Prano Šerpyčio Lietuva. Žvingių miestelis, S. Daukantas ir laiškas į Ameriką

– Esu žemaitis, gimiau ir augau Žvingių miestelyje, Šilalės rajone. Ši vieta ypatinga tuo, kad ji yra įsikūrusi Jūros upės vingyje, trijų rajonų sandūroje: Šilalės, Šilutės ir Tauragės. Čia baigiau vidurinę mokyklą. Miestelis yra gražaus kraštovaizdžio dalis, o jame gyvenantys nuoširdūs ir darbštūs žmonės daro jį dar svarbesniu.

– Malonių prisiminimų yra labai daug, nes vaikystė - nerūpestingiausias, geriausias metas gyvenime. Gerai pamenu dabar jau kiek juokingai skambantį įvykį. Kai 1969 metais Neilas Armstrongas kartu su astronautu Edvinu Oldrinu nusileido Mėnulyje, man tai padarė didelį įspūdį.

Įkvėptas nusprendžiau parašyti jiems laišką į Amerikos radiją, kad domiuosi JAV mokslo pasiekimais, ir, nors mano rašinys jų taip ir nepasiekė, bet jis pateko mokyklos direktoriui į rankas ir teko patirti smagų stresą: neatitikau to laiko mokyklos standartų ir tai išliko smagiu prisiminimu.

– Neįsivaizduoju smagesnės šventės nei Šv. Kūčios, kai visa šeima susirenka kartu pabūti ir pabendrauti prie šventinio stalo, papuošto balta staltiese. Tai yra padėka kiekvienam už buvusius metus, atsiprašymas už  mažą dėmesį artimiesiems. Na, o kita puiki šventė – Dainų. Manau, nieko nėra nuostabiau nei matyti  minią tautiečių dainuojančių ir šokančių  kartu Vilniaus Vingio  ir Kalnų parkuose.

– Nida – tai viena išskirtiniausių ir unikaliausių vietų Lietuvoje ir pasaulyje, turinti nepakartojamą kraštovaizdį. Ne veltui dažnai čia vykstu pailsėti su šeima. Be to, visada Neringą parodau ir savo užsieniečiams draugams. Vieną kartą čia atvykęs – prisiminsi visam gyvenimui ir visada norėsi sugrįžti. 

– Žinoma, kad Vilnius. Tai pats gražiausias Lietuvos miestas, turtingas tiek savo istorija, tiek kultūra. Čia nuo seno gyveno įvairios tautos ir puikiai sutardavo. Kiekviena tauta į Vilniaus kultūrą ir istoriją įnešė savo atspalvį. Mano manymu, tai ir tolerantiškiausias Lietuvos miestas.

Čia aktyviausias kultūrinis gyvenimas, keli simfoniniai orkestrai, gausu teatrų. Pradedi net kitaip vertinti miestą, kada išgirsti pačius nuostabiausius atsiliepimus iš užsienio kolegų. Prisimenu kolegą profesorių iš Italijos, kuris verkdamas pasakė: „Ir kodėl anksčiau čia neatvažiavau ...“ 

Išskirčiau ir Vilniaus universitetą, kuris yra geriausias šalyje, pasižymi taip pat ryškia savo praeitimi  ir ypatinga aura. Džiaugiuosi, kad esu VU profesorius ir tai įpareigoja labiau siekti mokslo tikslų ir geriau dirbti.

Taip pat manau, kad kiekvienas vilnietis ir miesto svečias turėtų užlipti į universiteto ansambliui priklausančią Šv. Jono bažnyčios varpinę, iš kurios atsiveria nuostabus senamiestis ir Vilniaus kalvos.

– Mano nuomone, vienas svarbiausių Lietuvos istorijos ir kultūros veikėjų yra Simonas Daukantas. Iš tiesų, per mažai apie jį kalbame. Džiaugiuosi, kad aikštė priešais Prezidentūrą pavadinta jo vardu.

Jis - tautiškumo idėjos pradininkas, švietėjas, mokyklų steigėjas, pirmosios Lietuvos istorijos, parašytos lietuviškai, autorius. Jo idėjos prisidėjo prie lietuvių tautos švietimo.

– Su prezidentu Valdu Adamkumi. Aš labai žaviuosi tiek Adamkų šeima, tiek juo pačiu, jo ankstesne veikla bei dabartiniu aktyvumu visuomenės veikloje. Panašu, kad ir dabar jis, būdamas garbingo amžiaus, dalyvauja įvairiausiuose renginiuose ir yra naudingas Lietuvai. Manau, kad istorikai jo prezidentavimo laikotarpį įvertins kaip šviesiausią ir demokratiškiausią.

Gražūs santykiai su kaimyninėmis šalimis, subalansuota užsienio politika – jo nuopelnai. Na, o kalbėti su juo labiausiai norėčiau ne apie praeitį, o apie tai, kaip dar labiau suvienyti tautą bei ką dar galėtume nuveikti valstybės labui ateityje.

– Galėčiau išskirti ne grupę, bet dainas. Viena man smagiausių – tai kompozitoriaus Algimanto Raudonikio „Kur balti keliai“, žodžiai Jono Strielkūno, atliekama Vaclovo Daunoro, o pastaruoju metu – Liudo Mikalausko. Ši melodinga daina atspindi lietuvišką peizažą. Dar kelios man labai patinkančios: Benjamino Gorbulskio „Mėlynos gatvelės“ ir Jono Mašanausko „Senieji Vilniaus stogai“. Kiekvieną dainą prisimenu esant tam tikrai nuotaikai. 

– Tai būtų „Džiugo“ sūris. Visada jį vežu dovanų į užsienį, žinoma, kartu su lietuviška duona. Be to, dar viena puiki lietuviška prekė – Lietuvos įmonės „Sparta“ gamintos kojinės.

– Turbūt dauguma renkasi cepelinus, bet man pats skaniausias patiekalas – šaltibarščiai, kurie ypatingai atgaivina vasarą.

– Vieni svarbiausių ir gražiausių žodžių, mano manymu, yra Dievas ir Dėkui. Manau, kad Dievą ypatingai prisimename sunkiais momentais, ištikti ligos ar kitos nelaimės. Tačiau reikėtų kiekvieną dieną sutikti su padėka Aukščiausiajam už tai, kad gyvenu, kad esu sveikas, kad turiu artimus žmones. Kitas gražus žodis – Mama.

Jis turi daugybę nuostabių atspalvių ir išlieka reikšmingas visą gyvenimą. Žodis Šeima irgi turi didelę reikšmę. Labai vertinu klasikinę šeimą ir tikiu, kad geros šeimos apsaugo nuo skausmo ir nusikaltimų. Dar vienas žodis – Tėvynė. Be Tėvynės žmogus, kaip be namų.  Na ir dar vieną išskirčiau – Meilė, nes be meilės nieko nebūtų, be galo svarbi ji yra žmonai, vaikams, tėvams, tėvynei ir t.t.

– Darbštumas, nes mano nuomone, kad ir kur bebūtumėme, mūsų tautos žmonės yra labai darbštūs ir siekiantys tikslų. Kitą charakterio bruožą išskirčiau kūrybiškumą / išradingumą, nes Lietuvoje turime daugybę talentingų muzikantų, atlikėjų, kompozitorių, aktorių, informatikų, sportininkų ir ne tik. Na, o kitas bruožas ne toks jau teigiamas. Visgi, lietuvių tauta turi nemažai savyje pykčio ir pavydo ir šie du bruožai yra įsigėrę tarsi rūdys.

– „Verkia duonelė, tinginio valgoma“. Šią patarlę man dažnai vaikystėje sakydavo tėtis ir tai  visada primindavo bei pamokydavo, kad negalima tinginiauti, kad privalau siekti savo tikslų bei išsilavinimo.

Aš myliu Lietuvą, nes aš čia gyvenu, čia užaugau, kaip ir visos mano giminių kartos. Dažnai prisimenu a. a. Justino Marcinkevičiaus „Lopšinę gimtinei ir motinai“:  

  Kiek rovė — neišrovė.
Kiek skynė — nenuskynė.
  Todėl, kad tu — šventovė.
Todėl, kad tu — tėvynė.

– Aš noriu palinkėti lietuvių tautai išminties ir optimizmo. Norėčiau, kad Lietuva augtų ekonomiškai stipri, kad kitą šimtmetį pasiektume Europos valstybių vidurkį, o ne vilktumėmės ES gale, kad Lietuvos valdžia dirbtų žmonėms, o ne žmonės – valdžiai.

Taip pat linkiu mažiau arogancijos, kad emigracijos lygis žemėtų, o su emigravusiais žmonėmis palaikytumėme artimesnį ryšį bei bendradarbiautumėme. Na, o kaip medikas linkiu labiau saugoti savo sveikatą. Tik sveikas ir geranoriškas žmogus gali kurti gražią Lietuvą.  

Pabaigai noriu pasidalinti ištrauką iš J. Marcinkevičiaus „Mindaugo“: