstaigoje, dalyvaujant toms pačioms medikėms, kurios per plauką nepražudė manęs bei dukrelės. Jaučiu pareigą vardan būsimų tėvų ir vaikų saugumo pasidalinti savo patirtimi , kad ir kaip sunku grįžti į atsiminimus, susijusius su gimdymu, kuris vyko 2020 metų vasarį Kauno Krikščioniškuose gimdymo namuose.
Nėštumas buvo labai sklandus ir lengvas, visus 9 mėnesius lankiausi Krikščioniškuose gimdymo namuose, kur visi buvo be galo malonūs ir paslaugūs, tad ir gimdyti nutarėme būtent čia. Dukrelė neskubėjo, tad praėjus savaitei po termino kiek nerimavau, juo labiau paskutinio echoskopo metu buvau informuota, jog vaikelis sveria virš 4 kilogramų.
Visgi, praėjus 8 dienoms po termino gydytoja nutarė skatinti ir nutartą datą atvykau gimdyti kartu su vyru. Buvau rami ir pasiruošusi, informacijos sukaupusi per paskaitas bei iš knygų, tad tikėjausi natūraliais takais pagimdyti dukrą. Ankstyvą rytą buvo suduoti skatinamieji vaistai ir pamažu pradėjau jausti veiklą.
Sąrėmiai stiprėjo pakankamai greitai, bandžiau judėti bei norėjau pasinaudoti per paskaitas demonstruotomis pagalbinėmis priemonėmis – diržais bei kamuoliais, kas padeda lengviau ištverti sąrėmius, bet, mano nuostabai, buvom paprašyti palikti tas patalpas. Kiek įmanoma bandžiau laikytis be epidūrinės nejautros, bet kas kartą atėjus akušerėms patikrinti situaciją, sulaukdavau pašaipių komentarų, kad „jautruolei“ geriau daryti epidūrinę nejautrą, nes, na taip, užėjus sąrėmiams ir surikdavau, ir dejuodavau, bet ar čia tame „jautrumas“?
Natūraliai nenubėgus vandenims, jie buvo prakirpti ir po šio proceso vėl sulaukiau kandžių komentarų dėl „jautruolės“. Po visko svarsčiau, ar jau dauguma gimdyvių visus šiuos etapus praeina su šypsena veide bei džiugesiu? Na, per daug tuo metu nesigilinau, tik buvo labai nejauku ir kiek neramu, kadangi visus 9 mėnesius matyti besišypsantys ir paslaugūs veidai ką tik tapo rūstūs, pilni sarkazmo ir užgauliojimo.
Nuo ankstaus ryto jau buvo praėjusios apie 12 valandų, kuomet skausmo pakelti nebegalėjau ir prašiau man atlikti epidūrinę nejautrą. Likęs laikas iki kol pilnai atsidarė gimdos kaklelis buvo tikrai lengvesnis ir su džiugiu jauduliu patikrinus ir išgirdus apie pilnai atsidariusį – buvau pasiruošusi judėti į gimdyklą.
Epidūrinės nejautros veikimas pamažu silpo ir atėjusi į gimdyklą pradėjau jausti stiprius skausmus, ganėtinai pastovius, nepanašius i sąrėmius, kurie būna su „pertraukomis“. Vyras visada buvo greta ir bandžiau į jį pasilaikydama tūptis, kad vaikelis greičiau nusileistų.
Skausmai buvo sunkiai pakeliami ir nuolatiniai. Nelabai suprasdavau, kada tas sąrėmis, o kada tik skausmas. Valandą laiko man akušerė rėkė tupinėti, judėti, bet skausmas buvo toks stiprus, kad vos laikiausi ant kojų. Tai nebuvo panašu į artimųjų pasakotas istorijas iš gimdyklos ar per paskaitas girdėtus mokymus.
Tada prasidėjo 5 valandų trukmės egzekucija gimdykloje, kurios nepamiršiu niekada, kaip ir daktarės akių, kuri žemino bei tyčiojosi atvirai. Buvau guldoma, sodinama, statoma, pradėjo gausiai bėgti žali vandenys, o skausmas kankino nepakeliamai.
Man daktarė su akušere rėkė stumti, nors stūmimo jausmo išvis nejaučiau ir bandžiau joms tai pasakyti. Jos visai nesiklausė ir tik tyčiojasi, kas aš per mama, kad negaliu išgimdyti vaiko.
Jos išeidavo pusei valandos su komentarais „pasakyk, kai norėsi gimdyti“ mane palikdamos klykiančią bei maldaujančią ką nors daryti. Jutau, kad kažkas tikrai ne taip, kad vaikelio net nejaučiu gimdymo takuose. Vyras visaip drąsino ir skatino, bet aš tik maldavau ką nors daryti ir gelbėti, nes skausmai darėsi stipresni bei ištisi.
Nuolat bėgo gausiai žali vandenys, jutau kaip prarandu visas jėgas. Palatoje buvo ir valytoja, kuri komentarais taip pat buvo „dosni“ . Daktarė ir akušerė per tas 5 valandas vis išeidavo ir pareidavo, kas kartą klausdamos, ar jau žadu gimdyti, ar ne. Meldžiau operuoti, nes nejutau jokio stūmimo jausmo, o kad ir kiek bandžiau stumti niekas nevyko.
Mačiau, kad daktarė su akušere nežada nieko imtis, tad tik maldavau vyro, kad darytų ką nors, gelbėtų, nes nebegalėjau. Vyras ėmėsi veiksmų reikalaudamas atlikti cezario pjūvį arba skambinsiąs į greitąją pagalbą bei gabens mane į Kauno klinikas. Tuomet labai nepatenkintos atsivežė echoskopo aparatą patikrinimui ir tuomet, veidams pasikeitus, išgirdau tik, kad vežame operuoti.
Tą akimirką sukaupiau paskutines jėgas ir nugabenta į operacinę nudžiugau, pamačiusi nuostabią gydytoją, kuri turėjo dalyvauti mano operacijoje. Nubudau tik jau mane siuvant. Po operacijos sužinome, kad situacija išties buvo labai pavojinga ir jeigu ne operacija, manęs ir dukrytės galėjo nebebūti.
Pirmas komentaras – dukrytės galvytė jau buvo labai sukietėjusi. Kita problema, kliniškai siauras dubuo, na ir esminis faktorius – virkštelės būta tokio trumpumo, kad prapjovus operacijos metu net negalėjo ištraukti vaiko. Pirma, turėjo nukirpti virkštelę, kas reiškia, kad dar bandant stumti ir gimdyti natūraliais takais placenta galėjo atitrūkti – tuomet aš būčiau nukraujavusi, o dukrytė uždususi.
Jeigu ne vyro stiprybė ir atkaklumas, manau, mūsų istorija su laiminga pabaiga galėjo baigtis, kaip šeimai netekusiai sūnelio, kurie buvo iškankinti tokiais pat egzekuciniais metodais, kuriuos patyriau tos pačios daktarės dėka. Kiek dar būta netaktiškų ir grubių komentarų, aš jau neminėsiu, bet jie lydėjo visą likusį laiką praleistą palatoje su vyru bei dukryte.
Esu dėkinga tik už dukrą, kurią glaudžiu sveiką ir gyvą. Iki šiandien mane kankina prisiminimai ir košmarai patirti tuose „namuose“. Sekė sunki psichologinė būsena, stipriai paveikusi mano kasdienį gyvenimą bei džiaugsmą sulaukus pirmagimės. Tos gydytojos daugiau nemačiau – ji taip ir neatėjo.
Neabejotinai, ši daktarė neverta medikės vardo ir siekiant išvengti tolimesnių liūdnų istorijų ir tragiškų gimdymų turi būti imtasi veiksmų, dėl to ir nutariau pasidalinti savo istorija. Protu nesuvokiama, kaip šiais laikais ir su tokia pažengusia medicina vis dar vyksta tokie dalykai.“
Tai – labai reti atvejai
Portalui lrytas.lt LMSU Kauno ligoninės Krikščioniškų gimdymo namų vadovas Virgilijus Rudzinskas perdavė apgailestavimą.
„Krikščioniškųjų gimdymo namų vardas pastaruoju metu žiniasklaidoje minimas dėl tragiško įvykio, kurio tikrąsias priežastis sužinosime po išsamaus ir objektyvaus specialistų tyrimo. Užjaučiame netektį patyrusius žmones. Taip pat apgailestaujame, jei pasitaiko nusiskundimų ar nesusipratimų. Jie galbūt neišvengiami kaip ir bet kurioje srityje, kur yra daug tarpusavio bendravimo, o ypač tokiuose jautriuose ir svarbiuose dalykuose kaip gimdymas. Vis dėlto mūsų įstaigoje tai labai reti atvejai.
Atkreipčiau dėmesį į faktą, kad pandemijos metu šalyje sumažėjus gimstamumui, pas mus gimdyvių skaičius padidėjo daugiau kaip dešimtadaliu, kas ketvirta šeima pas mus atvyksta iš kitų miestų ir regionų“, – linkėdamas tarpusavio supratimo teigė V.Rudzinskas.
