Traukis, tuoj vemsiu!
Belaukdami dviejų juostelių, sulaukėme ir kito pavasario. Žinia, kad pastojau, buvo visiškai netikėta. Pirmiausia siaubingai nusilpo imunitetas. Atsikėliau vieną rytą ir supratau, kad negaliu ištart nė žodžio. Nuvažiavau tiesiai į polikliniką.
„Kvėpavimo takų uždegimas“, – pasakė gydytoja. Telefono užrašinėje parašiau: „Mes planuojame vaikelį, nenoriu rimtų vaistų, maža kas.“ Grįžusi namo visais įmanomais būdais bandžiau greičiau pasveikti. Stebėjausi, kodėl mano toks silpnas imunitetas ir kaip galėjau taip staigiai susirgti. Į darbą grįžau dar karščiuodama. Nė dienos temperatūra nebuvo žemesnė nei 37 °C. Tačiau bent jau galėjau kalbėti.
Kitą rytą prieš darbą užsukau į parduotuvę šampūno, ir akis užkliuvo už nėštumo testų nuolaidos. Prisiminusi, kad namie jų nebeliko, pagriebiau kelis. Nusprendžiau vieną iš jų panaudoti dar prieš darbą prekybos centro tualete. Dar niekada darydamasi testą nebuvau tokia rami. Net rankos nedrebėjo! Sėdėjau sau ramiausiai ir laukiau, kaip niekas neišryškės. Visiškai nesitikėjau išvysti antros juostelės – vis dėlto iki numatomos mėnesinių datos buvo likusi visa savaitė.
Na, bet testų darymas man buvo tapęs savotiška pramoga – tai galėčiau palyginti su loterijos bilietų pirkimu, kai nusiperki vieną ir tikiesi laimėti milijoną. Praktiškai misija neįmanoma, bet, pripažinkim, smagu. Dar vienas neigiamas į kolekciją nekėlė jokių blogų emocijų. Po pusantros minutės (o laukti reikia dvi) nepamačiusi jokio rezultato, įsidėjau testą atgal į dėžutę, šią – į kuprinę ir išėjau. Juk kas mėto nėštumo testus viešuosiuose tualetuose.
Po penkių minučių prieš išmetant testą į konteinerį šovė mintis vis dėlto dar kartą pasižiūrėti, ką gi jis rodo. Ir dar dvidešimt kartų patikrinau, ar tikrai nesivaidena. Ir tikrai ne! Matėsi vos įžiūrima antra juostelė! Ji buvo! Jau niekas negalėtų man įrodyti, kad nieko nematyti, nes jaučiausi tikra nėštumo testų ekspertė ir puikiai žinojau, kaip atrodo neigiamas testo rezultatas. Iškart sukirbėjo mintis pasidaryti dar vieną ir galutinai įsitikinti. Juk juos daryti dar smagiau, kai jie teigiami! Bet šįkart nusprendžiau sulaukti rytojaus. Bandžiau pernelyg nesidžiaugti, kad nepasikartotų skaudi pirmojo teigiamo testo patirtis.
Išaušo kitos dienos rytas, o aš jau buvau vonios kambaryje su antruoju nėštumo testu. Minutė, kita ir... jis dvigubai ryškesnis nei vakar! Taip gimė idėja, kaip apie nėštumą pranešti vyrui. Tą pačią dieną nuėjau nusipirkti dar testų ir pradėjau vaisiaus dienoraštį, kuriame aprašiau, kaip stiprėja mūsų aguonos grūdelis. Buvo be proto sunku tai nuslėpti net dešimt dienų. Ir dėl pakilios nuotaikos, kad manyje auga nauja gyvybė, ir dėl prasidėjusio pykinimo.
Vėl persileidimas?
Apie nėštumą pranešiau vyrui, ir abu jau gyvenome laukimo nuotaikomis. Nepraėjo nė savaitė, kai grįžusi iš darbo pastebėjau kraują. Atmetusi mintį, kad tai galėtų būti įsitvirtinimo į gimdos sienelę kraujas, su didžiuliu nerimu širdyje nuvykome į gimdymo namus pasitikrinti. Gydytoja apžiūrėjo echoskopu. Nėštumas jau buvo šešių savaičių. Pasirodė, kad prie pat mūsų aguonos grūdelio yra hematoma. „Nieko negalime padaryti, reikia laukti. Arba išsivaikščios ir susilauksite mažylio, arba pratrūkusi hematoma gali išplauti embrioną. Ateikite po dviejų savaičių, o jei kraujavimas pasikartotų – iškart“, – paaiškino gydytoja. Grįžusi namo jaučiausi sugniuždyta, nevykėlė, negalinti išnešioti mažylio.
Po kelių dienų pajutau, kad kelnaitėse šlapia. Patikrinu, o ten kraujas. Labai daug kraujo. „Viskas!“ – apsipylusi ašaromis rėkiu vyrui iš tualeto. Nesinorėjo nei eiti pas gydytoją, nei aiškintis. Nutariau pasirodyti po pusantros savaitės, kaip susitarėme. Baiminausi, kad greičiausiai pratrūko ir „išplovė“, kaip sakė gydytoja. Po keturių dienų pastebėjau keistą savo reakciją į svogūnus. Vyrui džiaugiausi: „Matai, kraujavau, o dabar pykina... Gal vis dėlto dar laukiuosi ir viskas yra gerai?“ Ir iš tikrųjų, viskas buvo gerai. Sutartu laiku nuėjau pasitikrinti – hematomos nebebuvo. „Pratrūko, bet žirniukas stiprus, jo neužkabino“, – mus pradžiugino gydytoja. Aš vis dar laukiuosi!
Gydytojos komentaras
Per metus pastoja 80–85 procentai porų, gyvenančių reguliarų lytinį gyvenimą (2–3 kartai per savaitę) ir nesisaugančių nėštumo. Per antruosius metus – iki 93 procentų. Pastoti iš pirmo karto pavyksta ne taip dažnai – laimėjusiųjų momentinę loteriją pasitaiko apie 25 procentai. Nors širdyje visuomet aštuoniolika, reikėtų prisiminti, kad moters vaisingumas metams bėgant mažėja, ypač po trisdešimt penkerių. Gyvenimo eigoje atsiranda ir įvairių ligų, kurios gali apsunkinti pastojimą. Ilgai planuojant traukinys gali ir nuvažiuoti.
Nėštumo testas – tai bilietas į dar nepatirtą motinystės kelionę, kai kelio atgal jau nebus. Gimęs kūdikis neturi prisegto čekio su garantiniu talonu: „Jei nepatiko, galite grąžinti.“ Dvi testo juostelės išmuša iš pusiausvyros ir nokautuoja, net jei nėštumas buvo labai planuotas ir lauktas. Neigiamu testu dažniausiai patikima iš pirmo karto, o teigiamu – iš antro ar trečio.
Po patirto lengvo šoko aplanko malonios vizijos apie kūdikio drabužėlius, vežimėlį, lovelę. Nutylėti tokią žinią be galo sunku. Pirmasis nėštumo trimestras iki 12 savaičių yra pats rizikingiausias, kai sprendžiasi būsimo vaikelio likimas. Tuo metu kūno temperatūra dėl hormoninių pokyčių būna aukštesnė nei įprastai (iki 37,5 °C).
Pirmojo trimestro metu kraujavimas gana dažnas. Nedaug kraujo pasirodo po 6–12 dienų po apvaisinimo, kai apvaisintas kiaušinėlis bando įsitvirtinti gimdos gleivinėje. Dažniausiai tai nežymus patepliojimas, kuris trunka nuo kelių valandų iki poros dienų. Jei kraujo pasirodo gausiai – tai gresiančio persileidimo požymis.
Kai nėštumas dar toks nedidelis, nėra stebuklingo vaisto, galinčio išgelbėti nėštumą. Gamta sprendžia – viskas arba nieko – atrinkdama stipriausius ir sveikiausius palikuonis. Šiais beribių galimybių laikais sunkiausia tiesiog laukti ir viltis, kad viskas bus gerai. Moterį dažnai kamuoja savigrauža, kad savo elgsena, mintimis pakenkė būsimam vaikeliui.
Sunku susitaikyti, bet yra dalykų, kurie nepriklauso nuo mūsų valios. Jei kraujuojant ultragarsu jau matoma plakanti širdelė, didelė tikimybė, kad persileidimas neįvyks ir nėštumas vystysis toliau.
Svogūnų istorija
Vakare vyras pagamino mano mėgstamiausių salotų – pomidorų su svogūnais ir grietine. Kitą rytą norėjau patikrinti, ar jas dar galima valgyti. Pauosčiau ir... nubėgau į tualetą. Tiesą sakant, taip supykino, kad vos spėjau nubėgti.
Vyras klausia: „Valgysi?“, sakau: „Ne, ne, tikrai nevalgysiu.“ Tada ėmė jas įtariai uostyti, matyt, nustebo, kad atsisakau. O mane vien nuo minties, kokį kvapą jis užuodžia, vėl sutampė. Neilgai trukus supratau, kad pykina būtent svogūnai. Jie akimirksniu dingo iš mūsų raciono.
Visgi svogūnas – tokia daržovė, nuo kurios taip lengvai nepabėgsi. Įsivaizduokit, einu sau gana judria gatve ir man prieš akis išnyra iškaba. Sumuštinio su svogūnais! Tą pačią akimirką pasileidžiu bėgti už kampo. O dar tos mintys: „Ką žmonės pagalvos?“
Nėščia, atrodo, ne pirmą trimestrą, blogumai turėtų būti likę praeityje, o laksto pakampėmis ir žiaugčioja, lyg šampės įkalus. Arba vaikščiodama po knygyną kartą pamačiau knygutę su svogūnėliu ant viršelio. Ir net nuo vaikiškos knygelės pasidarė bloga. Baisu net įsivaizduoti, kas būtų, jei turėčiau vyresnių vaikų ir jų mėgstamiausia istorija būtų tie patys Čipolino nuotykiai...
