Kūdikio gimdymo metu Kaune netekusiai šeimai plyšta širdis: ligoninė apgailestauja ir pradėjo tyrimą

„Kauno Krikščioniškuosius gimdymo namus pasirinkome, dėl to, kad atvykus konsultacijai dėl gimdymo, atliko visus reikalingus tyrimus, nuramino mus neraminusių klausimų. Kadangi žmona turėjo gestacinį diabetą, koreguojamą mitybą, per visus 9 mėn. prižiūrėję medikai sakė, kad vaikelio pernešioti negalima. Jo gimimo data buvo numatyta liepos 21 dieną tačiau į šį pasaulį jis neskubėjo.

Mus priėmusi gydytoja nuramino, kadangi mamos ir vaikelio duomenys labai geri, nėra reikalo skubėti, ir jei natūraliai gimdymas neprasidės iki liepos 29 dienos, žmona bus paguldyta gimdymo skatinimui. Taip pat apžiūrėjus ultragarsu, patvirtino, kad vaiko virkštelė apsivyniojusi kakliuką, tačiau tuoj nuramino, kad dabar tai dažnas reiškinys ir kad kas trečia moteris gimdo su apsivyniojusia kūdikį virkštele.

Gydytoja nusijuokė, kad ir iš prieš tai apžiūrėjusių specialistų gavome komentarą „kreivas gimdos kaklelis“, mat tokio išsireiškimo medicinoje nėra, mano žmonos gimdos kaklelis, pasak gydytojos, buvo tiesiog „sudėtingas“. Buvome patenkinti ir dėkingi už apžiūrą, per visus 9 mėnesius pirmą kartą galėjau būti šalia žmonos ir matyti per echoskopą besisukiojantį sūnelį, girdėti jo stiprios širdelės plakimą. Vos galėjau sulaikyti džiaugsmo ašaras“, – pasakoja vyras.

„Liepos 29 dieną mudu kartu atvykome į Kauno krikščioniškuosius gimdymo namus. Registratūroje moterys piktinosi, kad gimdyvių per daug ir niekas nieko nespėja. Kadangi žmonos gimdos kaklelis nebuvo pasiruošęs gimdymui, mano žmonai buvo įdėta tabletė, kuri turėjo sužadinti sąrėmių prasidėjimą. Deja, nei po pirmos, nei po antros tabletės sąrėmiai neprasidėjo. Po trečiosios tabletės žmona pajuto pirmuosius sąrėmius.

Nuo pat pirmos dienos žmonai nebuvo galima valgyti. Tačiau džiaugėmės, kad pirmosios dienos pavakare gimdos kaklelis pradėjo vertis ir netrukus, dirbtinai buvo nuleisti vandenys. Nekantravome susipažinti su mūsų sūneliu. Liepos 30 dieną dėl itin lėto kaklelio vėrimosi į veną buvo pradėti leisti sąrėmius skatinamieji vaistai. Prasidėjo dideli skausmai, matėsi kaip jėgos apleidžia mano žmoną.

Buvo atlikta pirmoji epidurinė nejautra. Ilgai šis nuskausminimas neveikė, tad skausmai grįžo dar stipresni, patikrinus gimdos kaklelį atsivėrimas buvo 4 cm.

Antro epiduro metu anesteziologė nusistebėjo „Kodėl gydytoja mus apgavo, epiduras negalėjo būti suleistas taip anksti?“ Tačiau, į tai mes nelabai reagavome, juk gydytojai žino geriau.

Sekantys suleisti epidurai nebebuvo tokie veiksmingi ir skausmo nebenuėmė, tik šiek tiek malšino. Netrukus žmonos kūnas pradėjo drebėti, primindamas traukulius, purtėsi visa lova. Išsigandęs pakviečiau į palatą personalą. Netrukus palatoje atsirado ne tik gydytoja, akušerė, tačiau ir 2 anesteziologės. Jos klausė mano žmonos „Kas tau darosi? Ko tu drebi? Šį laiką turi išnaudoti poilsiui“.

Mano žmonos liežuvis vos vertėsi, nuo „kalatojimosi“ ir kratymosi, ji mikčiojo sakydama, kad ji nežino kas jai yra ir kad kūnas jos neklauso. Žmona prašė cezario pjūvio operacijos, nes sakėsi, kad jaučia kad kūnas darosi itin silpnas, ji negali jo kontroliuoti, tačiau medikų personalas, pasakė, kad ji sveika moteris su gerais techniniais rodikliais ir pakomentavo „kad išpjauti visada spėsim“. Pasakė, kad cezario pjūvis yra sudėtinga operacija ir geriau gimdyti natūraliai, ypač kai duomenys tokie geri. Dabar visa tai rašant man gaila, kad tuo metu matydamas tokią žmonos būklę pasiklioviau medikų sprendimais…“, – liūdi vyras.

„Šis drebulys išliko iki pat gimdymo. Vaikas ropštėsi aukštyn, nors per visas besilaukiančių porų paskaitas sakė, kad vaikelis turėtų leistis žemyn. Apie tai iškart pasakėm medikams. Gavome atsakymą, kad reikia keltis iš gulimos pozicijos, kad vaikelis pradėtų leistis žemyn. Mano žmona vos stovėjo ant kojų, tik atsistojusi pradėjo vemti, kūną purtė traukuliai. Aš ją visą laiką laikiau, nes pati ji sunkiai išstovėjo. Praėjus kažkiek laiko gavome signalą eiti į gimdyklą. Buvo kelios minutės po vidurnakčio, liepos 31-oji. Mano žmona pati nepaėjo, buvo visiškai išsekusi, tad ją vedžiau aš kartu su akušere. Gimdykloje paguldėme ją ant gimdymo gulto, akušerė su gydytoja paaiškino kaip reikia „stumti“ atėjus sąrėmiui, tačiau vaikas vis dar buvo pakilęs aukštai, tad medikai vėl liepė stotis, tačiau atsistojus žmona vos atlaikė du sąrėmius, ir pradėjo glebti.

Ją pasodino ant gimdymo kedės, tačiau ji taip pat neišsėdėjo sviro į priekį, aš jos nenulaikiau, tad vėl paguldėme ją ant gulto. Žmona medikams sakė, kad per bendrą skausmą nejaučia sąrėmių, skausmas atrodo vientisas. Daktarai liepė įsiklausyti į savo organizmą. Žmona prašė pagalbos, nes neatskyrė sąrėmių. Praėjus kiek laiko ji pradėjo jausti sąrėmius.

Sąrėmių metu, gimdymo gulto kojos atramos nuslysdavo, nes jis buvo arba techniškai netvarkingas arba nesureguliuotas, žmona rėkdavo iš papildomo sukelto skausmo. Taip kartojosi bent 3-4 kartus. Gydytoja pakvietė valytoją, kad laikytų jos vieną koją, kai tuo tarpu aš laikiau antrąją. Akušerės tuo metu nebuvo, nes ji išėjo padėti kitai gimdyvei. Netrukus dingo ir gydytoja.

Gimdykloje likome trise: mano gimdyvė žmona, aš ir valytoja. Jokio medikų personalo. Kai grįžo gydytoja į gimdyklą įbėgo kažkokia pirmą kart matyta moteris rėkdama „kas įleido į teritoriją vyrą?“ Dėmesys nuo mano žmonos buvo nukreiptas spręsti, kas ten per vyras ir kas jį įleido – tai pasikartojo du kartus. Nenuleidau nuo žmonos akių, mačiau, kaip žmona sukaupia paskutines jėgas, kaip ant jos veido ir kūno trūkinėja kapiliarai, jos veidą nuolat drėkinau vandeniu, nes ji visa degė.

Prie mano žmonos grįžusi gydytoja pradėjo šauktis akušerės pagalbos, nes vaikelis buvo netrukus užgimsiantis. Vaiko širdies ritmą ir sąrėmių dažnį matuojantis aparatas nukrito, prieš tai rodydamas puikų vaiko širdies plakimą, tačiau šių aparatų niekas nesiteikė pakelti, tad aš prispaudžiau jį prie žmonos pilvo pats.

Žmonos paskutiniai sąrėmiai buvo stiprūs, tad laikant jos koją nebegalėjau laikyti ir aparato. Mano žmona maldavo medikų pagalbos, nes jautė, kad sąrėmio metu stūmimas nebuvo efektyvus, trūko jėgų, tačiau medikų personalas nesiėmė jokių veiksmų išskyrus sakymą „susikaupk ir stumk“, – atsidūsta jis

„Mano žmona išstūmė vaikelį, tik jo verksmo nesigirdėjo... Viena iš medikių pakomentavo „a va, ko tu toks pridusęs“ tačiau netrukus gydytojos akyse pasirodė panika, ji sustingo. Ačiū Dievui, akušerė griebė vaikelį ir pradėjo jį gaivinti.

Atsigavusi gydytoja pradėjo kviesti gaivinimo komandą. Netrukus, personalo stokojanti gimdykla, prisipildė ir buvo pilna žmonių, dalis tiesiog spoksojo, kol gaivinimo komanda atiduodama paskutines jėgas dirbo.

Mes su žmona likome nuošalyje, visa tą laiką kol gaivino mūsų sūnelį, žmona 20-30 min gulėjo prakirpta ir stipriai kraujavo. Visą šį laiką, kol gaivino vaikelį, meldėmės, kad sūnus pradėtų kvėpuoti, dabar suprantu, kad reikia dėkoti Dievui, jog mano žmona liko gyva. Gaivinimo komandos gydytojas gaivindamas, vis klausė kada gimė vaikas, tačiau tik iš 4 karto užrikus, kažkas iš minios atsakė 1 val. 24 min., tačiau tas atsakymas buvo tarsi iš niekur, nes matėsi tarpusavio šnabždėjimasis ir šurmulys, kas aiškiai parodė, kad gimusio vaiko laiko niekas net neužfiksavo.

Deja, mūsų sūnus, gimė ir nebeatmerkė akių, nebeįkvėpė oro, jis užduso prieš pat gimstant, ir niekas jam nepadėjo. Negaliu apsakyti to skausmo, ir jausmo, kai šiuos žodžius pasakė priėjęs gaivinimo komandos vadas. Paklausus sūnelio mirties priežasties, mums buvo pasakyta, kad plačiau apie tai turėtų paaiškinti gydytoja, kuri nepratarė ne žodžio kuomet buvo paklausta.

Atrodė žemė maišosi su dangumi, sunku buvo suvokti, kas įvyko, atrodė tarsi tai būtų netikra. Mano žmoną susiuvo. Po kiek laiko bandė kelti į ratukus išvežti į palatą, tačiau mano žmona apalpo. Velniškai išsigandau, kad neteksiu ir jos. Netrukus sušokę medikai ją atgaivino, bet pabudo ne mano žmona. Ji žiūrėjo į mane tokiomis tuščiomis akimis, prašė atnešti mūsų vaikelį, sakė, kad jai būtina jį pamaitinti. Gretimoje gimdykloje pradėjo verkti kūdikis, ji klausė kodėl nuo jos slepia sūnelį. Tai buvo sunkiausios minutės mano gyvenime.

Nuo nualpimo iki kito ryto mano žmona neatsimena nieko, o man tas laikas buvo vos pakeliamas, nes turėjau vaidinti, kad nieko nenutiko ir sakyti, kad viskas gerai, nes bijojau, kad žmona neatlaikys. Kitą rytą, žmona pabudo sąmoninga. Net nereikia sakyti, kiek skausmo mumyse buvo. Pas mus su užuojauta atėjo mus priėmusi-konsultavusi gydytoja.

Paklausus mūsų sūnelio mirties priežasties atsakymas buvo „mistinė mirtis‘, „nepaaiškinama mirtis“. Tada gydytoja pasakė, kad budėjęs personalas negalėjo jai atsakyti, ar išėmė placentą ir virkštelę, ar užsiuvo su viskuo, nes buvo „šoko būsenoje“ todėl reikalingas ultragarsas patikrinimui. Ačiū Dievui, bent tai buvo atlikta teisingai – placenta ir virkštelė buvo išimtos.

Nors mano žmona visiškai nepastovėjo ant kojų, ir ją kankino tas pats drebulys, kuris kamavo gimdymo metu, mus norėjo „išrašyti“ tą pačią dieną. Tačiau aš kategoriškai nesutikau ir pasakiau, kad liksime iki pirmadienio (buvo šeštadienio rytas). Gydytoja geranoriškai sutiko. Per šias dienas mus aplankė beveik visas tas tris paras budėjęs ir besikeitęs kolektyvas. Net trys medikės reikšdamos užuojautą pasakė, kad jei būtų laiku padarytas cezaris, būtume turėję sūnelį gyvą, bet tai juk mūsų sūnaus neprikels“, – rašo jis.

„Pirmadienį mus išrašant gavome dokumentus, kuriuose buvo neteisingai nurodytas vaiko gimimo laikas, kuris mums iki skausmo įsirėžė – liepos 31 diena 1 val. 24 min., dokumente buvo parašyta gimimas 1 val. 40 min. Tuoj pat paklausiau, kodėl laikas neatitinka. Mums pradėjo pasakoti apie valstybinius konkursus, laimėtus laikrodžius, kurie visose gimdyklose rodo neteisingą laiką, ir kad tėvas atsakingas už vaiko gimimo laiko fiksavimą. Tai sukėlė mums šoką ir pyktį.

Gimdymo namų vedėja, absoliučiai arogantiškas, neužjaučiantis žmogus, kurio klausėme, kodėl ji nežino kokia buvo visa situacija ir koks buvo gimdymas, atšovė, kad jai ne personalas turi pasakoti apie susidariusią situaciją ir pasekmes, bet mes turime ateiti ir papasakoti, kas įvyko.

Mums jau po gimdymo kilo įtarimai, tad pareikalavome ikiteisminio tyrimo. Turime ir nepriklausomus mūsų sūnaus skrodimo rezultatus: vaikas visiškai sveikas, užduso gimdymo takuose prieš pat gimimą... Mano žmona, kurią išrašė kaip „visiškai sveiką“, kitą dieną buvo paguldyta į ligoninę, beveik savaitei laiko, dėl savo prastos fizinės būklės, kur jai suteikta pagalba. Iki dabar jos akyse nematau gyvenimo, jos kupinos liūdesio ir skausmo, bijau ją palikti vieną.

Mums iki šiol kyla klausimai, Kauno Krikščioniškųjų gimdymo namų vadovybei: kodėl nebuvo pakankamai personalo ir buvome palikti gimdymo metu tik su valytoja be medikų? Vedėjos komentaras buvo, kad tai normalu. Kaip gydytoja gali dirbti, jei ji kritinėmis situacijomis supanikuoja? Kokia dirbančių gydytojų kompetencija jei jie nesugeba įvertinti bendrosios gimdyvės būklės? Kodėl buvo nuspręsta nedaryti cezario pjūvio: nes nebuvo to gebančio mediko ar trūko personalo? O gal siekiate kažkokio „natūralaus“ gimdymo procento, keliančio „prestižą“? Kodėl neišvežėte mano žmonos į klinikas, kai matėte, kad nesusitvarkote? Ką reiškia medikų pasakymas „mistinė mirtis“, „nepaaiškinama mirtis“? Jei jau tokie nuostabūs vaiko ir gimdyvės gyvybiniai duomenys, KUR MŪSŲ SŪNUS?

Galbūt, Kauno Krikščioniškieji gimdymo namai atvedė tūkstančius naujagimių į šį pasaulį, ir jiems ši netektis tik menkas statistikos procentas, tačiau mūsų šeimai tai tragedija pakeitusi gyvenimą. Mes aiškiai žinome kieno tai yra kaltė ir kovosime vardan savo pirmagimio sūnelio, dėl teisybės ir dėl to, kad tie, kurie pražudė mūsų sūnelį dėl neteisingai priimtų sprendimų nuo pat vadovybės iki rankų kurios nepadėjo sūnui gimti, atsakytų už šią netektį ir pripažintų sistemines ir profesines klaidas. Jei šis tragedijos pasidalinimas apsaugos bent vieną šeimą nuo netekties – mūsų sūnaus netektis jau nebebus beprasmė“, – vyras dalijasi skausmu.

Šiuo metu pora kreipėsi į teisėsaugą ikiteisminiam tyrimui dėl medikų aplaidumo ir laukia ikiteisminio tyrimo rezultatų. Gavus juos, netektį išgyvenę tėvai ieškos advokato, turinčio patirties panašiose bylose ir kreipsis į teismą.

„Kaip prokuroras sakė, gimdymo įstaiga yra pareiškusi kad jų neskubinti su dokumentų pridavimu, tokių, kaip darbo grafikas ir kita. Žmonos dokumentai, nėštumo knygelė yra priduoti. Labiausiai bijome, kad gimdymo įstaiga nesuklastotų duomenų apie leidžiamus nuskausminamųjų kiekius, žmonos fizinės būklės aprašus, kaklelio vėrimosi greitį ir panašiai, Iškart po netekties aš gan daug detalių atsiminiau todėl viską surašiau tyrėjams. Bijome, kad ir budėjimo grafikas bus „pagražintas“, nes aiškiai prie mūsų personalo nebuvo. Taip pat bijome, kad toms trims darbuotojoms, kurios sakė, kad cezario pjūvis būtų išgelbėjęs mūsų sūnų, bus grasinama arba bus verčiamos tylėti“, – naujienų portalui lrytas.lt teigė tėvas.

Jis prisipažįsta ne kartą girdėjęs tiek iš medikų, tiek teisininkų, kad jiems nepavyks nieko įrodyti.

„Tuomet, žmonės, pražudę mūsų sūnelį, nebus nubausti, nes medikai prieš medikus neliudija. Tą jau dabar pastebėjome, nes niekas iš medikų nenori komentuoti šios situacijos. Verkia kartu su mumis, tačiau nė žodžio nepasako, dažnai girdime atsakymą „ aš tos situacijos nemačiau“. Skaudu, ir bus dar skaudžiau jei mūsų sūnaus mirtis taip ir bus nurašyta kaip „mistinė mirtis“, „nepaaiškinama mirtis“, o už tai atsakingi žmonės toliau dirbs ir gyvens normalų gyvenimą lyg nieko nebūtų įvykę, nurašant šią netektį kaip vieną iš milijono“, – atsidūsta vyras.

Naujienų portalui lrytas.lt susisiekus su LSMU Kauno ligoninės Krikščioniškų gimdymo namų atstovais, jie pasakė, kad kol vyksta ikiteisminis tyrimas, komentuoti plačiau negali.

„Šioje ligoninėje panašių įvykių nebuvo daugelį metų. Tai labai skaudi nelaimė. Nuoširdžiai užjaučiame pacientę ir jos artimuosius. Tai sukrėtė ir įstaigos darbuotojus, nes Krikščioniškųjų gimdymo namų personalas atsidavęs savo darbui, ką rodo gausūs šilti pacienčių atsiliepimai. Deja, medicina ne visada pajėgi išgelbėti gyvybes. Šio įvykio detalės tiriamos, todėl platesnio komentaro dar negalime pateikti“, – komentavo ligoninės vyriausiasis komunikacijos specialistas Saulius Tvirbutas.