– Kokiomis tradicijomis rėmėsi senovės lietuviai ieškodami vaikui vardo?
– Šaltiniuose nėra užfiksuota, dėl kokių priežasčių tėvai senovėje vaikams parinkdavo vienokius ar kitokius vardus. Iš istorijos šaltinių matyti, kad lietuviai užrašyti vardais, kurių pamatas yra lietuvių kalbos leksika.
Pavyzdžiui, vardas Gediminas, sudarytas iš dviejų dėmenų ged- ir min-, siejamų su gedėti, minėti, Vytenis, kurio pamatas yra Vytas, atsiradęs sutrumpėjus vardui Vytautas, Jaunutis, kurio pamatas jaun- sietinas su jaunas.
Pagal išlikusią pagonišką vardų įvairovę galima manyti, kad senovės lietuviai duodami vaikams vardus stengėsi rinkti juos kuo įvairesnius.
Užrašymai rodo, kad pasitaikydavo nemažai atvejų, kai vaikui duodavo vardą, kurio pamatinio žodžio reikšmė buvo išblukusi ar nutrupėjusi viena reikšminė žodžio dalis, pvz., Autautas, Drogaila, Žytautas, kurių pirmieji dėmenys au-, dro-, žy- gali būti aiškinami labai įvairiai. Galima įtarti, kad duodant vardus rūpėjo jų skambumas, vardais pirmiausia siekta atskirti vienus žmones nuo kitų.
– Ratas sukasi ir po sulietuvintų užsienietiškų, vardų iš serialų, dabar tėvai dažnai vardų ieško skaitydami Lietuvos istoriją ar nagrinėdami šeimos medį. Ar pastebite šią tendenciją?
– Iš tikrųjų, viskas dabar yra labai įvairu, viskas priklauso nuo šeimų ir jose kuriamų tradicijų. Tikrai yra tėvų, kurie ieško vardo iš Lietuvos istorijos, kiti – iš mitologijos, ir kartais siekdami unikalumo, bet neturėdami filologinių žinių pasirenka iškreiptą vardo formą ar vien mitologijos mėgėjų skiriamą dievo vardą.
Tampame kosmopolitiški, ir nieko nestebina, kad Lietuvos vaikai turi graikų mitinių herojų, pvz., Achilas, Enėjas, Odisėjas, ar šiaurės germanų dievų, pvz., Odinas, Frėja, Toras, vardus.
Norint nustatyti, kodėl vaikui duotas vienas ar kitas vardas, atskirai reikia tirti kiekvienos šeimos atvejį, nes tų pačių vardų davimo motyvai yra individualūs. Daugelis tėvų vaikams vardą išsirenka dėl kelių priežasčių, kurios priklauso nuo tėvų išsilavinimo, patirties, gyvenamosios vietos, namuose vartojamų kalbų, įtakos daro medijos.
– Pats populiariausias lietuviškas visų laikų vardas yra Jonas – kodėl šis vardas toks sėkmingas?
– Jonas nėra lietuviškas vardas, tai yra hebrajiškos kilmės krikščioniškas asmenvardis. Tiesa, šis asmenvardis yra dažnas, tačiau XXI a. Lietuvos vardyne jis jau nėra toks populiarus, koks buvo XX a. viduryje.
Vis dėlto lyginant su XXI a. pradžia matyti, kad per paskutinį dešimtmetį Jono vardo populiarumas vėl auga. Galima pastebėti, kad kiekvienais metais vis daugėja vardų įvairovė ir patys populiariausi asmenvardžiai yra mažiau paplitę nei populiariausi vardai prieš keletą dešimtmečių.
Jono vardo populiarumą, manau, lemia kelios priežastys, viena jų – Jono vardas yra trumpas asmenvardis ir dėl to yra madingas, nes pastaraisiais dešimtmečiais vaikams, ypač berniukams, linkstama rinkti trumpus vardus.
Kita priežastis gali būti religiniai motyvai, dalis tėvų vaikams dar ir dabar duoda šventųjų vardus, o Jono vardą turėjo ne vienas šventasis. Šio vardo populiarumas gali būti susijęs ir su šeimos tradicija, nes daugelyje šeimų senelis, tėvas ar dėdė yra ar buvo Jonas, o jį pagerbiant toks vardas duodamas ir vaikui.
Šis vardas yra dažnas, juo pavadintas ne vienas garsus žmogus, taigi tikintis vaikui būsiant panašiam į garsų žmogų taip pat gali būti duodamas Jono vardas. Joninių, gražios šventės, populiarumas ir šio vardo turėtojo pagerbimas, išskyrimas iš kitų per Jonines irgi gali būti paskata vaiką pavadinti Jonu, nes žmonėms patinka dėmesys.
– Kaip vertinate tėvus, kurie duoda sudurtinius vardus iš savo vardų?
– Tėvai, kurie duoda vaikams tokius vardus, pirmiausia siekia unikalumo. Man asmeniškai tokie vardai atrodo įdomūs dėl savo sandaros ir susidarymo aplinkybių. Pirmiausia šie vardai rodo didžiulę laisvę mūsų valstybėje duodant vaikams savo pačių sukurtus ir unikalius vardus.
Žiūrint iš istorijos perspektyvos tokio pobūdžio vardų sudarymas nėra naujiena, nes senovėje buvo tautų, kurios vadindamos savo vaikus, tokiu būdu taip pat kūrė vardus, vieną dvikamienio vardo kamieną perimdami ir tėvo, kitą – iš motinos asmenvardžio, arba vaiką pavadindavo tėvo dvikamienio vardo trumpiniu.
Pagoniškų baltų vardų inventorius leidžia teigti, kad prieš prasidedant krikščionybei mūsų vardyne funkcionavo įvairios sandaros vardai, o tarp jų buvo ir asmenvardžių, kurių dėmenys buvo sudėti nepaisant jų reikšminio ryšio, kad galėtų rodyti ir tokią vardų kūrimo specifiką.
– Į ką patartumėte atkreipti dėmesį renkant vaikui vardą? Ko nepamiršti?
– Pirmiausia – į sveiką protą: kaip vardas skambės, kokia vardo kilmė, kaip jis derės prie pavardės, ar nesukels nereikalingų asociacijų, kaip bus trumpinamas, kokius turės variantus, ar patogu vardą ištarti ir užrašyti toje aplinkoje, kur žmonės gyvena.
Tėvams, kurie savo vaikams ieško unikalaus vienetinio vardo, reikėtų pagalvoti, ar nebus jų vaikui sunku su tuo išskirtiniu vardu gyventi, nes būna atvejų, kai žmogus nuo išskirtinio vardo pavargsta, o žmonės, nesitikėdami neįprasto vardo, dar kartą perklausią ar kalbėdami jį perdirba į panašiausiai skambantį vardą; su tuo reikia išmokti gyventi.
– Kokių įdomiausių lietuviškų vardų galėtumėte išvardinti – iš ko jie sudaryti?
– Šiuo atveju atveju vardų įdomumas, kaip ir jų grožio samprata, yra subjektyvus dalykas.
Mane asmeniškai žavi lietuvių gamtinių vardų įvairovė, pvz., Bruknė, Gruodė, Pusnė, Rūkas, Viesulas, ir neblėstantis šios kilmės vardų populiarumas Lietuvos vardyne, pvz., XXI a. išpopuliarėję vardai Smiltė, Luknė, Upė.
Man įdomūs yra naujai sukurti dvikamieniai lietuvių asmenvardžiai, kurių vienas kamienas yra paliudytas kitų dvikamienių vardų, o pirmasis dėmuo yra perimtas iš lietuvių leksikos, pvz., Auksvaidė ir auksas, Jausmina ir jausti, Teismantas ir teisus, arba iš skolintų vardų, pvz., Justautė ir Justė, Matautas ir Matas, Titvydas ir Titas, Tomantė ir Tomas. Šie vardai rodo, kad naujų dvikamienių vardų kūrimo procesas yra gyvas reiškinys, turintis ištakas pagonybėje.
– Vis dažniau suteikiami du vardai – ar anksčiau lietuviai vadindavo vaikus keliais vardais?
– Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio vis daugiau Lietuvos vaikų gauna po du vardus. Sovietmečio laikotarpiu tokios tendencijos nebuvo, tačiau XX a. pirmoje pusėje tokios vardų mados būta, pasitaikydavo atvejų, kai vaikai buvo užrašyti ir trim ar keturiais vardais.
Vis dėlto anksčiau du vardus duodavo laikydamiesi tam tikrų tradicijų – vienas vardas buvo tautinis, o kitas šventasis, pvz., Jonas Vytautas, Janina Birutė, o šiais laikais tokių tradicijų nepaisoma ir vaikams gali būti suteikti ir du lietuviški, pvz., Smiltė Radvilė, ir du nelietuviški, pvz., Emilija Patricija, vardai, taip pat pasitaiko atvejų, kai vienas vardas yra užrašytas su lietuvių kalbos galūnėmis, o kitas – be, pvz., Dan Vytautas.
– O kokių radote juokingiausių vardų, kurie dabar verčia nusišypsoti?
– Kadangi vardai yra mano tyrimo objektas, dėl to juoko nekelia, greičiau nuostabą ir atradimo džiaugsmą. Galiu pridurti, kad man prastai atrodo vardai su rašybos klaidomis, bet XXI a. tokių vardų mažėja, o klaidų atsiranda tose vardų formose, kurios Lietuvos vardyne plinta naujai ir dar neturi aiškios vartojimo tradicijos. Atskiras klausimas yra be lietuvų kalbos ženklų užrašyti užsienyje gimusių vaikų vardai, kuriuos dalis tėvų, grįžę į Lietuvą, taiso.
